KUO POKALBIS ĮKVEPIANTIS?

Vilnius kaip muziejų miestas (XIX a. išryškėjęs apibūdinimas) gyvuoja tiek realioje, tiek ir virtualioje erdvėje. Pastaruoju metu nemažai kalbama apie pačių įvairiausių – miesto, valstybės ir privačių – muziejų poreikius ir ilgametes problemas. „Neišvaizdžias” ir nepasiturinčias vietines institucijas netgi mėginta užgožti hipotetiniu „pasaulio lygio statiniu” ar bent reprezentaciniu internetiniu portalu, kas savo ruožtu atspindi bendresnes globalizacijos tendencijas. Kitaip tariant, muziejinio Vilniaus gyvenimas gali būti apibūdinamas plačioje epitetų skalėje tarp spektaklio ir nykumos. Šiandien keliamą klausimą, ar Vilniuje reikia dar vieno muziejaus, dera papildyti klausimu apie tai, kaip (ir ar iš tiesų) muziejinė Vilniaus vaizduotė suaktyvina kasdieninį miesto gyvenimą.

Technikos muziejus. Nuotr. Rimanto Lazdyno
Technikos muziejus. Nuotr. Rimanto Lazdyno

Iškart turėčiau pasakyti, kad nesu muziejų specialistė, vadinasi, labai specifiniai muzeologiniai klausimai manęs šiandien turbūt nedomins. Nelabai daug kalbėsiu ir apie šiuolaikinę architektūrą kaip naują statinį, būtent šiuolaikinį statinį, – juk Vilniuje neturime nė vieno muziejaus, statyto kaip šiuolaikinės architektūros pastato.

Noriu prisiminti Lolitos Jablonskienės paskaitą, kurioje buvo kalbama apie Baltijos šalių, Rytų Europos muziejus. Tai buvo muziejai, pristatantys šiuolaikinį ir modernųjį meną. Jie traktuojami kaip labai svarbūs nacionalinės reprezentacijos ženklai; Centrinėje Rytų Europoje svarbi modernios nacionalinės savimonės išraiška bei gali tarnauti kaip šalies kultūros vizitinė kortelė, nes galima pasakyti, kad „gėda šaliai tokio muziejaus neturėti“. Aš šiuo atveju iš tiesų daugiau kalbėsiu apie muziejus, kurie gali būti, bet gali ir nebūti. Ir mes čia jokios garbės neprarandame dėl to. Iš tiesų tas valstybinis reprezentacinis lygmuo ir miesto lygmuo, arba miesto gyvenimas, labai skiriasi. Juk miestas yra kur kas dinamiškesnė erdvė už valstybę.

Klausimas, kurį netiesiogiai kelsiu – kaip tam tikras muziejus veikia tam tikrame mieste. Arba, ką jis veikia tame mieste.

Iš pradžių pabandžiau palyginti. Pagalvojau, kiek iš viso Vilniuje yra muziejų ir, ar jų yra daug, ar mažai. Pasižiūrėjau, kiek yra muziejų kituose analogiškuose miestuose. Visos turizmo informacijos agentūros yra gausiai finansuojamos, subsidijuojamos savivaldybių, kad atvykėliui kaip nors įdomiai parodytų tam tikrą vietą. Rėmiausi ne tiek savo profesine patirtimi, kiek oficialia informacija.

Taline yra 34 muziejai. Yra įvairiausių tipologijų muziejų, tokių, kokių pas mus nėra, pavyzdžiui, Jūros muziejus. Savaime aišku, Taline jis turbūt labiau derės negu Vilniuje. Yra gamtos muziejus. Mes tokio neturime, bet iš karto prisiminiau Vilniaus universiteto muziejus, tokius kaip zoologijos, botanikos, geologijos, medicinos ir taip toliau. Yra tokių kaip Teatro ir muzikos muziejus, kurie tarsi ir analogiški mūsų tokio paties tipo muziejui. Architektūros muziejus, – Vilniuje tokio nebėra, bet šiandien kaip tik vyksta diskusija, ar apskritai vėl reikėtų Vilniuje tokio muziejaus.

Miesto muziejaus klausimas yra vienas iš opesnių. Tramvajų, geležinkelių muziejai, – jie egzistuoja daug kur. Šiandien būtų aktualūs istorijos muziejai, nes turistai (ypač išsilavinę turistai iš Vakarų) Baltijos šalyse daugiausia domisi būtent okupacijos laikotarpio istorija ir tuo, kaip mes traktuojame dvidešimto amžiaus okupacijos istoriją. Taline toks muziejus yra, Rygoje – taip pat. Vilniuje tokio muziejaus neturime ir čia pamatysime tam tikrų „kliauzių“ su tais muziejų pavadinimais. Turime, žinoma, Genocido aukų muziejų, įsteigtą 1992 metais. Vilniuje visgi galvojama apie Homo sovieticus muziejų Tuskulėnų parke. Apie jį vėliau truputį užsiminsiu.

Rygoje radau 59 muziejus. Čia aš atskirai neišskiriu Latvijos universiteto muziejų, kurių yra 9, tai iš viso būtų apie 70. O kiek gi Vilniuje yra muziejų? Pagal turizmo informacijos centro puslapį, Vilniuje viso labo radau 15 muziejų. Beje, atskirai išskiriami memorialiniai muziejai, jų yra 6, dar atskirai pateikiami meno centrai, bet net ir sudėjus visus gavosi tiktai… 27! „Meno centrai“ buvo labiausiai intriguojanti kategorija, nes paaiškėjo, kad Vilnius save geriausiai reprezentuoja kaip gintaro centras (jei atsižvelgsime į skaičius). Ir kas galėjo pagalvoti! Šioje informacijoje paminėta ir Gintaro muziejaus galerija, ir Baltijos gintaro meno centras, ir kiti su gintaru susiję dalykai. Prie centrų glaudžiasi ir Nacionalinė dailės galerija, Vilniaus paveikslų galerija, Šiuolaikinio meno centras, Jono Meko vizualiųjų menų centras.

Atkreipiau dėmesį į Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gaires 2011–2020 metams, kur nurodyti „kultūros politikos ilgalaikiai tikslai ir priemonės”. Gairės buvo neseniai patvirtintos. Čia teigiama, kad miesto kultūrinę infrastruktūrą sudaro 28 muziejai, kažkiek teatrų, kino teatrų ir dar paminėti „24 lankytojams atviri muziejai“. Iš karto kilo klausimas – ar tie anksčiau paminėti 28 muziejai yra uždari? Ar egzistuoja šalia jų dar 24 atviri? O gal tik 24 iš anksčiau paminėtųjų 28 veikia kaip lankytojus priimantys muziejai? Muziejininkė Nastazija Keršytė prieš trejetą metų teigė, jog Vilniuje yra 32 muziejai, nors čia pat atkreipė dėmesį, jog Kultūros ministerijos statistikoje minimi tik 22 Vilniaus muziejai. Visi šitie dalykai gal nebūtinai yra labai didelės klaidos, nes viskas priklauso nuo to, kur mes ieškosime tos informacijos ir kada.

Nacionalinių muziejų Lietuvoje dabar yra 4. Tai Lietuvos dailės muziejus, kurio padaliny mes čia esame, Nacionalinis muziejus (pastarasis yra reorganizuotas iš Istorijos ir etnografijos muziejaus), M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune ir 2009 metais įsikūręs Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Pastarasis muziejus anksčiau buvo įvairiais būdais jungiamas prie Dailės muziejaus. Vadinasi, viskas čia priklauso nuo institucinio pavaldumo ir reorganizacinių dalykų.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną tikrai kokybišką interneto puslapį. Tai – Lietuvos muziejai (http://www.muziejai.lt/). Jame galima rasti visus muziejus suskirstytus pagal visas įmanomas kategorijas. Yra ir aplink Vilnių esantys muziejai. Šiame sąraše, įskaitant visus padalinius ir žanrus, rasime net 80 muziejų! Ėmiau galvoti, kad tai jau akivaizdžiai per daug – ar galima susitvarkyti Vilniuje su tiek muziejų?

Ypač tas klausimas aktualus galvojant apie iš tiesų nykiai, nuobodžiai atrodančius muziejus, į kuriuos galbūt nelabai norime ir užeiti. Kaip tokį muziejų maždaug galima įsivaizduoti kažką tokio, kur nelabai aišku, ar tai yra ekspozicinė erdvė, ar galbūt sandėlis su senom spintom ir senais leidiniais.

Nesakysiu dabar koks tai muziejus, bet tai yra pačiame Vilniaus centre. O štai šitą nuotrauką specialiai paėmiau iš Sankt Peterburgo muziejaus nenorėdama kompromituoti kokios nors Vilniaus muziejaus prižiūrėtojos.

Bet kas yra tas nuobodulys? Tai yra pakankamai subjektyvi kategorija. Pradėjau galvoti apie savo pačios patirtį ir prisiminiau, jog mes, meno istorikai ar dailės kritikai, paprastai važiuodami į kitą šalį ar kitą miestą ir būdami suvaržyti laiko, stengiamės pasižiūrėti šiuolaikinio modernaus meno muziejus. Mes juos iš anksto žinome, ar tiesiog kolegos pataria, kur reikia nueiti, į kokią trienalę, bienalę, galeriją ar kokią labai svarbią parodą. Bet ir turėdami labai daug laiko, vargu, ar užeitume į kokį nors arklių ar laikrodžių muziejų, ar kažką panašaus. Iš tiesų tas subjektyvumas yra svarbus ir aš pagalvojau apie tai, kas mane sudomintų ar „nuvestų į šalį“. Tai galbūt galėtų būti labai intriguojanti istorija, perpasakota naujai, – nauja istorinė interpretacija gal priverstų užeiti į muziejų, kuris man profesiniu požiūriu nelabai svarbus. Galbūt tai galėtų būt naujas interaktyvumo reiškinys, nors vien tik tai, kad muziejuje yra prigrūsta kokių nors įspūdingai didelių ekranų savaime gal ir nesudomintų. Galbūt tai būtų nauja architektūrinė forma, kažkokie visai nauji architektūriniai sprendimai ekspozicijos įrangoje.

Bet čia vėlgi pagavau save truputį gudraujančią prieš save pačią, kadangi prisiminiau, kaip ėjau į Technikos muziejų Vilniuje ir labai susidomėjusi apžiūrėjau vieną parodą, kuri tikrai nebuvo labai efektinga, galima būtų sakyti, kad tai buvo pakankamai nuobodi paroda. Ji man visgi buvo įdomi profesiniu požiūriu. O čia pat buvo automobilių paroda, stovėjo daug natūralaus dydžio modelių, įvairiausių markių pavyzdžių ir daug vaikų, ar šiaip žiūrovų, kurie visu tuo domėjosi. Taigi buvo kažkas įdomaus… Bet atsiprašau automobilių mėgėjų, – į tą parodą aš vis tiek nėjau ir turbūt neičiau.

Taigi aš ėmiau nuobodulio sąvoką gvildenti kiek kitaip. Pradėjau galvoti, ar muziejus yra gyvas ar negyvas? Ar jis slopina miesto gyvenimą, ar jį kaip nors pagyvina? Ar jis yra naudingas tam tikroje visuomenės terpėje, bendruomenėje, tam tikroje vietoje? Prie tų ne visai „gyvų“ muziejų, deja, reiktų priskirti ir Vilniaus Architektūros muziejų, kuris dabar jau uždarytas… Galbūt jis buvo skirtas specifinių senų brėžinių tyrinėtojams, bet tikrai jau ne lankytojams. Nacionalinę dailės galeriją valdančio Lietuvos dailės muziejaus kai kurie padaliniai panašiai vertinami. Vasarą Vilnius yra pilnas turistų, o štai stovi Radvilų ar Chodkevičių rūmai, ir jie tušti. Ten tikrai nėra ką veikti. Tą galima priimti kaip lankytojo poziciją.

Bet aš mėginau atsižvelgti ir į vadovų poziciją. Iš jų visada girdėsime amžiną posakį – „nėra pinigų“. Aišku, nėra pinigų nei įdomioms ekspozicijoms įrengti, nei kokiai kitokiai veiklai, kurią mes užsienyje dažnai matome, nei naujoms efektingoms programoms. Bet, kita vertus, muziejų, netgi mažų muziejukų, vadovai, – jie „labai daug veikia“. Ar pirmiau turi būti pinigai, ar visgi iniciatyva, kuri juk negali būti pradėta kišenėje neturint nė lito. Taigi klausimas, „kas pirmiau – višta ar kiaušinis?“, lieka pakankamai atviras.

Paminėsiu vieną naują atvejį, kuris, manau, kaip niekas kitas, labai gerai iliustruoja ir šio pokalbių ciklo temą. Tai ne naujas statinys, bet būtent naujas muziejus, tiksliau – rekonstruotas muziejus. Tai – prieš šv. Kalėdas duris atvėręs Lietuvos banko pinigų muziejus. Šis muziejus pristatomas kaip labai interaktyvus, moderniausias muziejus Baltijos šalyse. Ten galima sužinoti įvairiausių šalių pinigų istorijas, visaip jas analizuoti, o interaktyvumas toks, kad galima banknotą su savo atvaizdu atsispausdinti, ir nėra taip, kad jūs įmetate kapeikėlę ir atsispausdinate. Turite atlikti tam tikrus veiksmus, išspręsti uždavinius, užsiimti veikla, per kurią jūs kažką sužinote.

Bet kalbant toliau apie tą muziejų, vertintas jis labai nevienprasmiškai. Buvo diskutuojama apie šio muziejaus steigimą, apie jo finansavimą. Aišku, jis nebuvo finansuojamas iš Kultūros ministerijos lėšų ar kokių kitų kultūrai skirtų lėšų. Kaip šiandien teigė jo prižiūrėtojas, tai yra visiškai privatūs pinigai, specialūs rezervinio fondo pinigai, iš kurių jie ir vykdo šią edukacinę veiklą. Kita vertus, Lietuvos banko muziejus tikrai nėra visiškai privati institucija, tai nėra komercinis muziejus, ir tas muziejus kažkokiu būdu su mokesčių mokėtojų pinigais vis tiek yra susijęs. „Lietuvos ryte“ buvo teigiama, kad jis pretenduoja būti vienu moderniausių ir t.t., jog muziejus kainavo 3 milijonus, neskaitant visų remontų lėšų ir t.t. Esminė įžvalga buvo ta, kad Lietuvos bankas skyrė savo muziejui tokius pinigus, o šalies muziejai eksponatams pirkti „negauna nė cento“. Ir čia pirmą kartą radau labai išsamią Lietuvos muziejų pirkimų analizę, aš pati internete viešai prieinamos informacijos apie pirkimus neradau. Būtent, ką Lietuvos dailės muziejus pirko, kokius šiuolaikinio meno kūrinius bei kada paskutinį sykį tai darė.

Šiek tiek liūdna, žinant, kad situacija, net ir Nacionalinės dailės galerijos, yra pakankamai skurdi, nes pinigai jau seniai neskiriami. Matome, su kuo galime tokią situaciją lyginti. Taigi minėtame laikraštyje rašyta, kad „pagerbti pačius pinigus Lietuvos valdžiai pinigų pakanka, tuo metu visi mūsų istorijos, dailės ir kiti muziejai jau pamiršo, kada pastarąjį kartą gavo nors centą eksponatams įsigyti. Tokie mūsų rinktos valdžios prioritetai. Valdiškiems užkampių muziejukams – viskas, kultūrai ir istorijai – tik špyga taukuota“. Iš tiesų kai kurių muziejų vadovai dirba su „špyga kišenėje“, įsivaizduodami, kad galbūt bus skirtas koks finansavimas; tačiau pasaulyje visi muziejai skundžiasi dėl finansavimo trūkumo. Betgi šiek tiek norėjau atkreipti dėmesį į šias disproporcijas, nes teko kalbėti su viena entuziastinga nedidelio Vilniaus muziejaus direktore, kuri džiaugėsi, kad pagaliau gavo lėšų savo veiklai ir galės „tęsti tą, daryti aną“ ir dar kažką nuveikti. Paklausus, kiek tai buvo, pasakė, kad tai keli tūkstančiai litų. Čia supratau, kad bet kokiu atveju negaliu tikėtis kokių nors kompiuterių terminalų tame muziejuje, turbūt jie nusipirks spausdintuvą, gal dar popieriaus pakvietimams, ir tai bus viskas.

Bet čia galime eiti ir prie esminio klausimo – kas yra muziejus? Suprantama, tai nėra vien pasilinksminimo įstaiga. Muziejus atlieka daug funkcijų ir atliepia daug tikslų (kaupti, rinkti, restauruoti, konservuoti, teikti informaciją visuomenei, šviesti…) Yra nemažai funkcijų, kurias atlieka ne vien muziejus. Galima kalbėti apie kokį nors meno centrą, kuris nėra muziejus, bet rodo iš muziejų pasiskolintus kūrinius. Bibliotekos taip pat rengia labai įdomius renginius, rodo eksponatus ir pan. Kitaip tariant, yra daug funkcijų, kurios būdingos ne vien muziejui.

Muziejaus apibrėžimas yra būtinas, kalbant apie šios institucijos tapatybę. Pasiremsiu kitų muziejininkų mintimis apie savotišką paradoksalią situaciją, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neapibrėžia muziejaus. Kaip pastebėjo Žygintas Būčys, žodį muziejus (arba net žodį institucija) apibrėžime keičia sąvoka juridinis asmuo. Akcentas perkeliamas į teisinio reguliavimo sritį, t.y. muziejumi gali pasivadinti bet kas, atitinkantis muziejų įstatyme suformuluotą apibrėžimą – „juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji biudžetinė įstaiga ar kitos teisinės formos juridinis asmuo“. Tai reiškia, jog muziejumi gali tapti bet kuri komercinė ar trumpalaikiams projektams susikūrusi įstaiga, kuri visai nesiekia santykio ar sąlyčio su visuomene ar net nenori platinti savo veiklos miesto gyvenime. Taigi lietuviškas apibrėžimas akcentuoja juridinį pagrindą ir tuo gerokai skiriasi nuo tarptautinių. Visos klasifikacijos (kas ką finansuoja ir kas kam priklauso, – ar čia Nacionalinio, ar miesto muziejaus padalinys) neparodo, kaip muziejus veikia miesto gyvenime ir tam tikro miesto terpėje.

Pasižiūrėjau airių menotyrininko Edo Carrollo, gyvenančio Lietuvoje (Kaune, ne Vilniuje) jau ne pirmus metus, straipsnį apie šiuolaikinio meno institucijas. Autorius atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje institucija pati nustato savo vertę, ypač šiuolaikinio meno institucija, tarsi savo buvimu ji tampa vieninteliu vertės garantu. Visgi reikia žiūrėti, kaip institutas ar muziejus tarnauja miesto bendruomenei, todėl Edas Carrollas kalba apie tokį dalyką kaip „institucinis mazgas“, kuris rodo, kokia yra muziejaus veikla. Tai atitinka ir mano „gyvo muziejaus“ sampratą (anot Carrollo, institucinį mazgą sudaro įvairios bienalės, trienalės ir kitokia muziejaus veikla besikeičiančioje situacijoje). Keitimasis juk vyksta ir laike, nes, tarkim, rytų Londone įkurta institucija prieš daugiau nei 100 metų galbūt kažkada vienaip save išreiškė, po 100 metų ji jau veikia imigrantų bendruomenėje ir visai kitoje situacijoje, į kurią taip pat reaguojama. Kalbant apie institucinį mazgą, man asmeniškai vienu pozityviausių institucinių mazgų tapo toks reiškinys kaip „Muziejų naktis“ Vilniuje. „Muziejų naktis“ yra 2005 metais Prancūzų kultūros ministerijos inicijuota programa siekiant pritraukti daugiau jaunimo į muziejus. Tai analogiška renginiui „Tebūnie naktis“. Ir iš tiesų aš pati turbūt nebūčiau užėjusi į bet kokį Vilniaus memorialinį muziejų, jeigu ne „Muziejų nakties“ renginiai, kurie šiek tiek suintrigavo. Čia yra Pamėnkalnio gatvėje esantys Venclovų namai-muziejus. Jie buvo visaip išdekoruoti, viduje vyko koncertas…

Istorijos muziejai yra gan jautri kultūrinė vieta. XXa. antros pusės istorija yra ir turistus traukiantis žanras, ir mums patiems aktualus dalykas, nes okupacijos laikotarpį akcentuojantys istorijos muziejai gali būti įvairūs. Pavyzdžiui, pristatantys ideologinę totalitarizmo patirtį. Šioje kategorijoje galime įsivaizduoti ir kokį nors sovietmečiu Šv. Kazimiero bažnyčioje egzistavusį Ateizmo muziejų arba šiandien plačiai žinomą Grūto parką, kuris labai savotiškai pristato buvusios ideologijos stabus. Gali būti muziejus, labiau akcentuojantis represines patirtis, genocidą, pasipriešinimą, partizaninį judėjimą ir t.t. Gali būti muziejai, kurie akcentuoja sovietmečio gyvenimo patirtį, nes žmonės tuo metu ne tik kovojo, buvo kankinami, represuojami ir t.t., bet jie taip pat gyveno, kūrė, ką nors veikė tuo metu. Taigi muziejai, akcentuojantys sovietmečio ar net socializmo kasdienybę, šiandien yra labai įdomus, daug diskusijų keliantis dalykas.

Beje, prie sovietinės aplinkos muziejų aš dalinai priskirčiau ir kai kuriuos memorialinius muziejus Vilniuje. V. M. Putino memorialinis muziejus, aišku, yra literatūrinis, aš jo nepristatinėju būtent kaip „sovietinio muziejaus“. Bet tai nomenklatūrinės inteligentijos aplinka, kuri daug kam taip pat yra savotiška egzotika. Taip pat Venclovų namai-muziejus, kur vyksta labai daug renginių, netgi pasaulinio lygio. Prie sovietmečio patirties komercializacijos dalykų priskirčiau ir menotyrininko Ernesto Parulskio sugalvotą „fikcinį muziejų”, kur jis pusiau juokais ar net kiek sarkastiškai kalbėjo apie būtinybę įrengti sovietmečio muziejų, į kurį galėtų eiti visokie žiopli amerikonai, norintys pasižiūrėti, kaip čia tie žmonės anksčiau gyveno. Jis improvizavo, jog netoli centro, pavyzdžiui, Šnipiškėse, reiktų nupirkti blokinį sovietinio namo aukštą, įrengti jame administracines patalpas, rūsy – tualetus ir kavines, ar dar kažką, o likusiuose aukštuose siūlė įrengti ekspozicijas. Anot Parulskio, „iš viso tai būtų 12 butų – 12 sovietinės antropologijos pjūvių“, mat iš karto kai kalbama apie sovietinę kasdienybę, naudojama antropologijos sąvoka. Jis teigė, jog ten turėtų būti „ruso darbininko butas su kilimu ant sienos, inteligentiškos, švelniai disidentaujančios šeimos su savadarbėmis knygų lentynomis, L. Šepkaus skulptūrėle ir nespalvotu televizoriumi. Inteligentiškos šeimos bute vienas kambarys – maištaujančio paauglio. Jame – magnetofonas „Daina“, patefonas „Akord“, turguje už penkis rublius pirktas „Boney M“ plakatas. Dar muziejuje turėtų būti gydytojo, į Izraelį besiruošiančios išvažiuoti šeimos, techninės inteligentijos, prekybininko, pensininko, partinio veikėjo, sportininko, bohemos atstovo – aktoriaus, rašytojo ar dailininko – butai. Du likusius reikia „išnuomoti“ – azerbaidžaniečiams, prekiaujantiems mandarinais Kolūkiečių turguje, ir trims V. Mickevičiaus-Kapsuko universiteto studentams“.

Genocido aukų muziejus, esantis Lukiškių aikštėje. Priminsiu, jog tas pastatas kažkada talpino įvairiausias Rusijos, Lenkijos, Lietuvos įstaigas, bet lietuviams jis geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai. Čia yra su partizaniniu judėjimu susijusios ekspozicijos. Štai gan kontekstualus sprendimas pristatant kalėjimo prižiūrėtojo kabinetą ar viršininko kabinetą. Bandoma rodyti visus tuos daiktus, kurie buvo naudoti realiame totalitariniame kalėjime – nušiurusias kėdes, spintas, sienas… paliekant daiktus tokius, kokie jie buvo.

Šis muziejus buvo įkurtas 1992 metais ir būtent Lietuvos sąjūdis nutarė, kad tai bus Genocido aukų muziejus, galvojant, kad tai bus lietuvių genocido ir Lietuvos okupacijos laikotarpio kančių muziejus. Turint mintyje 1992-ųjų kontekstą, tokia intencija yra pakankamai aiški. Visgi laikui bėgant tai ėmė kelti vis daugiau klausimų. Nes visgi naudojant žodį „genocidas“, bent Vakaruose, kur žinoma mūsų istorija, iš karto konotacija atsirasdavo su Holokaustu. Kadangi šitas muziejus nė nebuvo orientuotas į tą pusę, jis sulaukia vis daugiau priekaištų. Muziejuje yra paminėti gal 200 000 Lietuvoje nužudytų žydų, yra jame ir Izraelio ministro pirmininko atvaizdas. Bet būtent pati ekspozicija tų dalykų nerodo ir dėl to muziejaus koncepcija kai ko neįtikina.

Ne taip seniai po keliais dažų sluoksniais buvo rasti 1942–43 metų gestapo kalinių daryti įrašai (lenkų kalba su aiškiai matomomis datomis ir vardais), kas paskatino rūsyje esančią kamerą pasirinkti būsimai Holokausto ekspozicijai. Ją galima apžiūrėti po specialiu gaubtu, dešimties kvadratinių metrų kameroje. Tai bus pirmoji tokio tipo ekspozicija pačiame Genocido aukų muziejuje, nors su Holokaustu susijusių ekspozicijų Vilniuje jau turime. Yra Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys Pamėnkalnio gatvėje. Architektams, manau, labai vertinga būtų apsilankyti „Tolerancijos centre“ Naugarduko gatvėje. Pylimo gatvėje yra „Teisuolių galerija“. Yra ir Panerių memorialas. Tai, kad Seimas šiuos metus paskelbė Holokausto metais, leidžia galvoti, kad galbūt bus įrengta ir Žydų biblioteka Gedimino prospekte ir vyks kiti panašūs instituciniai veiksmai.

Kitas muziejus, į kurį norėjau atkreipti dėmesį, yra Tuskulėnų rimties parkas. Formaliai tai yra Genocido aukų muziejui priklausantis Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas. Tai yra, beje, vienintelis šiuolaikinis statinys, pastatytas kaip muziejus, įrengtas beveik po žeme. Įdomu, jog šis muziejus ne taip seniai buvo pavadintas Tuskulėnų rimties parku, mat iš pradžių jis buvo vadinamas visokiais kitais vardais – ten tiesiog buvo rasti sovietinio režimo nukankintų ir nužudytų žmonių palaikai ir bandyta kažkaip įrengti tą vietą daugiau nei 700 žmonių palaikams. Vėliau tyrimais buvo nustatyta, kad ten buvo ir žuvusių Lenkijos Krajovos karių, ir žydų, ir rusų, ir lietuvių. Todėl, tarsi „susitaikymo vardan“, vieta pavadinta neutraliai – Tuskulėnų rimties parku.

Matote koridorių, toliau įeinama į tokią siaurą apskritą patalpą, kur matyti kolumbariumo kriptų galerijoje palaidoti palaikai. Būtent Tuskulėnų dvare galvojama įrengti Homo sovieticus muziejų. Tos koncepcijos aš nenupasakosiu, nes galima tiesiog pasiskaityti pačių istorikų – būsimos ekspozicijos autorių – sumanymus (viename dvaro pastate galvojama pateikti penkias su sovietmečiu susijusias temas, kurios atspindės sovietmečio prisitaikymo, vakarietiškos įtakos, ateizmo, sovietmečio veidmainystės, dvigubo gyvenimo ir panašius aspektus).

Nuo šito istorinio konkretumo dabar peršoksiu prie virtualumo ir pakalbėsiu apie Vilnių, kaip apie muziejų miestą. Tai nėra mano sugalvota sąvoka – muziejininkai irgi ją naudoja, ir Vilniaus muziejų miesto įvaizdis formuojasi jau ne pirmą šimtmetį kartu su pirmaisiais Vilniaus universiteto muziejais. Prieškariu buvo mėginama taip pat kurti Vilniaus miesto muziejų, tai kažkaip siejant jį su Lenkų modernaus meno muziejumi, tai kitaip… galbūt įkuriant Gedimino kalno pilies bokšte, galbūt Trakų gatvėje Pranciškonų vienuolyne. Niekas iš tų sumanymų nebuvo įgyvendinta, o Senienų muziejus transformavosi į du nacionalinius muziejus – Lietuvos dailės ir Nacionalinį (arba buvusį Istorijos ir etnografijos muziejų). Bet mintis kurti miesto muziejų pleveno ore ilgai.

Ir 2000-aisias, pavyzdžiui, vyko tokios diskusijos, – teigta, kad galbūt Vilniaus Rotušėj reiktų įrengti Vilniaus muziejų. Tos kalbos ypač suintensyvėjo ruošiantis Vilniui tapti Europos kultūros sostine 2009-aisiais, kai siekta įvairiapusiškai įgyvendinti programą. Galime netgi kalbėt apie suintensyvėjusią muziejinę vaizduotę tuo metu. Tai buvo naujo tūkstantmečio pirmas dešimtmetis – susižavėjimo kompiuteriniais dangoraižiais, virtualios kompiuterinės realybės, miesto įvaizdžio konstravimo laikas. Tuo metu netgi atrodė, kad sukurti virtualų muziejų yra kur kas paprasčiau negu realų, galvota, jog virtualios institucijos nesusiduria su tomis problemomis, kurias išgyvena realūs muziejai.

Muziejininkas Būčys pastebėjo, jog žiniasklaidoje tuomet klaidžiojo mintis apie modernų, interaktyvų muziejų, edukacijos centrą, patrauklią vietą, o tas įvaizdis nuolat priešintas labai nuobodiems, beviltiškai atsilikusiems Lietuvos muziejams. Tuometis LR Ministro pirmininko patarėjas pasakojo apie visiškai naują statinį, kuris, aišku, nenustebins Europos (mes juk nenorim nustebinti, mes tik norim parodyti savo savitumą), bet statinys bus toks, kokio Europoje nėra, su įvairiomis nuorodomis, labai įdomiais dalykais. Tas statinys, kaip čia pat paaiškėjo, įsivaizduotas kaip Lietuvos internetinis portalas. Na, kas iš tokio „stebuklo“ išėjo, maždaug galime įsivaizduoti.

Tuo metu galvota, kad atsilikusius senus muziejus galima pakeisti savotišku futuristiniu muziejumi, kuris savo ruožtu pakeis visą šalį – juk panašiai ir apie Guggenheimo muziejų buvo galvojama, kad štai kažkokiais būdais jisai „ištemps“ Vilnių iš duobės – pakylės jį virš jo realybės, virš visų egzistuojančių blogybių. Ir Vilnius kažkokiu stebuklingu būdu prilygs Niujorkui, Sidnėjui ar panašiems miestams. Bet kartu prisimenant dilemą, ar muziejus yra vieta, ar funkcija, keitė dilema – funkcija, ar fikcija? Mat daug kas buvo daroma labai fiktyviai. Vieta buvo, aišku, Vilnius. Bet nepagalvota, jog internetinis muziejus ar įsivaizduojamas futuristinis muziejus gali būti tokia pati beverčių faktų sangrūda kaip ir senas „sandėlio muziejus“. Ilgainiui buvo sukurtas „Virtualus istorinis Vilnius“ – interneto puslapis, jį galite patys pasižiūrėti internete, pats puslapis pakankamai akivaizdžiai kontrastuoja su tuo, kaip būtų galima įsivaizduoti efektingą virtualų muziejų.

Šitas autonomiškas vizijų kūrimo darbas, arba svajojimas, planavimas, aišku, nėra blogas dalykas. Visgi nerimą man kelia tai, kad fikcija ėmė vaidinti kur kas svarbesnį vaidmenį nei realybės tyrimai. Prisimenant praeitą Kossmanno paskaitą, kuomet jis pasakojo, jog kai jis gavo kažkokių siūlymų, ar būtų galima iš kažko padaryti muziejų, atsakė, kad galbūt būtų geriau kurti filmą arba tiesiog leisti knygą. Aš tada prisiminiau, kad ir apie Vilnių jau yra labai daug knygų, galima būtų jas ir išvardyti. Kad ir paties Venclovos būtų galima minėti įdomiausius vilniečius pristatančią knygą. Daug knygų yra šimtąkart įdomesnės už mano minėtą „Virtualaus istorinio Vilniaus“ puslapį.

Galima dar pagalvoti apie tokį žanrą kaip menininkų kurtos fikcijos.

Čia parodysiu dar vieną vaizdo įrašą, Danielio Libeskindo Ermitažo–Gugenheimo muziejaus Vilniuje projektą. Čia specialiai nepasakoju apie Zaha Hadid, kuri laimėjo tą konkursą, nes manau, kad nei vienas iš tų muziejų nebus pastatytas, tiesiog įdomu buvo pasižiūrėti, kaip tame kontekste identifikuojama paties Liebeskindo tapatybė, kadangi apie jį irgi buvo kalbama kaip apie menininką, turintį lietuviškų šaknų. Apie patį muziejų taip pat buvo šnekama, kad čia bus rodomi Fluxus kūriniai, lietuviškoji Fluxus dalis – Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas ir t.t. Bet kai yra kuriami tokie filmai, nelabai varginamasi integruoti vietinius dalykus, naudojami tam tikri stereotipiniai, visų lengvai atpažįstami aukštosios kultūros ženklai. Ir į tai galite atkreipti dėmesį. Ne lietuviškasis, tačiau visame pasaulyje atpažįstamas modernusis menas. Turint mintyje šių megaprojektų biudžetus, tikrai nebūtų sudėtinga integruoti vietinio meno įvaizdžius į tokį filmą. Bet galbūt nelabai tas lietuviškumas rūpėjo šiuo atveju.

Galbūt šiuo atveju būtų galima kalbėti apie muziejų atgimimą virtualioje erdvėje, kuris vyko ir Vilniaus kontekste? Aišku, prieš tai reikėtų prisiminti muziejaus mirties koncepciją, nes Vakarų pasaulyje kažkada intensyviai buvo kalbama apie muziejaus mirtį. Maždaug 9-ajame dešimtmetyje marksistinės teorijos teigė, kad iš muziejaus liko tiktai beverčių daiktų krūva. Bet ilgainiui – 10-ajame dešimtmetyje, o dar labiau naujajame tūkstantmetyje, išvydome visiškai priešingą tendenciją – tie muziejai iš tiesų nemiršta, bet jie atgimsta įvairiais labai teatrališkais fiziniais pavidalais.

Netgi galvojama, kodėl tie muziejai dabar pasidarė tokie svarbūs, kodėl būtent muziejų architektūra yra tai, kas žmones traukia. Dailės istorikas Hansas Beltingas netgi pabandė supriešinti muziejų su šiuolaikiniu teatru arba operų erdve. Jis teigė, kad būtent muziejus išpildo du labai aktualius mūsų poreikius. Tai informacijos poreikis ir poreikis būti nustebintam. Netgi buvo klausiama, kodėl dabar XXI amžiaus visuomenė taip žavisi buržuaziniais kultūros efektais – gana efektingais architektūros reginiais ir panašiais dalykais, nors patys žmonės jau seniai nėra buržuazinės visuomenės nariai ir negyvena besivadovaudami 19-ojo šimtmečio operos estetinėmis kategorijomis.

Vėlgi prisiminiau Kossmanno paskaitoje rodytą savotišką elipsių rinkinį. Toje schemoje buvo prasminiai ženklai-apskritimai, kurie vadinti promenada, interaktyvumu, bendradarbiavimu ir panašiai. O vienas iš apskritimų buvo pavadintas „Tarp žinojimo ir patirties“. Taigi į vieną apskritimą sudėti du žodžiai-konceptai, kas tarsi rodo, jog tie du dalykai yra neatskiriami. Vienąkart galbūt vienas labiau akcentuojamas, kitąkart kitas. Tai padeda atsakyti į klausimą apie dvigubą muziejaus tapatumą.

Vis dėlto Vilniuj mano minėtos tuometės muziejinės vizijos neatsakė į daugelį esminių klausimų – nei apie miesto tapatybę, nei apie muziejaus tapatybę. Tose kalbose viskas buvo redukuojama iki patrauklios edukacinės veiklos, įsivaizduojant, kad muziejaus šiuolaikiškumą nusako virtualios realybės konstravimas, kažkoks teatrališkas santykis, galbūt dar interaktyvūs žaidimai ir panašiai. Todėl aš iš principo nenorėčiau priešinti futuristinio muziejaus su senu, realaus – su virtualiu. Aš manau, kad tos visos muziejaus savybės gali būti realios ir patrauklios. Tiesiog pristatysiu du pavyzdžius – du naujus muziejus Vilniuje, kurie, manau, yra pakankamai pavykę kaip muziejai. Jie nesusiję su šiuolaikiniu menu.

Energetikos ir technikos muziejus. 1988 m. galutinai baigė funkcionuoti Vilniaus elektrinė, o čia įsikūręs Energetikos muziejus lankytojus pakvietė 2003 metais. Buvo įgyvendintos ambicingos iš „europinių“ pinigų finansuotos rekonstrukcijos programos. Tai buvo projektas, numatantis objekto keitimą turizmo reikmėms, pritaikant paveldo objektą kitoms funkcijoms. Pasaulyje tokių objektų yra nemažai. Pavyzdžiui, Tate Modern muziejus Londone, kuris perdarytas iš jėgainės. Ir dabar Londone yra numatytas vėl visai naujas urbanistinis centras iš rekonstruojamos jėgainės, esančios netoli miesto centro (rengiamasi renovuoti ir naujoms, taip pat ir kultūrinėms, reikmėms pritaikyti įspūdingą Battersea Power Station kompleksą).

Galima greitai peržiūrėti truputį ekspozicijų.. Taip pat buvo parodų, akcentavusių ekologinį dizainą – iš perdirbtų medžiagų buvo kuriami nauji daiktai.. Mašinų salė – irgi vienas pagrindinių muziejaus objektų. Muziejus užsiima ir tarptautiniu bendradarbiavimu. Buvo toks įspūdingas projektas, keliaujanti paroda „Svajonių fabrikai“. Taip pat tos pačios automobilių ekspozicijos buvo rodomos ir Gedimino prospekte, miesto centre buvo galima matyt originalius eksponatus. Vyksta ir kitų įdomių veiklų, apie kurias galima sužinoti nuėjus į patį muziejų ar net tyrinėjant interneto puslapį.

Bažnytinio paveldo muziejus. Jis duris atidarė visai neseniai. Įkurtas jau gerokai anksčiau, bet galiausiai atidarymas buvo prijungtas prie „Vilniaus Europos kultūros sostinės“ programos renginių 2009 m. Muziejuje pristatomi eksponatai iš įvairiausių šventovių: (šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Mikalojaus, Teresės ir kitų Vilniaus bažnyčių). O ekspozicijos širdis – garsusis Vilniaus lobynas, t.y. Katedros lobyno monstrancijos bei relikvijoriai. Tas lobynas rastas dar sovietmečiu, iškastas 1985 metais Katedroje. Iškart buvo paslėptas, kad sovietai neišvežtų į Maskvą. Nepriklausomybei atėjus, radimo faktas paviešintas. Monstrancija ir kitos vertybės, be abejo, buvo labai svarbūs radiniai net tik istoriniu ar politiniu požiūriu, bet ir kaip brangiųjų metalų radiniai. Tai buvo pristatyta 1999-2003 metų ekspozicijoje „Krikščionybė Lietuvos mene“, kuri ilgą laiką rodyta Taikomosios dailės muziejuje. 2006 metais visos tos vertybės pradėtos grąžinti Vilniaus arkivyskupijai, nes anksčiau tuos dalykus administravo Lietuvos dailės muziejus. Visa tai tapo naujai įsteigto Bažnytinio paveldo muziejaus branduoliu. Muziejui labai padėjo Kiolno arkivyskupija ir Vokietijos bažnytinio meno specialistai, nes Vilniuje tokių specialistų nėra.

Įdomus interaktyvumo aspektas: visi liturginiai daiktai yra apsaugoti po stiklu, bet vis dar naudojami liturgijai, jeigu reikia. Šis muziejus, aišku, turi ir savo internetinį puslapį, kuriame rasite labai daug suskaitmenintų dalykų. Bažnytinio meno muziejus taip pat vykdo projektą, siekiantį suskaitmeninti visą turimą lobyną bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis. Įdomu tai, kad muziejus rengia įvairias paskaitas, į kurias aš pati nevaikštau, tai nėra mano susidomėjimo sritis, bet teologijos ar bažnytinio meno požiūriu tai yra tikrai vertingi renginiai, nes pakankamai rimti mokslininkai pristatinėja savo tyrinėjimų sritis.

Čia bažnytinio meno paroda apie Vilniaus bernardines, apie jų kasdienybę. Parodos architektė Julija Reklaitė – jūsų kolegė. Kiek man pasakojo, buvo siekiama šias šukes rodyti būtent toje vietoje, kur jos ir rastos. Kuomet skaičiau apie pačią parodą, man kur kas buvo įdomesnės ne šukės, bet bernardinių istorija. T.y. ne tiek vaizdinės priemonės, bet pasakojimas apie tai, kaip jos gyveno, kokios moterys į tą vienuolyną galėjo patekti, jų santykiai su kitomis regulomis, kaip jos ten ir pypkutę rūkydavo, ir kokius turtus turėjo ar neturėjo ir t.t. Buvo aptariamas toks faktas, kad iš kasinėjimų, kurie ten vyko jau ne pirmus metus, buvo rasta šukė ir po kiek metų rasta antra šukė, idealiai sutampanti su pirma šuke. Tas dvi šukes sudėjus susidėliojo Kristaus ženklų piešinys; galvojama, kad dar po kiek metų gal bus rasta dar viena šukė ir susidėlios visas objektas.

Čia bažnytinio meno paroda apie Vilniaus bernardines, apie jų kasdienybę. Parodos architektė Julija Reklaitė – jūsų kolegė. Kiek man pasakojo, buvo siekiama šias šukes rodyti būtent toje vietoje, kur jos ir rastos. Kuomet skaičiau apie šią parodą, man kur kas buvo įdomesnės ne šukės, bet bernardinių istorija. T.y. ne tiek vaizdinės priemonės, bet pasakojimas apie tai, kaip vienuolės gyveno, kokios moterys į tą vienuolyną galėjo patekti, jų santykiai su kitomis regulomis, kaip seserys ten ir pypkutę rūkydavo, ir kokius turtus turėjo ar neturėjo ir t.t. Buvo aptariamas faktas, kad iš kasinėjimų, kurie ten vyko jau ne pirmus metus, buvo rasta šukė, o po kiek metų rasta antra šukė, idealiai sutampanti su pirma šuke. Tas dvi šukes sudėjus susidėliojo Kristaus ženklų piešinys; galvojama, kad dar po kiek metų gal bus rasta dar viena šukė ir susidėlios visas objektas.

Kiekvienam siūlau pagalvoti apie savo muziejų arba savo Vilniaus muziejinį maršrutą, kuriame būtų tie muziejai, jums labiausiai patinkantys šiame mieste. Manau, reiktų galvoti ne vien apie didžiuosius muziejus. Kad ir apie visai mažus, pusiau privačius muziejukus, ar net kokį gimnazijos muziejuką, kurie, manau, pakankamai puikiai funkcionuoja būtent toje erdvėje. Aišku, nėra lengva įvertinti Vilniaus muziejus turint minty muziejų skaičių – visų jų niekaip neapvaikščiosi.

Noriu pasakyti, kad esminis klausimas būtų ne nauja ar sena architektūra, ne virtualus ar realus pastatas, bet muziejus su turiniu ar be turinio, veikiantis ar neveikiantis visuomenėje. Turinys man čia siejasi su simboline verte ar veiklos potencija, nes muziejų vertes sudaro ne vien tiktai eksponatų kiekybė, bet ir jų autentiškumas. Gali būti kai kuriais atvejais ir ne visai autentiški eksponatai, jų turinį gali sudaryti ir kitokie dalykai. Vis dėlto vienas esminių akcentų yra statusas bendruomenėje. Aš taip suvokiau muziejaus misiją vaikščiodama po kai kuriuos Vilniaus muziejus. Sąmoningai nesiekiau pristatyti kokios nors vienprasmiškos administracinės gero muziejaus formulės. Manau, kad tų muziejų gali būti ir geresnių, ir blogesnių. Visokių. Bet tam, kad tai pajustumėte ar suvoktumėte, tiesiog siūlau vaikščioti po miestą; naršyti miestą, o ne vien virtualią erdvę.

Linas Lapinskas (L. L.) Manau, kad labai svarbi yra patirtis pačiame muziejuje. Ko reikia, kad eksponatas taptų eksponatu, objektu. Nes čia buvo labai įvairių muziejų ir, pavyzdžiui, elektrinės pastatas po rekonstrukcijos tapo energetikos muziejumi arba…
Julija Reklaitė (J. R.) Architektūros muziejus po rekonstrukcijos tapo bažnytinio paveldo muziejumi, irgi galiu kvestionuoti.
L. L. …tai etiketės, pavadinimas, ar… kur yra riba tarp objekto ir eksponato?
Skaidra Trilupaitytė. Na, ribos tokios aiškios gal ir nėra. Aš paskaitos pradžioje bandžiau parodyti tokį vaizdelį, kurį būtų sunku suprasti kaip muziejų. Ten, tiesa, buvo vaizdas iš Šlapelių namų. Gali galvoti, kad svarbiausias dalykas yra eksponatas. Pavyzdžiui, gal savaime vertinga Šlapelių namų spinta? Lygiai taip pat gali galvoti, kad spinta skirta daiktams sandėliuoti ir viskas. Galima kalbėti apie tam tikras eksponavimo madas, jau minėjau šukes mūsų muziejuose… Per šimtą metų iškasinėti Lietuvos piliakalniai ir pilkapiai, taigi daugumos tų šukių natūralioje aplinkoje galbūt ir nebeliko, jos yra sugrūstos į muziejų. Bet konservuotos taip, kad toliau jų tyrinėti nauju cheminiu būdu nebeįmanoma. Dabar objektas galbūt yra nevertingas, po šimto metų jis bus vertingas vien dėl to, kad jis jau yra šimto metų senumo. Reikia tai turėti mintyje. Bet iš tiesų svarbus, manau, yra muziejininko požiūris. Jeigu klaustumėte, kas yra kaltas dėl kažkokių nuobodžių muziejų, tai aš, kažkada padiskutavusi su kolegomis, ėmiau galvoti, kad esminis dalykas visgi yra muziejaus direktorius. Iš tiesų viskas aktualu – pinigai, finansavimas, veikla. Lankytojai gali būti „kalti“, kad jie kažkur neužeina, bet yra daugybė pavyzdžių pasaulyje, kai būtent dėl muziejų direktorių kaitos, pavyzdžiui, Olandijoje, muziejai tiesiog atgijo ir prasidėjo lankytojų antplūdis.

J. R. Jei jau kalbėti apie tą auksinę kolekciją. Nacionalinį muziejų, Nacionalinę galeriją, identiteto paieškos kelią ir t.t. Ar tai nėra manipuliacinis būdas kelti tautinę savimonę kuriant kažkokį objektą, kuris yra neaišku koks, ir kuriant kažkokį pastatą? Koks yra objekto ir pastato santykis ir nacionališkumo santykis?
S. T. Sutinku, tuo gali būti manipuliuojama. Vilniuje, manau, ne kartą buvo manipuliuojama tais dalykais. Aš galvoju ir apie Valdovų rūmus kaip tokį statinį, apie kurį sukasi „labai daug kalbų“. Galim kelti klausimą, kiek dabar ta institucija jau atliepia konkrečius tikslus, apie kuriuos buvo kalbama, kai ji buvo kuriama. Juk nuo 2000-ųjų visų buvusių vyriausybių buvo išreikšta labai stipri politinė valia. Visi politikai pasirašė nutarimą, kad tie rūmai turi atsirasti. Dabar mes tarsi galime pritarti arba ne, bet jeigu būtų kokia nors politinė opozicija, galbūt būtų galima tikėtis, kad bus politiškai „įrodyta“, kad ne Valdovų rūmai, o koks nors kitas pastatas turi atliepti mūsų nacionalinę tapatybę.

Jūratė Černevičiūtė (J. Č.) Aš noriu pasiūlyti supaprastintą apibūdinimą, kas yra muziejus. Visai neseniai grįžau iš Afrikos, iš Kenijos, ir man labai patiko vienas principas, kaip save eksponuoja vietiniai gyventojai. Važiuojam į safarį ir vairuotojas sako – norite pamatyti kaimą? – Norim. – Gerai, 10 eurų paroda ir jūs einate į masajų kaimą. Na aišku, nebuvo jokių apibrėžimų ar tai muziejus, ar ne muziejus. Buvo principas toks, kad mes visi norime į tai paspoksoti ir mes visi norime susimokėti. Tai aš siūlau patobulinti – muziejus yra tai, į ką aš noriu paspoksoti ir už tai dar susimokėti pinigus. Bus paprasčiausias variantas. Tai jeigu šitą principą įsisąvins mūsų muziejų direktoriai, gal ir atsiras kokių pokyčių, noras paspoksoti ir paskui susimokėti.
S. T. Įdomus pasiūlymas. Na, gal tik viena rezervuota mintis būtų galvojant apie muziejaus institucijos komercializaciją. Tarkime, man asmeniškai pernelyg komercializuota vieta pasidaro atstumianti. Aš turiu mintyje visus vaškinių figūrų muziejus ir t.t., kurie yra populiarūs, generuoja pajamas. Čia būtent kaina svarbi – jeigu daug kainuoja, tai nebūtinai gera vieta. Nes Vilniuje, Aušros vartų gatvėje tikrai pilna muziejų. Visi gintaro centrai, suvenyrų parduotuvės ir t.t. Tikimasi, jog ten visada eis lenkų būriai ir turistų netrūks, ir tos visos vietos galbūt iš tiesų „veikia“. Bet ta gatvė neatrodo labai įdomi.
J. Č. Tai, ką rodo masajai, nėra nieko komercializuoto – jie ten taip gyvena, tu tiesiog sutinki už tai mokėti. Tai mes juokavom kartais, gal mums pabandyti ne sovietinio inteligento, bet dabartinio Lietuvos inteligento butą rodyti – kodėl gi ne? 10 eurų už valandą ir aš įleidžiu į savo butą. Kuo mes blogesni už masajus?

Aida Štelbienė. Labai sutikčiau su kolege, paslapties fenomenas čia būtų. Nežinai, ką pamatysi ir moki už tai. Jūs vis minėjote, kad muziejai puikiai funkcionuoja savo erdvėje. Kas tas – „puikiai funkcionuoja“?
S. T. Veikia tam tikroje bendruomenėje ir tenkina tos bendruomenės interesus. Pvz., neturintis jokio muziejinio statuso Juditos Šerienės namas, kur sukaupta Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Vytauto Šerio kūryba. Iš tiesų labai puiki vieta, kur galima nueiti pasižiūrėti šio skulptoriaus ir kitų menininkų kūrinių. Pati mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, ten yra muziejus, vienas fligelis, ir tame fligelyje pakankamai jauno amžiaus vaikai (5–7 klasių) yra supažindinami su eksponatais, sukauptais iš mokytojų ekspedicijų po Lietuvą, vykusių nuo 1950-ųjų metų . Tai nėra didelis muziejus ir dėl to jis yra labai paslankus, ten daiktus galima liesti, t.y. vietoje mokytojas gali paaiškinti, kas yra tas rūpintojėlis, verpstė ar pan. Jeigu tai būtų didelis muziejus, jis jau tokių funkcijų nebeatliktų. Tiesiog dėl mastelio.

Žiūrovas 1. Ko gėda neturėti, tai galima sakyt, kad dabar jau mes nieko neverti…
S. T. Nacionalinės dailės galerijos „gėda neturėti“, įsivaizduoju taip kalbant apie nacionalinį teatrą, literatūrą… jeigu tų dalykų nebūtų, mes tą girdėtume pastoviai. Bet dabar iš dalies galėčiau tokią tarsi „špilką“ mesti ir architektų bendruomenei. Mat jie taip pat prisidėjo aktyvuodami tą mūsų vaizduotę, kalbėdami kad vienu ar kitu metu kažko labai reikia. Taip buvo ir su Valdovų rūmais. Arba staiga prisireikia Nacionalinio stadiono. Buvo architektų kalbama, kad esame vienintelė Europos sostinė, neturinti modernaus Nacionalinio stadiono. Ir vėl girdėjome – „gėda jo neturėti“. Po to buvo kiti didieji projektai – „Tautos namai”. Taip pat „mirtinai“ kažkuriuo metu prisireikė naujų Kongresų centrų, nes kitaip po poros metų negalėsime pirmininkauti Europos sąjungai. Tai vėlgi čia su politika labai susiję dalykai, nes po kelių metų paaiškėja, kad gal visai to ir nereikėjo.

Žiūrovas 2. Yra du simuliacijos kraštutinumai muziejuje. Vienas tai yra kažkoks ypatingas praeities mitologizavimas, dažniausiai istoriškai labai svarbių figūrų memorialiniai muziejai būna nelankomi būtent dėl to, kad jaučiamas labai stiprus mitologizavimas. Kita vertus, yra toks kraštutinumas, kažkoks ypatingas show off arba regimas aspektas, kai autentiškumo nelieka, o lieka kažkokios pirmo laipsnio grandininės asociacijos. Kaip matote šią situaciją būtent Vilniaus muziejų kontekste?
S. T. Sutikčiau dėl kraštutinumų, ir net galime įsivaizduoti, kad tų fikcijų iš tiesų yra labai daug prikurta, jos yra vienas iš show off aspektų, stengiamasi įtikinti žmones, kad čia kažkas buvo. Ten šiuo metu nieko nėra, mes nieko nežinome, bet yra sukuriama legenda ir jinai yra stimuliuojama tol, kol pradeda rinktis turistai. Ir, kita vertus, į tokias vietas žiūrima pakankamai skeptiškai, kaip į fikcines ir per daug „užaštrintas“ būtent komercine prasme. Manau, kad apie tuos kraštutinumus reikia kalbėti. Kaip į Vilnių aš žiūriu, – tai turbūt kiekvieną tą atvejį reiktų imti ir pasižiūrėti. Ne taip seniai, rudenį, buvau tokiame Puškino muziejuje Vilniuje. Irgi verta apmąstyti būtent šiuo aspektu, nes tai yra pakankamai įdomi vieta. Iš tiesų ten patyriau tokių potyrių, kurių nesitikėjau, kad Vilniuje jų galima patirti, bet nesakysiu, kuria prasme…

Rekomenduojama knyga

CITIES AND CULTURES

Malcolm Miles

(lt. Miestai ir kultūros)

Tai ryšio tarp šiuolaikinių miestų ir kultūros, kurią jie kuria, bei kuri formuoja juos, studija. Knygoje kvestionuojamas suvokimas apie tai, kas kuria miesto kultūrą, analizuojant įvairius atvejus, kuriuose skirtingi kultūros tipai –  menai, kultūros institucijos ir paveldas, savitas gyvenimo būdas –  yra skirtingai naudojami arba veikiami vystant konkrečius miestus ar jų dalis. Knygoje šios sąsajos nemaskuojamos, bet populiariai paaiškinamos.

Miesto kultūros čia interpretuojamos remiantis agonistinės politikos samprata. Vietoje miestų elitų propaguojamų vienprasmiškų regeneracijos imperatyvų, Miles atskleidžia urbanistinio vajaus prieštaravimus ir įvairialypiškumą.  Žaisdamas dviejomis kultūros reikšmėmis autorius išvysto unikalų požiūrį, kuriame jungiami šių reikšmių argumentai nūdienos urbanistikos vystymesi. Knygoje rasite ir kritinius literatūros komentarus, ir išvadas iš autoriaus tyrimų. Tai išsamus interdisciplininis darbas paremtas mokslu, bet „įkandamas“ ir skaitytojui be specialaus išsilavinimo.

Knygą rasite Architektūros fondo knygų lentynoje Nacionalinės dailės galerijos (NDG) dailės informacijos centre.