Sėkmingai užsiprenumeravote naujienlaiškį
<

2013 08 02-05 : Teneniai - "Keliaujančių architektūros dirbtuvių" dienoraštis | 11

20
RUG 2013

Jau vienuoliktasis! Žaliasis „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ (KAD) autobusiukas pirmąjį kaitriojo rugpjūčio penktadienį atvyko į Tenenius, nedidelį, bet labai jaukų miestelį Žemaitijoje, Šilalės rajone. Septynių darbingai ir smalsiai nusiteikusių savanorių komanda atvyko gan vėlyvą pavakarę, bet jų nuostabai, vaikai – būsimi dirbtuvėlių dalyviai – jau nekantriai laukė, besibūriuodami mokyklos kieme.

 

Mus, savanorius, labai šiltai priėmė Tenenių pagrindinės mokyklos direktorė Gitana ir socialinė pedagogė Jurgita, kuri ir buvo pagrindinė iniciatorė, panorusi, kad KAD atvyktų ir į Tenenius. Po ilgos kelionės iš Vilniaus išgėrę arbatos, su Jurgita ir nekantraujančiomis mergaitėmis patraukėme į pažintinį pasivaikščiojimą. Pro seniūnijos kiemą ir išlikusį seną dvaro parką per Tenenio upelio tiltą pajudėjome link Šv. Barboros medinės bažnytėlės, pastatytos dar 1782-aisiais. Perėjome visą miestelį – net iki tolimiausių sodybų mergaitės nepatingėjo nuvesti. Akį džiugino ne tik įdomios miestelio erdvės, aplinkui atsiveriančios begalinės pievos, bet ir labai gražiai sutvarkytos miestelėnų sodybos, išpuoselėti kiemai bei pakelės. Gyventojai smalsiai stebėjo naujus atvykėlius, o atvykėliai stebėjosi miestelio tvarka bei gandralizdžių gausa – mūsų vedlės patikino, kad jų čia net 40[!]. Po pirmosios pažinties įsikūrę antrokų klasėje visi užmigome su mintimi "viskas taip gražu ir tvarkinga, ar gi dar yra kažkas, ką mes galime čia padaryti..?".

 

Pirmąją dieną pradėjome nuo susipažinimo žaidimų su visais 22-iem dirbtuvėlių dalyviais. Vėliau ėmėmės miestelio ir jo struktūros analizavimo. Pradėjome nuo žemėlapio – visi turėjo nupiešti savo Tenenių žemėlapį, tam buvo skirta vos 10 minučių, todėl vaikai savo piešiniuose atvaizdavo tik tai, kas jų manymu yra svarbiausia. Tuomet savanoriai Tadas ir Ignas supažindino vaikus su pagrindiniais miestelį formuojančiais elementais – tai gatvių tinklas, gamtiniai elementai, orientyrai ir viešosios erdvės. Vaikų padedami,  savanoriai piešė bendrą žemėlapį, jame vaizduodami visus išvardytus elementus, bet tik tuos, kurie buvo piešiniuose. Taip gavome "tikrąjį" Tenenių žemėlapį – vėliau jį patikrinome ekskursija, į kurią dalyviai mus vedė susiskirstę grupelėmis.

 

Vaikai, kaip jiems svarbiausias erdves, išskyrė mokyklos stadioną, mokyklos kiemą ir parką. Bediskutuojant seniūnijos pievoje pasistatytoje, visų iš tolo jau atpažįstamoje palapinėje-žvaigždėje aiškėjo, kad vieniems svarbesnis stadionas, kitiems parkas, o tretiems – visos erdvės. Supratimas, kad vaikai ir daugelis miestelio gyventojų dažnai juda tarp šių viešųjų erdvių, atvedė prie atradimo, kad erdves jungiantis jaukus, bet visų užmirštas takelis šalia pagrindinės gatvės gali atgyti ir tapti visų svarbiausių miestelio erdvių jungtimi ir nauju akcentu – interaktyvia ašimi. Nenorėdami pamiršti šio atradimo ir įsitikinti jo galimybėmis, nusprendėme visi kartu pereiti pasirinkta trasa "stadionas – parkas". Eidami vaikai pastebėjo, kad  ruožas turi penkias atkarpas, kurias galima apibūdinti pagal jų ypatybes: stadiono prieigos su autobuso stotele, mokyklos zona su perėja, pušų alėja, seniūnijos kiemas ir parkas su daug mačiusiu amfiteatru ir apsamanojusiu pasakų nameliu  (scena).  Pasiskirstę grupelėmis pagal ruožo atkarpas kibome diskutuoti, piešti ir kurti tai, kas galėtų ar turėtų atsirasti kiekvienoje atkarpoje. Po intensyvaus kūrybinio proceso ir kelių repeticijų "ką sakyti?", vaikai grupėmis visiems dalyviams pristatė savo idėjas. Jaunieji entuziastai stebino idėjų gausa ir originalumu. Paaiškėjo, kad Teneniuose gyvena vaikų, mokančių mastelyje nupiešti pavėsinės fasadus, taip pat labirintų specialistų, "turnikų" ekspertų ir dar galybė kitų jaunų išradėjų.

 

Antrąją dieną visi sugūžėję į palapinę nekantravome nuspręsti, kurias idėjas ir projektus išrinksime iš vakar pasipylusio gausybės rago. Iš anksto buvome nusiteikę, kad visų idėjų įgyvendinti nepavyks, todėl draugiškai išsirinkome tai, ką buvome pajėgūs  padaryti.  Nieko nelaukdami pardėjome darbus, nes kaip tik tuo metu į mokyklos kiemą įpuškėjo traktorius su didele priekaba, pilna medienos – lentų, "europalečių", dailylenčių ir tašytų rąstų. Kas kibo pjauti, kas šlifuoti, treti dažus ir į parką paišyti – gražu žiūrėti! Žinoma, visi vaikai žinojo projektėlius, kuriuos įgyvendins ir savo komandos kuratoriaus vedami pradėjo beveik dvi dienas truksiantį idėjų realizavimo procesą. Viskas vyko labai sklandžiai, pasirinktasis takelis-jungtis keitėsi ir gražėjo akyse. Trečiąją dieną iki pietų baiginėjome likusius darbus ir pradėjome tvarkytis bei ruoštis vakare vyksiančiam pristatymui. 

 

„Takelį“ puošiantys piešiniai ir žaidimai ženklina kelią iki „Lovėsinės" – lovos ir pavėsinės viename. Tai medinio karkaso kubas su iš virvės pintu tinklu, ant kurio gali gulėti (juokauta, kad pertraukų metu teks sudaryti grafiką, kas kada gali nusnausti). Toliau svarbu susikaupti, nes laukia kliūčių ruožas – bėgimas, šuolis į tolį, vingiuotas kelias, pataikymas į taikinį ir, galiausiai, tikras išbandymas net ir didžiausiems sportininkams ir "turnikų" ekspertams – "Virvynė". Tai medžio karkaso konstrukcija su virvėmis karstymuisi. Po kliūčių ruožo, išnaudojus visas fizines jėgas, laukia "Kėdynė" – puiki galimybė atsipūsti, susitikti su draugais ar susirungti ant šaškių lentos. Keliaujant toliau pasiekiamas didelis ir sudėtingas labirintas.  Senasis dvaro parkas, tankiai dengiamas senų medžių laja, yra gan tamsus – jame nėra labai jauku net ir dieną, todėl siekiant šviesos ir jaukumo buvo padarytas žibintas. Šviesa ir balta spalva, kartu jungianti ir visus naujus takelio elementus bei objektus, atgyvino amfiteatro erdvę.

 

Į renginį susirinkusi miestelio bendruomenė turėjo išmėginti naująją erdvę – atlikti  užduotis ir įveikti  kliūtis. Galiausiai laukė padėkos, Šilalės mero vizitas, koncertas, vaišės, pašnekesiai, o pradedant temti turėjome krautis daiktus ir ruoštis kelionei namo...

 

Labai smagu, kad prie mūsų proceso prisijungė ir miestelio jaunimas, kurie ne tik smalsiai stebėjo, ką mes čia visi veikiame, bet ir patys pjovė, kalė, dažė ir nešė. Galiausiai, kai vaikai paprašė, kad paliktume jiems cemento, kad rytoj galėtų pasistatyti tai, ko mes neįgyvendinome, bet jie buvo sugalvoję, supratome, kad savo tikslą – užkrėsti vaikus ir jaunimą noru kurti ir keisti savo aplinką – pasiekėme.

 

Dirbtuvėlių dalyviai: "Čia buvo šaunu, būtų gerai, kad kiekvienais metais būtų organizuojamos tokios stovyklos ar projektai."
Tenenių pagrindinės mokyklos kolektyvas: "Ačiū, kad buvote šias dienas su mumis. Džiaugiamės galėdami dalyvauti projekte, pasisėmėme gerų ir gražių idėjų, praturtinome ne tik save, bet ir miestelį. Jei vaikai laimingi, laimingi ir mes, mokytojai."
Savanoris Ignas Uogintas: „Visų pirma, man asmeniškai tai buvo gili pamoka, kurios visai nesitikėjau. Analizių, projektavimo ir pristatymo formos, naudotos architektūros įmonėse ir akademinėje aplinkoje turėjo būti išgrynintos ir aiškiai pateiktos vaikų teismui.
Kūrybinių dirbtuvių metu norėjome atrasti kažką nauja – architektūrinį objektą ar viešąją erdvę, atverti lig šiol kažkokį neegzistuojantį Tenenių elementą. Tad labai nudžiugau, kai kartu su vaikais pastebėjome apmirusį takelį, kuris jungia pagrindines miestelio erdves ir statinius, o jį konvertavę į patrauklią viešąją erdvę nušautume kelis zuikius – ne vien apsiribotume jau esamų viešųjų erdvių pataisymu ar patobulinimu; sujungtume atskiras miestelio erdves, kaip stadioną, autobuso stotelę, mokyklos kiemą, seniūnijos aikštę, parką; gatvė taptų saugesnė, nes atokiau nuo gatvės esantis takelis būtų labiau naudojamas.
Sugalvojus pradinę idėją ir turint ambicijų ją patraukliai ir ilgaamžiškai įgyvendinti susidūrėme su dar viena kliūtimi – reikėjo tai įgyvendinti per vieną parą kartu su vaikais. Pradėjus dirbti likau, ko gero, ne vien aš be galo nustebęs, pamatęs kokie vaikai darbštūs, nuoširdūs, kūrybingi ir supratingi. Jie su užsidegimu analizavo, vertino, siūlė idėjas takui. Vaikai, sugalvoję elementus, kurie bus ant takelio, nuožmiai pjovė, dažė, nešė, šlavė, šlifavo, montavo. Baigiamojo renginio metu matant realizuotų projektų pristatymus negalėjau patikėti, kad vaikai per tokį trumpą laiką su truputėliu pagalbos padarė tiek daug tokių įdomių žaidimų, labirintų, suoliukų ir dar velniai žino ko.
Po šių dirbtuvių supratau, kad suaugę per dažnai nuvertina vaikus; suteikus tam tikrų paprastų žinių, medžiagų ir atsakomybės, iš vaiko gali tikėtis iš mažų daikčiukų virsmo į gražius stebukliukus."

 

Teneniai,  Šilalės rajonas
2013 rugpjūčio 3-5 d.
REZULTATAS: Nauja viešoji erdvė/atgaivintas takelis – egzistuojančių miestelio viešųjų erdvių jungtis tarp mokyklos stadiono ir parko, susidedanti iš penkių atkarpų: 1. Apšilimo ruožas einant link stadiono ir  žaidimų ruožas keliaujant iš stotelės į mokyklą; 2. "Lovėsinė"; 3. Kliūčių ruožas ir "Virvynė"; 4. "Kėdynė"; 5. Parko amfiteatras su šviestuvu, labirintu, šaškių lenta ir atnaujintais suoliukais.
SAVANORIŲ KOMANDA: Adelė Dovydavičiūtė (kuratorė), Augustinas Jonauskis, Dalia Zakaitė, Ignas Uogintas, Justina Muliuolytė, Miglė Aliukonytė ir Tadas Jonauskis.
VIETOS KOORDINATORĖ: Tenenių pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Augustinas, Beatričė, Emilija, Eugenijus, Evelina G., Evelina O., Gabija, Gabrielė G., Gabrielė V., Gediminas, Giedrius, Jokūbas, Kamilė, Kotryna, Kristina, Laurynas, Lukas, Monika, Nora, Sonata, Ugnė, Vitalijus.
ŽMONĖS, PRISIDĖJĘ PRIE TENENIŲ DIRBTUVĖLIŲ ĮGYVENDINIMO: Ūkininkas Egidijus Gečas, girininkas Stasys Eitutis, mokyklos ūkvedė Daiva Uselienė, mokyklos virėja Jovita Vaičiulienė, mokyklos direktorė Gitana Kužmarskytė, mokytojai: Asta Petravičiūtė, Vaida Girskienė, Inga Kurmytė, Egidija Brinkytė.
YPATINGA PADĖKA: Šilalės kraštiečių draugijai Vilniuje už padovanotas knygas

 

 „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas „Architektūros [vaikų] fondo“ organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis vasaros atostogų metu, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis. Projekto metu bus aplankyta 16 Lietuvos miestelių.

 

„Architektūros [vaikų] fondas“ – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta “Architektūros fondo” iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.

 

Tekstas - Adelės Dovydavičiūtės

Nuotraukos - Tado Jonauskio ir Miglės Aliukonytės

 

Projektą finansuoja ES programa „Veiklus jaunimas“ ir LR Kultūros ministerija

 

             

Rėmėjai:

UAB "Exterus"

UAB "Reynaers"

UAB "Tikkurila"

UAB "Multiplex"

UAB "Neptūno vandenys"

UAB "Būsto harmonija"

 

Informaciniai rėmėjai:

Žurnalas "Centras"

Naujienų portalas alfa.lt

 

Projekto draugai:

Eventum Group

Nacionalinė dailės galerija

Programa "Renkuosi mokyti"

Nuotraukų galerija
>