2013 07 25–28: Alsėdžiai – „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ dienoraštis | 9

Liepos 25 d. „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ užsuko į Alsėdžių kaimą, esantį Plungės rajone. Ne itin didelis susirinkusių vaikų skaičius iš pradžių šiek tiek nuvylė (pirmą dieną jų buvo vos daugiau nei dešimt), tačiau svetingas sutikimas su gėlėmis ir garuojančia vakariene nuteikė optimistiškai. Vėliau prie dirbtuvių prisijungė daugiau vaikų. Tikros lovos ir karštas dušas taip pat buvo malonus privalumas, kurį keliaujantys architektai patirdavo ne visuose lankytuose kaimeliuose ir miesteliuose.

Po pirmo susitikimo su vaikais ir ekskursijos po miestelį, kaip visada, užvirė diskusijos. „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ tikslas – paskatinti vaikus tapti aktyviais savo aplinkos kūrėjais. Siekiant šio tikslo, reikia būti labai  lankstiems, nes kiekviename aplankytame miestelyje susiduriama su unikaliomis situacijomis ir kliūtimis.  Vaikams aprodžius miestelį, išsakius savo lūkesčius ir papasakojus apie savo laisvalaikį reikėjo sugalvoti, kokių projektų įgyvendinimo imtis. Ko gero, vaikams šiek tiek neįprasta, kad atvažiavę suaugę „dėdės“ ir „tetos“ labiau klausinėja apie jų paprastą kasdienį gyvenimą nei domisi vaikų aprodytais reikšmingais istoriniais Alsėdžių objektais.

Susipažinus su vaikais ir vieta prasideda pati įdomiausia proceso dalis – bandymas atrasti reikšmingas veiklos kryptis. Labai svarbu tai daryti atsižvelgiant į vaikų išreikštus poreikius bei lūkesčius ir esamą architektūrinį bei urbanistinį kontekstą. Šįkart – Alsėdžiuose – kontekstas tapo ribojančiu veiksniu.  Alsėdžių miestelio istorinė dalis yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, saugoma jos planinės struktūros tipas, reljefas, tam tikros perspektyvos, dominantės ir kita. Alsėdžių mokykla kaip tik stovi ant vieno iš saugomų reljefo elementų. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių atsisakyti minties daryti vaikų trokštamus suoliukus ant šlaito šalia mokyklos stadiono.

Labai įdomu, kad pirmą kartą paklausus vaikų, ko jiems labiausiai trūksta juos supančioje aplinkoje, gauni vienus atsakymus, tačiau labiau įsigilinus į situaciją ir uždavus jiems daugiau ir įvairesnių klausimų, sulauki kitokių atsakymų. Terpėje tarp iš anksto pasiruoštų atsakymų ir spontaniškų pastebėjimų,  iškylančių tiesiog draugiškai šnekučiuojantis, atsiranda didžiulė erdvė atradimams, o kartais ir paklydimams, ieškant to geriausio kelio. Turbūt Alsėdžiuose buvo imtasi įgyvendinti tai, kas nebuvo aiškiai žodžiais nusakyta, bet buvo intuityviai jaučiama, kad to trūksta.

Gana reikšmingą dalį laisvalaikio Alsėdžių vaikai ir jaunimas praleidžia sportuodami šalia mokyklos esančiuose aikštynuose. Tačiau tiek aplink mokyklą, tiek prie šalimais esančio mokyklos bendrabučio akivaizdžiai trūko vietų, kur jauni žmonės galėtų susirinkti pabendrauti arba ramiai praleisti laiką. Keletas senų ir ne itin patogių suolų tam nelabai tiko. Viena projekto dalyvė taikliai pastebėjo, kad nors yra daug vietų aktyviam laisvalaikiui, tačiau nėra kur ramiai paskaityti knygą ar tiesiog patogiai pasėdėti su bičiuliais.

Dirbdami kartu su vaikais sukūrėme ramaus laisvalaikio oazę, kuri tapo lyg ir atsvara visoms aktyvioms zonoms aplink. Tarp medžių pakabintos supynės ir hamakas tuoj pat pritraukė daug kabojimo entuziastų ir jiems prijaučiančių, kurie įsitaisė šalimais ant žemės. Matyt, tie sėdintys  ir atsakė į klausimą, kur reikia nuridenti su vaikais sukurtą mobilųjį staliuką ir jo artimą „giminaitį“ – keistos išvaizdos suoliuką su dėmesingai aplinką iš vamzdžio tyrinėjančia akimi. Šie du baldai buvo pagaminti iš statybinių atliekų, atsiradusių po gaisro mokykloje. Vaikams užėmus visus naujuosius sėdėjimo, gulėjimo ir kabojimo įrengimus ir bendraujant, jaukiai įsitaisius ratu, pasidarė aišku, kad triūsas nebuvo veltui.

Netoliese pakabintos dar vienos supynės, iš transportavimo palečių pagaminti „šezlongai“ bei iš senų  perpjautų padangų padaryti vaikiški suoliukai-supynės ne tik sukūrė dar daugiau vietų ramesniam poilsiui, bet ir parodė vaikams, kaip išradingai naudojant senus nereikalingus daiktus galima sukurti kažką naujo, kas yra ne tik gražu ir funkcionalu, bet ir daug nekainuoja, be to, padeda atsakingiau naudoti išteklius. Ant netoliese esančios asfaltuotos aikštelės nupiešėme  žaidimus „Twister“ ir „Klasės“. Truputį prieštaringų vertinimų pačių savanorių tarpe sulaukė spalvos, kuriomis buvo perdažyti senieji suoliukai tarp mokyklos ir bendrabučio. Kartais tik užtepęs dažus pamatai tikrąjį jų atspalvį – tai proceso ir mokymosi dalis.

Viso kūrybos bei darbo proceso metu, kaip paprastai, kilo įvairių diskusijų, kurios dirbtuvėlėse dalyvavusių savanorių tarpe netyla iki šiol. Diskusijas keitė darbas, darbą – žaidimai, žaidimus – nuveiktų darbų aptarimai. Kai kurie jaunieji dalyviai į šį ciklą dar įterpė šokius, ėjimą pirkti ledų ar dar kokią su projektu ne itin susijusią ir savanorių dienotvarkę bei planus jaukiančią veiklą. Visgi visos charakteringos, kartais šiek tiek chaotiško proceso detalės nė kiek nesumenkina pasiekto rezultato ir pasisemtos abipusės išminties. Darbo rezultatus vainikavo uždarymo šventės metu nedidelį gyvos muzikos pasirodymą surengęs, šelmiškai nusiteikęs vietinių vaikinų duetas. Nuotaiką kelianti muzika visiems pakėlė ūpą ir tapo šmaikščia padėka už triūsą.

Baigiant pasakojimą apie  tris dienas trukusį „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ apsilankymą Alsėdžiuose, sunku pamiršti idėjas, kurių dėl įvairių priežasčių įgyvendinti nepavyko, nors jos tikrai buvo to vertos. Kai kas tai palaikys nesėkme, o man neįgyvendintos idėjos rodo projekto dalyvių kūrybinį potencialą, kuris projektui pasibaigus niekur neišnyko. Vaikai, jei tik atsiras entuziazmo, galės patys tęsti nebaigtus ar dar nepradėtus darbus. Jie jau pamatė, kad net ir spontaniška idėja gali tapti mažu stebuklu. Savanoriai įgytą patirtį galės panaudoti ateityje – gal net kitų miestelių dirbtuvėse. Galų gale, yra architektų, kurie rengia neįgyvendintų darbų parodas. Galbūt ir mums vertėtų apie tai pagalvoti.

Tuo tarpu žaliasis „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ autobusiukas toliau keliauja po Lietuvos kaimus ir miestelius.

Alsėdžiai (Plungės r.),
2013 m. liepos 25-28 d.
REZULTATAS: Sukurta nauja pasyvaus poilsio ir bendravimo erdvė – pakabintas hamakas, supynės, vienas stacionarus ir vienas mobilus suolai sėdėjimui, o ant šalia esančios asfaltuotos aikštelės nupiešti žaidimai „Klasės“ ir „Twister“; pievelėje prie mokyklos perdažyti suoliukai, nudažytos plytelės šalia suoliukų, pakabintos supynės, padaryti „šezlongai“; prie tinklinio pastatyti du suoliukai-supynės, perdažyti tinklinio stovai. 
SAVANORIŲ KOMANDA: Rasa Cėplaitė (kuratorė), Jūratė Cirtautaitė, Evelina Sabeckaitė, Eglė Mikalonytė, Miglė Beinoraitė, Vaidotas Montrimas, Almantas Vasiliauskas, Paulius Leonavičius, Linas Kazlauskas.
VIETOS KOORDINATORĖ: Daiva Gramalienė
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Laurynas, Ignas, Tomas, Jovilė, Paulius, Martyna, Paulina, Jolita, Deimantė, Justė, Guoda, Evelina, Vita, Eglė ir kt.

 „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas „Architektūros [vaikų] fondo“ organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis vasaros atostogų metu, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis. Projekto metu bus aplankyta 16 Lietuvos miestelių.

„Architektūros [vaikų] fondas“ – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta “Architektūros fondo” iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.

Tekstas ir nuotraukos – Lino Kazlausko.