Sausio 21 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje dvidešimt keturi jautrūs, mąstantys ir kūrybingi, nepabūgo nerti į „Vienos dienos ekskursiją po savo pačių procesą“, klausė ir ieškojo atsakymų.

– Kaip prasideda ir kuo baigiasi architekto kūrybinis procesas?

– Kokie įpročiai peržiūroms besiruošiančio studento, kokie – patyrusio profesionalo?

– Su kokiomis problemomis susiduria dizaineriai?

– Ar svarbu nepamiršti pavalgyti?

– Kaip iškepti kubo formos tortą?

Ši ekskursija – kūrybinės dirbtuvės, kurias moderavo dizaineris, nepriklausoma konsultantas, daugybės kūrybinių dirbtuvių, mokymų organizatorius Jonas Piet ir architektė, iliustratorė Yulia Kryazheva (Nyderlandai). Dalyviai pasiskirstę į penkias grupes (skirtingų profesijų, skirtingų amžiaus grupių) pradėjo konceptualią kelionę po savo pačių kūrybinį procesą.

Kelionės atributai – tuščias žemėlapis, keistos nuotraukos ir pakeistos tapatybės, begalė lipnių lapelių, karštos diskusijos ir mineralinis vanduo. Betyrinėjant kūrybinio proceso erdves parengti projektai taksistams, vienam iš Vilniaus mikrorajonų, vaikams ir seneliams bei suplanuotos vestuvės.

Trijų dalių dirbtuves dalyviai pradėjo „susipažinimo-apšilimo“ pratimais, dalinosi individualiomis kūrybos patirtimis, įkvėpimo šaltiniais „pildė“ tuščius kelionės žemėlapius, viską vėliau pritaikydami finalinei užduočiai, kurią vizualizavo popieriuje ir erdvėje.

Kaip pavyko? Nestandartiškai puikiai! Komandos, sau ir kitiems, vardino įvairius kokybiškos kūrybos aspektus: tapti vaiku, daryti tai ko labiausiai bijai, gerai pasiruošti ir numatyti pasekmes, dalintis savo lūkesčiais su kolegomis ir…neprakaituoti! 

PROCESUI PASIBAIGUS

Jono ir Yulios pokalbis

Jonas Piet: – Kaip kūrybinės dirbtuvės?

Yulia Kryazheva: – Man patiko žemėlapiai. Oho, dalyviai smarkiai padirbėjo!

J: Aš buvau patenkintas girdėdamas dalyvių džiaugsmą kad tai ne konkursas. Kad jie išties gali susikoncentruoti į procesą. Kai tuotarpu konkurso metu koncentruojiesi į tikslą. Dauguma nebuvo pratę dirbti grupėse su skirtingų profesijų atstovais, reikėjo šiektiek pakeisti darbo pobūdį.

Y: Taip, ir jie buvo priversti darbuotis iš anksto nesuprasdami kas tai per darbas. Tai ištikrųjų išmušė iš įprastų darbo vėžių.

J: Žmonės ištikrųjų turėjo susidoroti su procesu, ir tas jiems nebuvo paprasta. Tai reiškia kad kiekviena grupė prie to priėjo skirtingai. Viena grupė užduotis priėmė paraidžiui, kita reprezentavo tarpininkus dirbančius kartu, kai tuo tarpu dar kita dizaino užduočiai pritaikė meno performansą.

Y: Pirmoj fazėj su žemėlapiais man patiko kad žmonės pradžioj nesuprato kaip tą padaryt – „O kaip pritvirtinti visas šitas tokias skirtingas nuotraukas laiko juostoj? Taip neįmanoma!“ Bet galiausiai visos grupės su tuo susidorojo. Žinodami kad turės pristatyt savo darbą išvystė struktūrą, ir kai klausėme jų apie svarbius momentus, visi puikiai juos pristatė. Vienas dalyvis sakėsi besijaučiąs teisesnis už kitus, bet pakeliui jie rado susitarimo formą. Kas yra jėga!

J: Kai kurie sakė nesuprantantys užduočių. Keistas dizaino užduotis formulavome tam kad keltume iššūkį labiau atsitraukti ir pareflektuoti.

Y: Buvo smagu girdėti žmones šnekant kažko išmokus.

J: Pamiršom paminėt apie apšilimo pratimą vizualizuojant savo procesą…

Y: Taip. Kvietėm kartu su šalia sėdinčiuoju piešti savo atvykimo į kūrybines dirbtuves procesą – tuo trapu kai pirmasis pasakojo – antrasis piešė. Vėliau apsikeičiant rolėm. Taip dalyviai pradėjo nuo mąstymo apie paprasčiausią procesą, tuo pat metu įsisiūbuodami – prasidėjo pirmieji juokeliai (:

J: Mėgavausi visu kūrybinių dirbtuvių procesu.

Y: Buvo puiki grupė!

J: Net jei dauguma ir architektai (: