2013 08 18–21: Krokialaukis – „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ dienoraštis | 15

Bendruomenėje vienodai svarbūs visi, tačiau kartais nė nepastebime, kad mažiausieji jos nariai taip pat turi neprastų idėjų, tereikia leisti jas išsakyti bei padėti įgyvendinti. Krokialaukyje (Alytaus r.) rugpjūčio 18-21 d. apsilankiusios „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ (KAD) padėjo jaunimui pažinti, tvarkyti ir kurti savo aplinką. Šio nekomercinio edukacinio projekto metu su savanorių pagalba vietos vaikai miškelį šalia kultūros namų pavertė malonia, ir, svarbiausia, sava laisvalaikio leidimo vieta. Tikriausiai ir patys vaikai sunkiai gali patikėti, kiek daug jie nuveikė vos per tris dienas.

Nors Krokialaukyje gyvena tik vos per du šimtus gyventojų, iš pirmo žvilgsnio matyti, kad tai tikras miestelis, o ne kaimas. Gyvenimas sukasi nepaliaujamu ratu pro bažnyčią, kultūros namus, net tris parduotuves, mokyklą, tvenkinį… Būrys vaikų, regis, sukasi panašiame, tačiau kiek gretutiniame vasariškos atostogų nuotaikos apimtame kasdienybės rate. Vaikų ir jaunimo vos atvykę prašome pravesti mums ekskursiją – parodyti, kur susitinka, žaidžia, pykstasi ir taikosi būtent jie. Ekskursijos tikslas – pažvelgti į miestelį vaikų ir jaunimo akimis, suvokti erdves per jų žingsnį ir veiklą. Išvystame paslaptingas, suaugusiųjų akiai „nematomas“ miestelio erdves ir užkampius. Juk tik vaikai lanko apleistą slyvų sodą prie pieninės, tik jie svarbiausia miestelio vieta nurodo tvenkinio „salą“, ar prisipažįsta, kad paslaptis aptarti mėgsta susėdę… po tilteliu per Peršėkės upelę.

Pirmą kūrybinių dirbtuvių rytą pradėjus nuo mankštos, aplankius šalia gyvenančio auksarankio batsiuvio Gedimino Stasio Paplausko dirbtuves ir išvydus kruopštų jo darbo procesą, imamasi kūrybinio-analitinio, bet vis dar, vaikų nusivylimui, ne „dirbtuvių“ veiksmo – susiskirsčius grupelėmis piešiamas miestelio žemėlapis. Žymimos ne tik gatvės ar vandens telkiniai, bet ir erdviškai analizuojama socialinio gyvenimo tėkmė. Tokiu būdu išrenkama erdvė darbui – miškelis šalia Kultūros namų. Vaikų džiaugsmui, po nekantrių klausimų „Tai kada gi pradėsime dirbti?“, į rankas imami pjūklai, grėbliai – ir pirmyn tvarkyti miškelio.

Miškelyje, pasakojo mažieji, yra tarzanija. „Kokia gi tarzanija?“ – klausė vyresnieji, kurie iki šiol jos nebuvo pastebėję. Paaiškėjo, kad tai vaikų nutiestos virvelės tarp medžių, skirtos karstymuisi. Visi pritarė, kad vieta puiki būsimam projektui. Išsakytos tokios jaunųjų mintys: mažiesiems reikia rimtesnės tarzanijos ir vietos prisėsti, o jaunimas nori turėti savo zoną pasisėdėjimui tolėliau. Taip miškelis suskirstytas zonomis: vaikų erdvė su karstynėmis ir atsisėdimo vietomis, jaunimo kampas su terasa ir krėslais, ir trečioji – hamakų zona.

Erdvė prašviesėjo ir pagražėjo vien tik nušienavus žolę ir išpjovus nereikalingas šakas. Miškelis iki šiol buvo apleista vieta – keli nenaudojami baltų silikatinių plytų statiniai, šalia vieno jų iš viso miestelio vežama nupjauta žolė ir kitos šiukšlės. Seniūno Rimo Jarmalos iniciatyva buvo skubiai suorganizuotas šios šiukšlių krūvos išvežimas, girdėjosi planų ateityje čia sukonstruoti didelę komposto dėžę.

Apleistų vienaaukščių pastatų sienos, atgręžtos į tvarkomą erdvę, nudažytos juodai – kaip fonas būsimiems objektams. „Vaikų“ zonoje pastato fasadas atgijo sumontavus ornamentą iš Krokialaukio kultūros namų atiduotų nebereikalingų veidrodžių. Šalia atsirado iš padangų ir audinio skiaučių pagaminti „krėslai“, staliukai iš medinių ričių. Netoliese – vaikų iškart pamėgta karstynė – tarp medžių skirtingame aukštyje nutiesti lynas ir virvė. „Jaunimo“ zonoje sukonstruota medinių lentų terasa, ant sienos išpiešta K raidė (K-rokialaukis), pakabintas iš veidrodžio šukių ir seno gaublio darbščių merginų suklijuotas „disco rutulys“. Šalia sustatyti iš medinių palečių pagaminti krėslai. Pastato šone atsikišusi perdanga buvo panaudota kaip pagrindas suoliukui – dar vienai nedidelei sėdėjimo zonai šalia. „Hamakų“ erdvėje pailsėti žvelgiant į medžių lapiją galima dviejuose hamakuose, supintuose tarp medžių iš virvių ir tinklo. Įtvirtintas lynas čiuožimui – iš vaikų „tarzanijos“ link jaunimo kampo. Vyresnieji savo iniciatyva pasigamino metalinį „turniką“. „Vaikų čia būna kiekvieną dieną“ – vėliau teigė viena iš kalbintų dirbtuvėlių dalyvių, tačiau pridėjo, kad veidrodukais spindintį gaublį kažkas jau spėjo pasisavinti…

Šių dirbtuvių sėkme reikėtų laikyti ne tiek rezultatą – naują, sutvarkytą erdvę, kiek procesą. Naujas veiklos būdas vaikus uždegė ir įkvėpė kūrybai, jiems netrūko idėjų. Vaikai ir paaugliai nekantravo griebti kokį įrankį ir ką nors tuoj pat sukonstruoti. Jaunimo entuziazmas, kurio taip nedaug buvo, kai reikėjo analizuoti savo miestelį, braižyti žemėlapius, diskutuoti, pasireiškė, kai atėjo metas imtis „tikro“ darbo: išsinešę šviestuvą į lauką, vyresnieji jaunuoliai ir savanoriai dirbo dar ilgai po sutemų, nereikėjo raginti ateiti ir ankstų rytą. Net patys išdykiausi, sunkiai sutelkiantys dėmesį penkioms minutėms, vis klausė: „Ar yra dar kokio darbo?“. Projektą organizavę savanoriai tikisi, kad tokia veikla įkvėps jaunimą rūpintis savo aplinka bei ją keisti ir ateityje.

Krokialaukio savanoriai dėkoja šiltai priėmusiems ir viskuo, kuo galėję padėjusiems vietos gyventojams: kultūros namų direktorei Linai Kurkutytei, savo rankomis virusiai vaikams pietus, optimistiškai nusiteikusiems Aldonai Turčinavičienei ir Romui Aleksandravičiui, seniūnui Rimui Jarmalai, dirbtuvėlių dalyvius savo marinuotomis daržovėmis ir ledais vaišinusiai Daivai Kazakevičienei, lentų parūpinusiam Gintautui Steponaičiui.

Krokialaukis (Alytaus r.)
2013 m. rugpjūčio 18-21 d.
REZULTATAS: Sutvarkytas vaikų pamėgtas miškelis, jame atsirado poilsiui skirti objektai. Mažųjų zonoje: karstynės iš virvių ir lyno, krėslai iš audiniu apvyniotų padangų, juodai nudažyta ir veidrodžių ornamentu papuošta nenaudojamo statinio siena. Jaunimo zonoje prie silikatinių plytų garažo, kurio siena nudažyta juodai ir išpiešta K (K-rokialaukis) raidė, pastatyta medinė terasa, sukonstruoti krėslai iš medinių palečių, įrengtas suoliukas, pakabintas dekoratyvinis elementas – „disco rutulys“, pastatyta gėlių. Hamakų zonoje pakabinti keli iš virvių ir tinklo surišti hamakai. Tarp medžių nutiestas lynas čiuožimui.
SAVANORIŲ KOMANDA: Aurelija Slapikaitė-Jurkonė (kuratorė), Viktorija Gailiūtė, Rasa Cėplaitė, Rūta Makutėnaitė, Martynas Marozas, Linas Kazlauskas.
VIETOS KOORDINATORĖ: Kultūros namų direktorė Lina Kurkutytė.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Saulina, Greta, Elonas, Evaldas, Deimantė, Lukas, Gedvydas, Tomas, Marvinas, Loreta, Eglė, Vida, Goda, Ernestas, Laurynas, Povilas, Samanta, Karolina, Mingailė, Mindaugas Naurutis, Povilas, Deivydas, Klaidas, Rimvydas, Pijus, Mindaugas, Vilius, Rimas.

KAD’13 – „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas „Architektūros [vaikų] fondo“ organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis vasaros atostogų metu, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis.

„Architektūros [vaikų] fondas“ – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta “Architektūros fondo” iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams. Ją sudaro grupė jaunų architektų, architektūros studentų, mokytojų. Pagrindinis veiklos tikslas – mus supančios aplinkos suvokimo, kūrybiškumo ir asmeninės atsakomybės (pilietiškumo) ugdymas. Savanoriai organizuoja temines kūrybines dirbtuvėles vaikams.

Straipsnio autorė – Rūta Makutėnaitė

Nuotraukų autorė – Aurelija Slapikaitė-Jurkonė