Miles Glendinning „Šimtametis karas: pasakojimas apie pasaulinę masinę gyvenamąją statybą“

KUO POKALBIS ĮKVEPIANTIS?

Baltijos šalyse masinės gyvenamosios statybos palikimas skausmingai siejamas su gyvenimą standartizavusia komunistine sistema. Autorius šį socialistinį palikimą apžvelgia bendrame XX-XXI a. masinės statybos kontekste, kurį vadina „Šimtamečiu karu“, o jo dramas ir įtampą kildina iš laisvosios rinkos kapitalizmo slėptuvių.

Šioje paskaitoje norėčiau gana glaustai pristatyti savo pastarųjų dvejų metų tyrimus iš dalies reprezentuodamas Edinburgo universiteto iniciatyva pradėtą akademinį tyrimą, iš dalies globojamas DOCOMOMO Tarptautinio urbanistikos ir kraštovaizdžio paveldo komiteto. Dėmesio centre – milžiniškos masinės statybos arba valstybinės gyvenamųjų namų statybos programos, įgyvendintos visame pasaulyje nuo pat XX a. pradžios. Tyrimais siekiama atsekti minėtų programų priežastis ir surinkti medžiagą apie jas realizuojant sukurtą urbanistinę aplinką. Atkreipiu dėmesį, kad mano tyrimo laukas apima masinių statybų rengimą ir vykdymą, tad aš specialiai nesigilinu į tolesnę šios aplinkos gyventojų patirtį, nes tai jau atskirų studijų objektas, pagaliau ir reikalaujantis visai kitų įgūdžių.

Nors masinių statybų gyvenamoji aplinka iš pirmo žvilgsnio ir atrodo nekelianti ypatingų klausimų, iš tiesų ji gana sudėtinga, ją netgi keblu apibūdinti, atskiriant nuo įvairiausių privačių namų statybos formų. Masinei statybai sugalvojau štai tokį, gana negrabų apibūdinimą: didelio masto, vienaip ar kitaip valstybės remiamos gyvenamųjų namų statybos programos, kurių forma paprastai apima didžiules statinių sankaupas, išdėstytas modernistinio planavimo būdais, implikuojant tam tikrą egalitarizmą ir sistemingą atsikartojimą.

Iki šiol šis sunkiai aprėpiamas ir įvairiapusis judėjimas, kurio fiziškai akivaizdūs rezultatai iškilo visame pasaulyje ir kuris yra tapęs karštų viešų diskusijų ar net priešpriešų objektu atskirose šalyse, iš viso nebuvo vertinamas kaip globalus reiškinys. Norėdami iki galo suprasti pasaulinę masinės gyvenamosios statybos kampaniją, iš pat pradžių turime įsisąmoninti, kad tai ne vien architektūros stilius, o itin plataus masto kultūrinis bei politinis sąjūdis, apimantis daugybę aspektų ir sluoksnių – greta kitko derėtų paminėti jo įvairialypį tarptautinių ir vietinių elementų tarpusavio ryšį.

Nesugebėjimas masinės gyvenamosios statybos vertinti kaip pasaulinio, bet kartu ir konkrečioje vietoje įvairiomis formomis atskleidžiančio sąjūdžio vis dar gana ryškiai juntamas nušviečiant šią temą akademinėje, o ypač populiariojoje spaudoje. Iki šiol masinės gyvenamosios statybos reiškinį, žinoma, pripažįstant jo milžinišką mastą ir paplitimą, linkstama nagrinėti pasitelkiant tam tikrą geopolitinį ir kultūrinį tinklelį.

Patys masinės gyvenamosios statybos tyrimai paprastai buvo atliekami ir tapo paradigminiais trijuose pagrindiniuose tokios statybos „regionuose“: Vakarų Europoje, Rytų Europoje (pokario socialistinio bloko šalyse) ir Šiaurės Amerikoje. Dėl to neretai atsirasdavo tam tikro subtilaus šališkumo ar sąmoningo pražiūrėjimo. Pavyzdžiui, jums gerai pažįstamose Rytų Europos studijose buvo pabrėžiama valstybės kontroliuojama standartizuotų, surenkamųjų pastatų gamyba: čia savaime suprantamu dalyku laikyta, kad masinės statybos gyvenamieji namai surenkami iš pramoniniu būdu pagamintų elementų, itin dažnai kartojami, tiražuojami, o pati statyba – socialistinė savo politine esme. Kita vertus, Vakarų Europos tyrėjai pernelyg gilinosi į daugybę kraštutinio architektūrinio ar politinio individualizmo apraiškų. Šiaurės Amerikos mokslininkai valstybės finansuojamos gyvenamosios statybos atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir ją vanojo, teigdami, jog ši iš anksto buvusi pasmerkta dėl sunkiai išsprendžiamų rasinių nesutarimų. Visur kitur, netgi tokiose valstybinės gyvenamojo būsto statybos šalyse kaip Brazilija ar Alžyras, buvo linkstama arba viską vertinti tik pagal vieną šių sistemų, arba apskritai nesigilinta.

Pastaraisiais metais yra siekiama pirmuosius du – Rytų ir Vakarų Europos – naratyvus priartinti vieną prie kito, nagrinėjant juos tame pačiame geopolitiniame istoriniame Šaltojo karo kontekste. Šias pastangas ženklina 2005 m. Taline įvykusi konferencija „Constructed Happiness“ ar DOCOMOMO International/EAHN konferencija masinės statybos klausimais, kurią surengėme 2011 m. rugsėjį. Tačiau pastebimas ir įsisenėjęs europocentrinis požiūris, kad masinė gyvenamoji statyba jau esanti praeities dalykas, aktyviai nebesiplėtojantis nuo pat 1989-ųjų (ar kurios nors kitos pabaigos datos), kad tai neparankus paveldas, keliantis pagrindinę – išsaugojimo, paveldosaugos – problemą.

Ar ši sintezuojanti tendencija išliks ir toliau, stengiantis sukurti tam tikrą visaapimantį pasakojimą, kuris adekvačiai perteiktų išties globalius šio visuotinio sąjūdžio matmenis? Čia kyla viskam be išimties taikomų, beprasmių apibendrinimų pavojus. Leisdamas sau šiek tiek sutirštinti spalvas, toliau ketinu įrodyti, kad masinė gyvenamoji statyba buvo ir iki šiol tebėra visų pirma judėjimas, smelkte persmelktas ir į priekį varomas konflikto, karo, kritinės būtinybės retorikos bei vertybių. Maža to, jis nėra tyliai ir klusniai numarintas „paveldas“, bet vis dar kovoja savo mūšius ir kovas, perkeldamas juos į naujo, XXI amžiaus „namų žmonėms“ kovos laukus. „Šimtamečio karo“ pavadinimą šiam sąjūdžiui pasiskolinau iš Viduramžių Prancūzijos ir Anglijos istorijos, nes, drįsčiau teigti, įvairūs masinės gyvenamosios statybos aspektai turi labai daug bendro su karo žygių dvasia, kovos dinamika ir energija.

Masinei gyvenamajai statybai neabejotinai būdingas konfliktas, kova ne tik su išorinėmis grėsmėmis, pavyzdžiui, lūšnynais ar „blogais nuomojamų būstų savininkais“, bet ir daugybės konkuruojančių institucijų tarpusavio konfliktas, siekiant kokio nors aukštesnio išgelbėjimo tikslo; veržimasis į priekį, – ne remiantis apskaičiuotu visuomeninių interesų gynimu, ne pasitenkinant lėta įvykių eiga, o beveik visuomet iššauktas kritinės būtinybės, grėsmės ir mobilizacijos. Paprastai tai nesti sąjūdis, pripažįstantis individo motyvaciją ir laisvę, nes jis itin struktūruotas, reikalaujantis tam tikros prievartos įvairių kategorijų „piliečių“ gyventojų atžvilgiu. Prie klausimo, ar šimtametis karas vis dėlto buvo gynybinis, ar puolamasis, mes dar grįšime.

Šio tyrimo tikslas – išplėtoti masinės gyvenamųjų namų statybos istoriją iki kur kas detalesnio, mokslinio lygmens, pradėti kurti nuoseklų, patikimą jos naratyvą, kuris apimtų ir globalų šio sąjūdžio mastą, ir chronologinę sąrangą, nuo pat masinio paplitimo po Pirmojo pasaulinio karo iki pastarųjų laikų vis dar tebesitęsiančio atgimimo Azijoje. Sprendžiant iš pirmųjų rezultatų, šio pasakojimo struktūra veikiausiai bus dvipusė. Viena vertus, pašėlusios energijos ir tikrą statybų vajų aptinkame „karštuose taškuose“ (neretai gana izoliuotuose, atsidūrusiuose tam tikros politinės ar demografinės grėsmės apsuptyje), kai varikliu tapo XX a. įprastas visuotinės kritinės padėties, išorinio pavojaus ir masinės mobilizacijos jausmas, genantis neįprastai greitai kurti aprūpinimo būstu programas, trukusias keletą dešimtmečių ir tebesitęsiančias iki šių dienų. Kaip pavyzdžius čia galėtume paminėti „Raudonąją“ Vieną, Honkongą ir Singapūrą. Kita vertus, esama ir kur kas mažiau dramatiško „užnugario“ – pereinamųjų stadijų ir regionų. Šio naratyvo kūrimo užduotis – ne vien istorinė (nagrinėti archyvuose saugomą medžiagą ir apklausti dar gyvus minėtų programų dalyvius), bet ir archeologinė, reikalaujanti surinkti dokumentinę medžiagą apie didžiules užstatymų teritorijas, vėliau iš dalies nugriautas ir „okupuotas“ regeneravimo projektų. Galimas daiktas, šis pasakojimas pagelbės tiriant tokias sritis, su kuriomis tiesiogiai neturiu jokio ryšio, pavyzdžiui, žmonių gyvenimo masinės būsto statybos namuose patirties, ar sprendžiant mūsų laikų, pavyzdžiui, paveldosaugos ar aprūpinimo būstais politikos problemas.

Kaip jau minėjau, ši bendrą supratimą teikianti paskaita, kurioje mėginu perteikti didingą, ištisą šimtmetį trukusių nepertraukiamų kovų, prasidėjusių apie 1914 m. ir kai kur tebesitęsiančių, istoriją, remiasi nenutrūkstamų karo žygių, kolektyvinės mobilizacijos ir dinamiškų karo veiksmų idėja, be kita ko, atsiskleidžiančia tokiuose šūkiuose kaip „kova su lūšnynais“ arba „aprūpinimo gyvenamuoju būstu vajus“ ir pan. Straipsnyje remiuosi gana abejotina, galimas daiktas, pernelyg supaprastinta koncepcija, kad masinė statyba primena „pasaulinį karą“, visuotinį konfliktą, trukusį ištisą šimtmetį nuo 1914 m. iki šių dienų, – karą, kuris, panašiai kaip tikrieji, išties militaristiniai jo ekvivalentai, išplito iš pavienių židinių ir kritinių zonų Europoje, Vakaruose į nesuskaičiuojamą daugybę regioninių konfliktų, karo padėčių ir kampanijų. Masinės gyvenamųjų namų statybos karas taip pat buvo kariaujamas „frontuose“ tose išsivysčiusio pasaulio vietose, kuriose dėl greitos modernizacijos kilusios demografinės bei socialinės problemos būsto klausimą iškeldavo į valdančiųjų politinių programų viršūnę. Beje, šis karas nesiliauja ir mūsų dienomis, tik jau persimetęs į naują sparčiai kylančios Rytų Azijos „frontą“. Kai kurios šio konflikto gijos šiandien mums vis dar menkai pažįstamos, kaip ir faktas, kad, nors visuotinės mobilizacijos dvasia visada suponuodavo tam tikrus kolektyvinius veiksmus, ji ne visuomet sąlygojo būtent socialistinį kolektyvizmą. Antai kai kurias, vienas veiksmingiausių masinės statybos kampanijų vykdė griežtai antisocialistinių pažiūrų valdantieji, pavyzdžiui, Niujorke, Seule ar Singapūre dauguma intensyviausiai valstybės finansuotų masinės statybos programų visai nebuvo orientuotos į mažų nuomos kainų būstą „skurstantiesiems“, o skirtos skatinti vidutines pajamas gaunančių šeimų „nuosavo būsto įsigijimą“.

Senasis Vakarų frontas

„Šimtamečio karo“ ištakos glūdi industrializuotose Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse. Iš dalies jį sąlygojo ir tai, kad maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais abejuose regionuose imta gana karštai viešai diskutuoti apie „gyvenimo lūšnynuose“ blogį, ir šis sujudimas netikėtai sutapo su valstybiniu lygiu vykdytomis nacionalinėmis mobilizacijomis ir karo veiksmų dvasia. Šiame naujame suvienytų „nacionalinių pastangų“ amžiuje itin dideli gyvenamojo būsto skirtumai atrodė dar labiau netoleruotini, be to, radosi vis daugiau galimybių juos pašalinti, taikant naujas administracines bei mokslines intervencines priemones. Jau XIX a. pabaigoje imta taikyti tam tikrus higienos standartus privačių namų statybai, bet dabar reikėjo dar aktyvesnio valstybės kišimosi, ypač stengiantis reaguoti į dėl karo kilusios masinės gyventojų migracijos sąlygotas vietines gyvenamojo būsto krizes.

Tačiau nuo pat pradžių, nepaisant visos tuomet populiarios retorikos apie visuotinę tvarką ir discipliną, Vakaruose valstybės finansuojamų gyvenamųjų namų statybos kampanijų modeliai smarkiai skyrėsi. Uoliausiai buvo stengiamasi socialistų dominuojamose savivaldybėse. Paprastai jos pačios statė ir valdė nemažus gyvenamųjų namų fondus, kuriuos dažniausiai sudarydavo dideli, nuosaikiai „modernūs“ daugiabučiai – nepralenkiama šioje srityje buvo XX a. trečiojo dešimtmečio „Raudonoji“ Viena, socialdemokratinės energijos užtaiso salelė konservatyvioje, tegul ir decentralizuotoje Austrijoje. Ji įamžino pati save ir vadinamosios „austriškųjų marksistų“ komunos socialistinę dvasią milžiniškais užrašais ant daugiabučių gyvenamųjų namų su monumentaliais kiemais.

Municipalinio socialinio būsto statybos koncepcija išplito daugelyje kitų valstybių, ypač Didžiojoje Britanijoje. Čia tiesioginio aprūpinimo gyvenamuoju municipaliniu būstu idėja buvo pritaikyta visoje šalyje, tegul ir mažiau pabrėžiant šio reiškinio politinę svarbą ir statant kur kas konservatyvesnius pastatus: įprasti nuomojami daugiabučiai, pastatydinti Londono apskrities tarybos, įkūnijo gana prieštaringą požiūrį į aukštus ir kompaktiškus butus. Tikra priešingybė tam buvo XX a. trečiajame dešimtmetyje Frankfurto miesto finansuota gyvenamųjų namų statybos programa. Jų kūrimo procesui vadovavo architektas Ernstas May, pirmenybė teikta mažaaukščiams pastatams, kurie reprezentavo modernistų „Naujojo daiktiškumo“ avangardą, su jo architektūrinėmis „mokslinio“ ar „funkcionalistinio“ būsto ir viso rajono planavimo koncepcijomis. Daugumoje kitų šalių vis dėlto buvo akcentuojamas tęstinumas, o ne ryšių su XIX a. dominavusiais statybų modeliais nutraukimas. Tad čia valdžia tik prisidėdavo, „įgalindama“ realizuoti privačios iniciatyvos ar filantropų pastangas. Šio požiūrio, vadinamojo laissez-faire Europoje ypač tvirtai ir nuosekliai laikėsi Belgija.

Per visą „Šimtamečio karo“ laikotarpį būtent Šiaurės Amerikoje labiau nei kur nors kitur pirmenybė nuolat buvo teikiama privatiems statytojams, juos skatinant dosniomis valstybės dotacijomis ar mokesčių lengvatomis. Bent jau kurį laiką, nes situacija drastiškai pasikeitė Didžiosios depresijos ir New Deal politikos metais. Tuo metu, kai fašistinės valstybės siūlė vienintelį atsaką susidariusiai krizei įveikti, – teikdamos pirmenybę itin stambaus masto miestų perplanavimo strategijoms, kurios tik blogino socialinio būsto padėtį, – Jungtinės Amerikos Valstijos pradėjo net 15 metų trukusią socialinio gyvenamojo būsto planavimo programą, įkurdamos municipalines ir federalines „aprūpinimo būstu institucijas“ (nuo pat pradžių susidūrusias su itin dideliais finansiniais sunkumais) ir įgyvendindamos gana utilitarių daugiaaukščių daugiabučių masinės statybos programas.

JAV tokios strategijos, kardinaliai priešingos pamatinėms amerikiečių vertybėms, įskaitant ir gyvenimą privačiuose namuose, labai greitai susidūrė su rimtomis problemomis, pavyzdžiui, rasinės atskirties. Jas imta smarkiai kritikuoti, todėl jos buvo tiesiog pasmerktos žlugti. Jau penkto dešimtmečio pabaigoje JAV pradėjo ilgalaikę atsitraukimo nuo masinės socialinio būsto statybos kampaniją, tačiau su vienintele, nors ir itin ženklia išimtimi – Niujorko miestu. Čia, priešingai, miesto valdžia, vadovaujama mero La Guardia ir vyriausiojo planuotojo Roberto Moseso, gerokai sustiprino valstybės finansuojamo būsto ir miesto planavimo pozicijas. XX a. septinto dešimtmečio pradžioje daugelyje JAV miestų tiesmukas gyvenamojo būsto valstybės finansavimas buvo kritikuojamas dėl itin mažos „išliekamosios vertės“, todėl stambiausi šio tipo užstatymai buvo realizuojami per mišrias privačias-valstybines ar filantropines agentūras, kurių žymiausios buvo Niujorko „Mitchell-Lama“ būsto nuomos vidutines ir nedideles pajamas turintiems gyventojams ir „Title1“ gyvenamųjų namų programos, realizuotos šeštą–aštuntą dešimtmečiais, pavyzdžiui, 1965–1972 m. pastatytas 15 000 butų kompleksas „Co-op City“ Niujorke.

Vis dėlto vienas didžiausių – ištiso miesto dydžio – masinės statybos gyvenamųjų daugiaaukščių (iki 35 ir daugiau aukštų) užstatymas buvo realizuotas ne Niujorke, bet kito Šiaurės Amerikos metropolio – Toronto – specialiai šiam tikslui suplanuotame rajone (1954 m.). Nors ir iškilo šalyje, kurioje absoliučiai dominuoja privačios namų statybos bendrovės, jis iki šiol yra laikomas vienu didžiausių ir žinomiausių pasaulyje pokario masinės gyvenamojo būsto statybos „karštųjų taškų“. Prielaidų jam atsirasti būta: sveika privataus būsto nuomos rinka, platus valstybinių būsto paskolų tinklas ir tvirta regioninio planavimo struktūra, turėjusi skatinti didelio užstatymo tankio gyvenamuosius rajonus ir centre, ir neaprėpiamoje periferijoje. Lotynų Amerikos šalyse, pavyzdžiui, Brazilijoje bei Meksikoje, dominavo privatus sektorius, o daugiaaukščiai valstybės finansuojami gyvenamieji pastatai čia vis dar buvo tarsi kokie svetimkūniai, nors Brazilijos mieste statant plačiai žinomus „superquadra“ gyvenamuosius daugiabučių kompleksus, privačių statybos įmonių darbai kartais buvo sėkmingai derinami su valstybės reguliuojamu planavimo ir architektūros sektoriumi. Prie šio klausimo dar trumpam grįšime, mėgindami atsakyti į klausimą, ar „Šimtametis karas“ taip pat apėmė ir „Pasaulinį Pietų frontą“ ir, jei taip, ar ši operacija buvo sėkminga.

Naujasis Vakarų frontas

Po 1945 m. JAV pradėjus visuotinį atsitraukimą nuo masinės socialinio būsto statybos, atsistatančios Vakarų Europos valstybės neretai su galinga jėga ėjo visai priešinga kryptimi. Savaime suprantama, tai buvo dekolonizacijos epocha, tačiau pasukus gyvenamojo būsto statybos ir planavimo keliu buvusiose metropolijose neretai buvo kuriamos vietinės „imperijos“ it tų senųjų, iširusiųjų, pakaitalas. Pokario Vakarų Europoje, kaip ir anksčiau, egzistavo didelė požiūrių įvairovė, iš kurios derėtų išskirti, pavyzdžiui, valstybės reguliuojamą masinę statybą ir kitose šalyse vyravusius decentralizuotus jos būdus, socialinį nuomojamą būstą vienur, ir valstybės finansuojamą nuosavą būstą kitur, arba pasirinkimą tarp pramoninės masinės statybos ir pagal individualų užsakymą kuriamos architektūros.

Pavyzdžiui, Britanijoje dominavusi veiksminga, nors ir decentralizuota municipalinė aprūpinimo vadinamuoju „komunaliniu būstu“ sistema užtikrino, kad „būsto klausimas“ ir toliau liktų neatidėliotinai spręstina vietos politikos problema visoje šalyje. Vis dėlto net ir čia gana aštriai išsiskyrė požiūriai valdžios atstovų, gynusių pagal individualius projektus kuriamą architektūrą, pavyzdžiui, Londono apskrities tarybos, ir naujųjų miestų, kaip antai Glazgo, Liverpulio ar Dandžio, kuriose komunalinio būsto statybą kontroliavo inžinieriai ir politikai, siekę maksimaliai panaudoti naujuosius statinius. Žvelgiant bendriau, kai kuriose Vakarų Europos šalyse (pavyzdžiui, Švedijoje) ir kai kuriuose atskiruose miestuose (čia vėl derėtų paminėti Vieną) municipalinė gyvenamųjų namų statyba buvo itin išplitusi, bet vis dėlto dominavo įvairių tipų nemunicipaliniai sprendimai. Belgija specialiomis subsidijomis rėmė privačius statytojus, Vakarų Vokietijoje ir Danijoje veikė socialinio būsto statybos bendrovės ir kooperatyvai. Keliose Europos valstybėse, tarp kurių ypač reikėtų išskirti Šveicariją, socialinio būsto statyba praktiškai iš viso neegzistavo. O atsakymai į klausimą, kur miesto audinyje turėtų būti statomi nauji valstybės finansuojami gyvenamieji pastatai, taip pat gerokai skyrėsi. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dauguma masinės gyvenamosios statybos būstų buvo statoma išgriautuose pertvarkomų miestų sklypuose, laikantis Indijoje ir kitose kolonijose įgytos miestotvarkos „chirurginio operavimo“ patirties. Kai kuriose kitose šalyse šie projektai paprastai būdavo realizuojami miestų pakraščiuose, neužstatytose teritorijose. Ypač stambiu mastu pastarasis modelis pritaikytas Prancūzijoje – vadinamuosiuose „grands ensembles“ gyvenamuosiuose rajonuose ašinės kompozicijos ir surenkamųjų konstrukcijų daugiaaukščių kompleksai buvo komponuojami laikantis post-Beaux-Arts (Prancūzijai charakteringo neoklasicistinio stiliaus) plano struktūros.

Vakarų Europos masinės statybos bangai pasiektus kulminaciją XX a. septinto dešimtmečio antroje pusėje kai kurie pavieniai užstatymai beveik pasiekė ištiso miesto dydį. Kaip pavyzdžius būtų galima paminėti Bijlmermeer Nyderlanduose ar Toulouse le Mirail Prancūzijoje (abejuose galerinės struktūros namų planavimui taikyta korinė plano struktūra), ką ir kalbėti apie daugybę tuo laikotarpiu pastatytų „naujų miestų“. Tuo pat metu egzistavo ir nesuskaičiuojama daugybė smulkesnio mastelio „vietinių“ variantų, pavyzdžiui, gana prieštaringai vertinta masinės gyvenamųjų namų statybos politika, įgyvendinta prie Didžiojo Londono aglomeracijos prisišliejusiuose smulkiuose miesteliuose.

Tačiau kad ir kokie masinės statybos modeliai buvo taikomi, visoje Vakarų Europoje XX a. aštuntą dešimtmetį iki tol veržli jos plėtra praktiškai sustojo. Tuo metu primygtiniai pokario rekonstrukcijos poreikiai, lydimi visuomeninių ir politinių siekių, jau buvo iš esmės patenkinti. Po „trentes glorieuses“ (trijų didžiųjų dešimtmečių) 1975-aisiais masinė gyvenamoji statyba kai kuriose Europos šalyse įgijo gana gėdingą, primenantį JAV „naujųjų getų“ statusą. Krizę dar labiau paaštrino 1968 m. gegužę iš dalies sugriuvęs Ronan Point – 22 aukštų gyvenamasis namas Londone, o jos kulminacija tikriausiai būtų galima laikyti 1992 m. spalį ant dviejų daugiabučių Bijlmermeer, Amsterdamo priemiestyje nukritusį „El-Al“ aviakompanijos krovininį lainerį.

Senasis Rytų frontas

Tuo metu, kai Vakaruose masinės statybos programos pradėjo išsikvėpti, socialistiniame Rytų valstybių bloke reikalai kaip tik pajudėjo į priekį, nors ir kiek kitaip nei Vakaruose. Anksčiau masinė gyvenamojo būsto statyba čia praktiškai nebuvo plėtojama, nes stalinistai buvo užsiėmę kitais dalykais – XX a. ketvirtą dešimtmetį jų pradėtą industrializaciją pakeitė pokarinio ūkio atstatymo darbai. Socialistinio realizmo epochoje modernistinė gyvenamojo būsto statyba ir planavimas buvo iš esmės atmesti kaip „vakarietiški“ ir „buržuaziniai“. Valdant Stalinui būsto statybos apsiribojo prestižinių bulvarų realizacijomis, kurios nelabai skyrėsi nuo nacistinių, arba gana padrikų gyvenviečių prie konkrečių pramonės įmonių kūrimu. Tą patį fragmentišką darbo ir gyvenamųjų daugiabučių kompleksų statybos modelį vėliau, po 1949 m. perėmė komunistinė Kinija, sienomis aptvertų darboviečių ir gamyklų statinius vadindama „dan-wei“. Šis modelis, tarsi užsikonservavęs išliko iki pat XX a. devinto dešimtmečio, kuomet įvyko reikšmingas lūžis.

Sovietinių valstybių blokas itin reikšmingą politikos ir architektūros pokytį išgyveno šeštą dešimtmetį. Jo varomoji jėga iš dalies buvo vidinė, politinė – šešto dešimtmečio viduryje Chruščiovo pasmerktas stalinizmas ir standartizuotų, pramoniniu būdu pagamintų namų poreikis. Svarbūs buvo taip pat išoriniai, profesiniai veiksniai, pasireiškę vakarietiško modernizmo stiliaus namų statybos ir miestų planavimo principų įtaka. Pastarieji sovietiniams architektams buvo pristatyti Tarptautinės architektų sąjungos suvažiavime, 1958 m. įvykusiame Maskvoje.

Kad ir kokios būtų buvę priežastys, rezultatas – išties ženklus. Kaip jūs visi turbūt žinote, per keletą metų visoje sovietų socialistinėje „imperijoje“ buvo perimti modernistiniai gyvenamųjų namų projektavimo dėsniai. Iš jų derėtų paminėti JAV ir Europai būdingą naujai planuojamo miesto „gyvenamojo rajono“ koncepciją, kuri, gerokai pakoreguota, virto „mikrorajonu“, taip pat modernistinius „laisvojo” daugiabučių planavimo atviroje erdvėje principus. Vieną, sovietų itin pamėgtą planavimo modelį, – kuriame ypač akcentuotas ašinio planavimo, gamykloje pagamintų surenkamųjų stambiaplokščių konstrukcijų, vidutinio aukščio daugiabučiai, projektuojami itin atviroje neužstatytoje erdvėje, – jie perėmė iš prancūzų masinės gyvenamųjų namų statybos modernistinių principų. SSRS tokie namai buvo statomi praktiškai be kraštovaizdžio projekto ar iš anksto suplanuotų socialinės infrastruktūros statinių greta, nes nuolat trūko išteklių. XX a. šeštą dešimtmetį sumažėjo stalinistinio tipo gyvenviečių, kai butai darbininkams buvo statomi greta fabrikų ar gamyklų. Siekiant strateginių karinių bei pramoninių tikslų, šių gyvenamųjų rajonų dydis išsiplėtė iki naujųjų miestų mastelio. Socialistinio bloko valstybėse tuo metu susiformavo ir labiau Vakarų Europai būdinga municipalinė gyvenamųjų namų statybos sistema, sudaryta iš miestų planavimo skyrių, namų projektavimo grupių ir statybos kombinatų.

Sovietų itin pamėgta projektų standartizacija ir pramoninė stambiaplokščių surenkamųjų namų statyba, nors ir nukopijuota iš vakarietiškų pirmtakų, kūrė visai kitokį, kur kas grubesnį miestovaizdį nei Vakarų Europoje. Viena kitą keitė daugiabučių namų kartos – nuo šešto dešimtmečio pabaigos penkiaaukščių „chruščiovkių“ iki kiek didesne įvairove pasižymėjusių devynaukščių ir dvylikaaukščių ar šešiolikaaukščių ar „bokštų“, statytų aštuntą ir devintą dešimtmečiais. Tačiau šių gyvenamųjų namų rajonams dažniausiai trūko „vietos charakterio“, kaip jis buvo suprantamas Vakaruose (arba, vėliau – ir Rytų Azijoje). Pavyzdžiui, Taline, Estijoje, didžioji dalis masinės statybos gyvenamųjų namų, iškilusių XX a. septintą–devintą dešimtmečiais, buvo sutelkta trijuose gana dideliuose naujuose mikrorajonuose miesto pakraštyje: Mustamäe (7-as deš.), Vaike-Õismäe (8-as deš.) ir Lasnamäe (daugiausia 9-as deš., su iki galo neįgyvendinta „nuskendusio greitkelio ketera“). Nuo Vakarų Europos smarkiai skyrėsi ir būdai, kuriais šios tipinių daugiabučių grupės su socialinių paslaugų infrastruktūros objektais buvo pritaikomos kaimo vietovėse įkurtuose kolchozuose. Be to, reikia pastebėti, kad laikantis socialistinės lygybės principų, visos šios gyvenvietės buvo skirtos gyventi itin įvairioms (ir socialine, ir ekonomine prasme) gyventojų grupėms, o ne nepasiturintiems žmonėms.

Brežnevo laikais (septinto dešimtmečio vidurys – devinto dešimtmečio pradžia) šis gigantiškas masinės statybos aparatas, vedamas bergždžių sovietų ambicijų pranokti Vakarus socialinio aprūpinimo ir gamybos srityse, įgavo dar didesnį greitį, kartu stumdamas dar vieną statybos vajų, kurio banga nusirito per visą Rytų Europą ir Aziją iki pat sovietams priklausančių Tolimųjų Rytų. Statybos tęsėsi visą devintą dešimtmetį. Todėl dar labiau jaudino netikėtas jų žlugimas po visos sovietų imperijos griūties 1989–1991 metais – Lietuva buvo viena pirmųjų, kur tai nutiko. Kitaip nei Vakaruose, dekolonizacija tiesiogiai paveikė ir masinės gyvenamojo būsto statybos politiką. Buvusioje Sovietų Sąjungoje jos statusas pasikeitė kone per naktį: iš grynai valstybinės ekonominės veiklos srities ji virto visiškai valstybės nereguliuojamo privataus verslo dalimi. Lygiai taip pat per naktį „ilgiems stagnacijos metams“ pasmerkti gyvenamųjų namų kvartalai daugelyje vietovių buvo tiesiog palikti dėvėtis ir nykti. Toks turėtų pozicijų ir paklausos praradimas buvo itin staigus kai kuriose vietose, visų pirma, buvusioje Rytų Vokietijoje. Čia dauguma miestelių ištuštėjo, jų gyventojams masiškai išvykus į vakarus, ir, bėgant metams, o gal net dešimtmečiams, tie namai buvo tiesiog radikaliai išgriauti. Kitur, Rusijos, Vidurio ar Rytų Europos miestuose vaizdas buvo ne toks vienalytis, įvairesnis. Tačiau absoliučiai visur gyvenamųjų namų fondo privatizacijos nepataisomai sunaikino buvusią socialistinės masinės gyvenamojo būsto statybos darną ir discipliną.

Apibendrinant pasakytina, kad XX a. dešimtą dešimtmetį masinės gyvenamosios statybos rajonai, iškilę dar per pokario statybų bangas, ir rytuose, ir vakaruose, regis, susidūrė su įvairiomis problemomis ir sunkumais, įskaitant ir socialinio „susiskaldymo“, nepasiturinčiųjų atskirties tendencijas. Ar šis masinės gyvenamosios statybos nuosmukis Europoje ir Amerikoje, Vakarų ir Rytų frontuose, yra savo laiku gana intensyviai aptartos fukujamiškos „istorijos pabaigos“ išraiška statybų sektoriuje? Į masinę gyvenamąją statybą, bent jau gausiausiose jos sutelkties vietose, iš tiesų imta žiūrėti kaip į socialistinės ar socialdemokratinės praeities paveldą, kurio pagrindinė problema – kaip suvaldyti jo tolesnį nykimą. Atitinkamai vis aktualesnės tapo ir paveldo perspektyvos: imta kelti klausimą, ar perėmus šį paveldą, pirmenybę reikėtų teikti jo transformacijai (gyventojams ir plačiajai visuomenei leidžiant deramai pasirūpinti), ar visiškam nugriovimui. Net ir šiems debatams pamažu bliūkštant, gausiausios masinės gyvenamosios statybos sutelkties vietose, toli Rytuose pagreitį ėmė įgyti naujas „frontas“ – kampanija, kurios varomoji jėga buvo toji pati modernizavimo būtinybės dvasia, kaip kadaise Europoje, tegul ir pasireiškianti visai kitais būdais.

Naujasis Rytų frontas

Kaip jau minėjau, maoistinėje Kinijoje po 1949 m. „dan-wei“ (aprūpinimo būstu per darbovietę) politika netapo įprastos masinės gyvenamųjų namų statybos epicentru, nors netiesioginė Kinijos komunistų pergalės įtaka gerokai jautėsi visoje Azijoje. Jos atgarsiai paskatino vieną didžiausių operacijų per visą „Šimtametį karą“ – masines statybas Singapūre ir Honkonge, miestuose-valstybėse, kurioms tuo metu grėsė išoriniai politiniai ir demografiniai neramumai. Šias didžiąsias statybos programas lydėjo ir kitos, gana stambios, tačiau visai kitokios kampanijos regione, įskaitant Japoniją ir (nuo XX a. aštunto dešimtmečio) Pietų Korėją.

Kolonijinis Honkongo ir Singapūro kontekstas buvo, viena vertus, suformuotas žlungančio britų ir japonų imperializmo, kita vertus, nuolat veikiamas kinų komunizmo ideologinės įtakos. Pamažu įsibėgėjusios ir gana didelį pagreitį įgijusios XX a. aštuntą -devintą dešimtmečiais, kai visur kitur pasaulyje jau buvo pradėjusios slūgti, masinės gyvenamųjų namų statybos programos čia buvo ir iki šiol išlieka aiškiai modernistinės dėl socialinio masinio aprūpinimo pobūdžio. Prasidėjusios nuo besąlygiškai modernistinės tradicijos, jos ir mastais, ir drąsa gerokai lenkia net iškiliausius socialinio funkcionalizmo pavyzdžius senojoje Europoje. Pačios utopiškiausios Europos ankstyvojo modernizmo vizijos atrodo menkos, palyginti su šiandieniniu Honkongo valstybiniu gyvenamojo būsto fondu, su nesuskaičiuojama daugybe jo 41 aukšto daugiabučių. Šių programų politinis ir ekonominis kontekstas taip pat smarkiai skiriasi nuo Vakarų pirmtakų. Tai nestebina, nes programos įgyvendinamos dviejų labiausiai ir nepalenkiamai kapitalistinių visuomenių pasaulyje – Honkongas ir Singapūras ekonominėmis laisvėmis pirmauja pasaulyje. Masinės statybos programas čia suformavo ne valstybinis socializmas, o troškimas apsaugoti „laisvą“ kapitalizmą nuo paties socializmo, taip pat demografinio, politinio bei etninio jo keliamo nestabilumo įtakos. Be to, Honkonge ir ypač Singapūre ryšys tarp masinės gyvenamojo būsto statybos ir kritinės būtinybės retorikos buvo bene ryškiausias per visą „Šimtametį karą“.

Šios grandiozinės programos prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, japonams sugriovus ligtolinį pasitikėjimą Europos imperializmu rytuose. Netrukus Honkongą ir Singapūrą, abu tradicinius britų kolonijinius krovinių tranzito uostus-anklavus, su etninių kinų gyventojų dauguma, ėmė temdyti netiesioginė komunistinių neramumų grėsmė iš Kinijos, o Singapūrą – dar ir etniniai susiskaldymai. Be to, į Honkongą plūdo milžiniški pabėgėlių srautai.

XX a. penktą–septintą dešimtmečiais radosi dvi skirtingos dekolonizacijos strategijos. Po didelių neramumų Singapūras 1965 m. galiausiai atsiskyrė nuo britų ir tapo nepriklausoma valstybe, vadovaujama Liaudies veikimo partijos (People‘s Action Party, PAP), už kurios vairo stojo Lee Kwan Yew. Valstybine aprūpinimo gyvenamuoju būstu programa PAP režimas pasinaudojo kaip pamatine vertybe, kurdamas savo atvirai antikolonijinę ideologiją, kuria siekė mobilizuoti gyventojus kovai ir su komunistų, ir su etninių mažumų smurto protrūkių keliama grėsme. Kiek ironiška, kad, ko gero, labiausiai politizuotą masinės gyvenamosios statybos bumą įkvėpė visai ne socializmas, o autoritarinis antikomunizmas. Tuo tarpu Honkongas dar keletą dešimtmečių išliko britų valdžioje. Toks kapitalistinio anklavo statusas saugojo jį nuo komunistinio nestabilumo grėsmės iš Kinijos, tačiau patys britai galiausiai ėmėsi užkulisinių dekolonizacijos veiksmų. Vis dėlto abiem atvejais buvo pritaikytas iš esmės tas pats valdymo metodas: valstybės reguliuojamas kolonijinis valdymas pakeistas tam tikromis, modifikuotomis XX a. Europos socialinės gerovės atšakomis, ypač miestų planavimo ir masinės socialinės statybos srityse. Honkongo ir Singapūro programas galima palyginti su Niujorke nuo 1930 iki 1960 m. Roberto Moseso plačiai įgyvendintais rekonstrukcijos projektais, kurių varomoji jėga taip pat buvo aršus antikomunizmas bei dešiniųjų autoritarizmas.

Iš pradžių, šešto dešimtmečio pirmoje pusėje valstybinės gyvenamosios statybos ir planinio apgyvendinimo programos šiose mažutėse Azijos teritorijose buvo vykdomos tiesiogiai perėmus buvusius kolonijinius modelius. Pirmas didesnio masto valstybės finansuojamas gyvenamasis pastatas Honkonge buvo „H“ formos barakus primenantis eksperimentinis statinys, 1954 m. pastatytas nelegaliai svetimus būstus užėmusiems žmonėms „apgyvendinti“. Dėl laisvos žemės trūkumo ir neįtikėtinų demografinių sunkumų, kuriuos kėlė masiniai pabėgėlių srautai, gyventojų tankumas buvo daug didesnis nei projektuojant analogiškus modernistinius pastatus Europoje (iki 3 000 asmenų į vieną akrą). Tačiau nuo septinto dešimtmečio abejose teritorijose šį griežtai reglamentuotą, esminį aprūpinimą socialiniu būstu laipsniškai pakeitė atvirai modernistinė masinės gyvenamosios statybos koncepcija, kuriai vadovavo centralizuotos „nacionalinės“ tarnybos (Singapūro Gyvenamųjų namų statybos valdyba (Housing Development Board, HDB)  ir Honkongo Namų statybos tarnyba (Hong Kong Housing Authority, HKHA)).

Singapūre, kur žemės daugiau, ir teritorijų planavimo bei gyvenamųjų namų statybos politika aprėpė plačiau, pavyzdžiui, naujų, apskritimo plano miestų statybą („Konceptualusis planas“) ir 1964 m. prasidėjusią itin sėkmingą HDB gyventojų nuosavų būstų statybos programą. Pagal ją privalomojo socialinio draudimo mokesčio dalis buvo skiriama būsto paskoloms, taip siekiant suvienyti kadaise labai nevienalytę visuomenę – gana paradoksali masinės gyventojų mobilizacijos, pasiekiamos per būsto nuosavybę, ideologija. „Socialinio būsto nuosavybės“ klausimas anksčiau buvo pabrėžiamas kai kuriose Europos šalyse (pavyzdžiui, Suomijoje, Norvegijoje ir Vakarų Vokietijoje), tačiau tik Singapūrui pavyko išnaudoti visas galimybes. Per maždaug ketvirtį amžiaus net 85% šalies gyventojų įsigijo nuosavus butus, įrengtus valstybės finansuotuose daugiaaukščiuose, kurių dauguma suprojektuoti ne modernistiniu, o veikiau postmodernistiniu stiliumi.

Nuo maždaug aštunto dešimtmečio vidurio „nuosavo socialinio būsto“ politika persikėlė ir į Honkongą. Jos su dideliu įkarščiu ėmėsi pati HKNA, įgyvendindama gubernatoriaus Murray MacLehose‘o reformų strategiją. Būtent jis iniciavo daugybę bendruomeninių statybų programų, siekdamas puoselėti gyventojų vienybę po komunistų sukeltų riaušių 1967 metais. Gyvenamųjų namų nuosavybės programa, kurią parengė HKNA vyriausiasis architektas Donaldas Liao, buvo pradėta vykdyti 1976 m. ir pratęsė MacLehose‘o vykdytąją valstybinę nuomojamo gyvenamojo būsto statybos ir naujų miestų plėtros politiką. Singapūro modelį Liao išplėtojo iki gigantiškų modernistinių bokštų (iki 41 aukšto) statybos. Šios programos įgyvendinimas sustabdytas 2002 m. kovą dėl privačių statytojų spaudimo, esą jie patiriantys „nesąžiningą konkurenciją iš valstybės pusės“, tačiau ją netrukus ketinama vėl atnaujinti. Ir Honkongui, ir Singapūrui tikriausiai puikiai pavyko suderinti valstybinę gyvenamojo būsto masinę statybą ir namų nuosavybės klausimą, ko iš tiesų siekė visuomenės klases neigęs XX a. trečio dešimtmečio Europos modernizmas; bent jau kur kas geriau nei buvo būdinga klasinių nesutarimų draskomai Vakarų socialinio būsto realybei.

Iš Singapūro Honkongas taip pat perėmė didelio tankumo naujų miestelių plėtros koncepciją, išplėtodamas ją iki miesto dydžio (su keliais šimtais tūkstančių gyventojų), statydamas tokius rajonus kaip Sha Tin ir Tuen Mun. Jų išplanavimas atkartojo vėlyvojo modernizmo modelį, kai buvo atsisakoma funkcionaliai atskirtų naujų miestų ir pereinama prie daugiau branduolių turinčių urbanistinių formų ir funkcijų įvairovės. Ši santalkų („klasterių“) koncepcija Honkonge buvo realizuojama su precedento neturinčiu intensyvumu ir mastu; kiekvieną stambesnį gyvenamosios statybos projektą čia sudarė daugiabučių bokštai, sujungti vieno gigantiško centro. Vis dėlto buvo sukurta ir šis tas naujo, ką tikriausiai reikėtų kildinti iš kinų, ne vien Europos urbanistikos. Net ir tankiausiai suprojektuotuose naujuose Vakarų miestuose nebuvo pasiekta tokio tankio, kuris leistų iš tiesų įveikti funkcinę segregaciją; vakariečiai neįstengė realizuoti modernistinio miestovaizdžio, kuris pateisintų didėjančius asmeninės gyvenamosios erdvės lūkesčius, tačiau ir sistemingai sujungtų žmonių namus su kitos funkcinės paskirties objektais.

Honkongo statybų vajus naujo tūkstantmečio pradžioje patyrė laikiną „liaudies pasitikėjimo krizę“, panašią į tą, kuri ištiko Europą. Tung Chee-Hwa administracija pernelyg padidino metinę namų statybos kvotą iki 85 000 ir tai baigėsi „nepatikimų pamatų“ skandalu (short piling scandal), po kurio du nauji 41 aukšto daugiabučiai Sha Tin rajone turėjo būti nugriauti. Tačiau krizė galiausiai buvo įveikta ir šiandien tiek Honkonge, tiek Singapūre toliau visu pajėgumu įgyvendinamos būsto programos. Šiuo metu HKHA yra susitelkusi į nuomojamo būsto statybą, o HDB – į nuosavų butų. Prie jų prisijungia ir kitos regiono šalys – visų pirma, Pietų Korėja, kur XX a. septinto dešimtmečio pradžioje atsikartojančius stačiakampio plano gyvenamuosius kvartalus pradėjo statyti privačios, tačiau valstybės remiamos statybos bendrovės. Šis procesas kulminaciją pasiekė devinto dešimtmečio pabaigoje. Dar didesnį pagreitį socialinio būsto statyba įgavo Kinijoje, kur nutrūktgalviškos valstybės plėtros sukelta milžiniška demografinė ir socialinė įtampa maždaug tuo pat metu paskatino ieškoti panašių sprendimų: nors masinės statybos vajus, pradėtas Čongčinge liūdnai pagarsėjusio partijos lyderio Bo Silai, šiuo metu sustojęs, šiek tiek kuklesnės būsto programos įgyvendinamos daugybėje kitų Kinijos miestų.

„Šimtametis karas“: problemos, apibrėžimai ir iki galo neišnagrinėtos temos

Šioje paskaitoje stengiausi atskleisti, kaip per „Šimtametį karą“ jo židiniai persimesdavo iš vienos pasaulio vietos į kitą ir po kurio laiko įsiliepsnodavo iš naujo. Tačiau jei tai, ką aptarėme, išties buvo panašu į karą, ar tai buvo puolamasis, ar gynybinis karas? Sprendžiant iš neretai itin radikalių pertvarkų ir net gyventojų perkėlimų, prievartinio lūšnynų ar nelegaliai užimtų butų (skvotų) gyventojų iškeldinimo ir apgyvendinimo kitur, Rytų bloko valstybių pastangų sugriauti buržuazinę visuomenę ir sukurti sovietinį žmogų, veikiausiai derėtų rinktis pirmąjį variantą. Be to, masinė gyvenamoji statyba kėlė sumaištį, destabilizavo padėtį, tapo atgyvenusių socialinių ir būsto modelių „ardymo“ priemone. Lygiai taip pat būtų galima įrodinėti, kad ji veikė it koks apsauginis pylimas, vienijanti priemonė prieš demografinius ir socialinius neramumus. Nors ši funkcija buvo aiškiausiai matoma nuosavo socialinio būsto programose su neretai jų atvirai deklaruojamomis bendruomeninės statybos vertybėmis, tikriausiai ji buvo lygiai tiek pat svarbi ir įgyvendinant valstybinio nuomojamojo būsto statybos projektus, bent jau kaip trumpalaikė stabilizuojanti priemonė karo ar kitos nacionalinės negandos padariniams likviduoti. Tokiose gyvenamojo būsto strategijose, kaip parengtoji Lee Kwan Yew, išties sunku atskirti „puolamąją“ ir „gynybinę“ strategijas. Kampongų (etninių mažumų malajų kaimelių gyventojų) ir nelegaliai užimtų butų (skvotų) gyventojų išsklaidymą ir perkėlimą į valstybinio gyvenamojo būsto fondo butus derėtų vertinti ir kaip senojo, nepatogaus gyvenimo būdo sunaikinimą, ir kaip komunistų ar etninių mažumų keliamų neramumų grėsmės pašalinimą.

Abejonių nekyla, kad viena moderniosios visuomenės varomųjų jėgų dar nuo XVIII a. yra laisvės ir individualumo siekis. Tačiau kritinės būtinybės laikotarpiais, valstybėms formuojantis ar kilus neramumams, kai siekiama išmėginti valstybių ar visuomenių teisėtumą bei stabilumą, pastarąsias vertybes neretai lydėdavo ir neretai nusverdavo visuomeninė ir kolektyvinė dvasia. Pastarąjį šimtmetį, mano nagrinėjamo „karo“ metais masinė gyvenamoji statyba sudarė labai svarbų minėto kolektyvinio atsako, – nesvarbu, ar tai buvo puolimas, ar gynyba, – elementą, o Rytų Azijos gyvenamojo būsto programose, regis, ji nepraras aktualumo ir ateityje.

Toliau vykdant šį tyrimą taip pat derėtų išsamiai išnagrinėti kai ką gana esminio, tai, ką glaustai pasakodami apie „kampanijas“ arba „frontus“ praleidome: klausimą, ar egzistuoja „Pietų frontas“, masinės gyvenamosios statybos kampanija „Globaliuose pietuose“ – gana padrikoje geografinėje erdvėje, iš esmės reiškiančioje „besivystantį“, buvusį kolonijinį pasaulį, kuriam paprastai priskiriama visa Afrika, visa Pietų ir Centrinė Amerika, didžioji dalis Azijos. Suprantama, kad šio apibrėžimo demarkacinės linijos nuolat kinta, ir ne tik sparčiai besiplėtojančioje, dekolonizacijos veikiamoje Rytų Azijoje (kaip ką tik mūsų aptartose šalyse bei teritorijose), bet ir Pietų bei Centrinėje Amerikoje. Pastarasis milžiniškas regionas neabejotinai turi tam tikrų bendrų bruožų, iš kurių visų pirma derėtų išskirti kur kas didesnį valstybės kišimosi ir kolektyvinės tvarkos ribojimą bei iš čia kylantį didesnį pasitikėjimą nereglamentuojama privačia statyba, kuri nepatenka į mūsų „masinės statybos“ apibrėžimą. Net ir stambiausios valstybinės socialinės statybos kampanijos, pavyzdžiui, šeštame dešimtmetyje Karakase įgyvendintoji „23 de Enero“ (gyvenamasis rajonas su šimtais tūkstančių nuomojamų butų mažas pajamas gaunantiems gyventojams, vėliau degradavęs iki „geto“ lygio), buvo pavieniai kolektyvinės veiklos bandymai platesniame valstybės nekontroliuojamame kontekste. Daugumoje pokolonijinių Afrikos šalių valstybės vadovaujamai masinei gyvenamųjų namų statybai dažniausiai priskiriamos eksperimentinės programos, kurias pradėjo dar išsikraustantys kolonijiniai režimai (kartais ir itin didelio masto, pavyzdžiui, šešto dešimtmečio Alžyre), o tarp naujesnių miestų būsto plėtros projektų vyrauja privatus statybų sektorius, pavyzdžiui, didelio tankio nuomojami būstai Nairobyje, kone visi pastatyti smulkių perpardavinėtojų, XIX a. Europos pavyzdžiu. Kitais atvejais valstybė finansuodavo toli gražu ne modernistinius žemaaukščių statinių rajonus, kaip antai vienaukščių namelių (bungalų) projektą mieste-sode „Bantu“ aparteido laikų Pietų Afrikoje, arba valstybės finansuojama socialinio nuosavo būsto programa Meksike, – todėl veikiausiai iškrenta iš griežtų mūsų tyrimo rėmų. Regis, vienas pagrindinių tokio tyrimo uždavinių turėtų būti kurti apibrėžimus ir nustatyti ir demarkacines linijas, siekiant išsiaiškinti, ką tiksliai reikėtų studijuoti!

Išvada. Masinė statyba kaip paveldas – saugoti ar rinkti medžiagą?

Baigdamas norėčiau pateikti keletą glaustų teiginių apie galimą šio tyrimo svarbą DOCOMOMO – dėl medžiagos rinkimo ir paveldo saugojimo. Šiedu dalykai ypač svarbūs masinei statybai, turint galvoje šios aplinkos (nesvarbu, kokio mastelio ji būtų) paveldo išsaugojimo nepraktiškumą, kita vertus, didelę radikalaus jos pertvarkymo tikimybę (vis dėlto perstatoma daugelis objektų). Šios kliūtys tik dar labiau išryškina būtinybę rinkti medžiagą. Antra, kadangi DOCOMOMO jau bando kai kurias internetinių vaizdinės medžiagos duomenų bazių idėjas, geriau suderintas ir interaktyvus požiūris leistų šį procesą plėtoti sparčiau. Šis tyrimų projektas, galimas daiktas, apima daugiau nei vien tik duomenis apie pastatytus objektus, įskaitant jų esamus bei istorinius vaizdus ir dokumentinę informaciją, bet ir su konkrečia tiriama problema susijusius įrašus, pavyzdžiui, interviu su dalyviais, kurių pasakojimai siekia tokius senus laikus kaip XX a. ketvirtas dešimtmetis, ar gausią archyvų bei registro tarnybų medžiagą. Jei šis tyrimas, plėtojamas kartu su DOCOMOMO, paskatintų sisteminę masinės gyvenamosios statybos aplinkos inventorizaciją, tai gerokai prisidėtų prie bendro pasaulinio modernizmo paveldo reikalo. 

Rekomenduojama knyga

TOWER BLOCK: MODERN PUBLIC HOUSING IN ENGLAND, SCOTLAND, WALES AND NORTHERN IRELAND

Miles Glendinning, Stefan Muthesius

Knygoje, parašytoje prieš porą dešimtmečių, pirmąkart pritaikyta tyrimo metodika, kurioje integruota pastato formos analizė, sugretinta su kultūriniu-politiniu naratyvu, leidžia interpretuoti masinę gyvenamąją statybą kaip globalų fenomeną.

Knygą rasite Architektūros fondo knygų lentynoje Nacionalinės dailės galerijos (NDG) dailės informacijos centre.