Architektūros fondo direktorius Martynas Germanavičius: siekiame, kad daugiau žmonių rūpintųsi savo miestu

Vos baigęs architektūros studijas tapai Architektūros fondo vadovu. Kodėl užuot ėmęsis architektūros praktikos, nusprendei šiame lauke veikti būtent tokiu būdu?

Dar studijuodamas sekiau Architektūros fondo veiklą, joje aktyviai dalyvavau kaip savanoris. Kai buvo paskelbtas vadovo pozicijos konkursas, į šį kvietimą atkreipiau dėmesį, tačiau aplikuoti negalvojau – maniau, kad panašias pareigas galėčiau užimti tik sukaupęs daugiau patirties. Visgi dar studijų metais pradėjau domėtis architektūra kaip kultūriniu reiškiniu, o keliaudamas dažnai lankydavau įvairius architektūros centrus ir parodas. Baigęs studijas neskubėjau dirbti įprasto architekto darbo, tačiau sudalyvauti vadovo pozicijos konkurse reikėjo išorinio paskatinimo. Idėją kandidatuoti pametėjo tuo metu Architektūros fonde dirbę žmonės, taip ir pasiryžau šiam išbandymui, kuriuo dabar labai džiaugiuosi. Dirbu sferoje, kurioje gausu įkvėpimo ir malonių iššūkių.

Su kokia Architektūros fondo vizija pradėjai šį darbą? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Mačiau, kad Architektūros fondas gali būti labai stipri organizacija, jungianti architektūros akademikus, praktikus bei visus aktyvius piliečius, kuriems svarbi miestų raida bei erdvės klausimai. Norėjosi, kad organizacija būtų ne tik pristatanti Lietuvos architektūrą ir jos tyrimus lokaliai, bet ir užsienyje, megztų ryšius ir bendradarbiautų su tarptautiniais partneriais, vystytų inovacijas architektūros srityje, formuotų atsakingą architektūros kultūrą, atliepiančią klimato kaitos iššūkius. Kai pradėjau dirbti, ambicingai galvojau, kad daug ką galėsime greitai pasiekti. Tačiau ilgainiui supratau, kad drauge su didelėmis idėjomis iškyla praktiniai įgyvendinimo klausimai, o vizijos turi būti ne vien asmeninės, nes rezultato siekiame komandoje.

Darbas man buvo netikėtas. Studijose mokiausi būti architektu, galvoti apie funkcinius-erdvinius sprendimus, pastatų tūrius ir medžiagas. Pradėjus organizacijos vadovo darbą reikėjo išmokti finansų valdymo, teisinių klausimų ir vadybos subtilybių. Tačiau labiausiai man įdomu galvoti apie strategiją, tartis ir siekti jos įgyvendinimo kartu su komanda, kurios būrimas yra didelė šio darbo dalis. Architektūros fondas jungia labai įvairius žmones, tad rasti tarp jų bendrą sutarimą yra rimtas iššūkis.

Kas pasikeitė nuo Tavo darbo Architektūros fonde pradžios?

Pirmiausia drauge su komanda išgryninome organizacijos viziją, misiją, sutarėme vertybes. Nors kasdienybėje tenka išmokti dirbti su tuo, ką turi būtent tuo momentu, manau labai svarbu turėti apgalvotą kryptį, kuri leidžia nepamesti kelio ir nuosekliai siekti ambicingų tikslų.

Papildėme savo veiklų tinklelį. Skatindami architektūros tyrimų ir inovatyvių praktikų vystymą, pradėjome mentorystės programą – Eksperimentų platformą, inicijavome Architektūros fondo forumą – renginį, skirtą giliau pažvelgti į mūsų architektūros lauko bendresnes tendencijas, išgirsti jame veikiančius žmones ir organizacijas bei ieškoti jungčių tarp jų. 

Darbo kasdienybė irgi keitėsi. Užbaigėme darbo erdvės įrengimą kultūros komplekse „SODAS 2123“. Po daugybės nomadiškų metų, Architektūros fondas pagaliau turi savo namus! Čia organizuojame mikroparodų serijas, pristatančias Architektūros fondo projektuose veikiančius kūrėjus. Galiausiai, sustiprinome ir administracinę komandą, pradėjome aktyviai ieškoti finansavimo šaltinių diversifikavimo ir ilgalaikių ryšių su užsienio partneriais.

Ar gali papasakoti, koks yra tokių organizacijų kaip Architektūros fondas, finansinis modelis? Iš kur gaunate finansavimą?

Organizacijos veikla dažniausiai remiasi projektinėmis lėšomis – rašome projektus ir teikiame paraiškas finansavimo konkursams. Manau, Architektūros fondui buvo labai reikšmingas 2018-aisiais pradėtas Lietuvos kultūros tarybos strateginis kultūros organizacijų finansavimo modelis. Organizacijai gavus šį finansavimą įvyko ryškus proveržis, užtikrinęs nuoseklią ilgamečių projektų raidą – buvo tęsiami pokalbių ciklai, atviros architektūros savaitgaliai „Open House Vilnius“, „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“, architektūros kritikos platforma „Aikštėje“ tinklalaidžių veiklą papildė atviri konkursai. Taip pat buvo inicijuotos naujos veiklos – atviros architektūros savaitgaliai mažesniuose Lietuvos miestuose „Pastatai kalba“, mentorystės programa Eksperimentų platforma ir Architektūros fondo forumas. Be to, įsitraukėme į tarptautinius tinklus – 2020 metais prisijungėme prie stipriausias Europos architektūros kultūros organizacijas vienijančios „Future Architecture“ platformos, kuri praėjusias metais transformavosi į platformą LINA. Svarbu paminėti ir su veiklų pagausėjimu išaugusį administracinio darbo krūvį – reikia rūpintis ne tik veiklų įgyvendinimu, bet ir organizacijos finansais, komunikacija, strateginiu planavimu. Būtent Lietuvos kultūros tarybos strateginis finansavimas padėjo atliepti šį išaugusį poreikį ir prisidėjo prie tvaraus organizacijos augimo. 

Tuo tarpu, dirbant su privačiais remėjais dažniau reikia parodyti ne tik visuomeninį savo vykdomų veiklų interesą, bet ir naudą jiems. Turime keletą ilgamečių privačių rėmėjų ir partnerių, kuriais labai džiaugiamės, tačiau prisitraukti naujų nėra taip lengva. Šiai dienai žymiai gausesnį ir stabilesnį finansavimą gauname iš valstybinių ir tarptautinių fondų. Nemanau, kad dėl to esame išskirtiniai – tai bendra kultūrinio sektoriaus tendencija. Tikiuosi,  kad ateityje mecenavimas ir parama bus vis dažniau matomi ne kaip galimybė reklamai, bet kaip kiekvieno socialiai atsakingo verslo neatsiejama dalis.

Atviros architektūros savaitgaliuose „Open House Vilnius“ ir „Keliaujančiose architektūros dirbtuvėse“ dalyvavai dar prieš tapdamas Architektūros fondo vadovu. Gal tos veiklos ir paskatino Tave pretenduoti į direktoriaus poziciją?

Nesakyčiau, kad tiesiogiai, bet dėl jų gerai pažinau organizacijos veiklas. Į pirmąsias „Keliaujančias architektūros dirbtuves“ važiavau iškart po mokyklos baigimo. Jos man atvėrė akis – galvojau, kad važiuoju su architektais, kurie pasakys, ką reikia pastatyti per tas kelias dienas, o iš tiesų mes atvažiavome kaip komanda, kuri veikė išvien su dirbtuvėse dalyvaujančiais vaikais. Kartu tyrinėjome miestelį ir eskizavome. Ten supratau, kad net ir studijas pabaigę žmonės susiduria su nežinia ir kūrybiniais iššūkiais, kuriuos išgyvenome kaip komanda. Tai mane nustebino ir įkvėpė.

2016-aisiais pradėjau savanoriauti „Open House Vilnius“ – vedžiau ekskursijas Kompozitorių sąjungos namuose. Iš tų laikų turiu labai gerų prisiminimų, sutikau įkvepiančių žmonių. Mūsų mentorė Viltautė Žvirzdinaitė labai nuoširdžiai rengė ekskursijos tekstą, o ruošdamiesi renginiui kalbėjomės su kvartalo gyventojais – kompozitorių vaikais, vis dar gyvenančiais tuose kotedžuose. Mus konsultavo ir paskaitą tą savaitgalį pagrindinėje salėje skaitė istorikė Marija Drėmaitė. Tad labai iš arti teko pamatyti ir suprasti, kaip pastatas ir visas kvartalas buvo sukurti, kaip šioje erdvėje jaučiasi pirmieji ir dabartiniai gyventojai.

Taip pat, kaip klausytojas dažnai dalyvavau pokalbių cikluose, o 2019 metais teko įsitraukti aktyviau – su Dalia Čiupailaite-Višnevska ir Matu Šiupšinsku kuravome ciklą, skirtą architektūros kritikai „gražu/negražu“. Man pokalbių ciklai buvo tarsi tos užklasinės paskaitos, kurios įkvėpė plačiau domėtis architektūros sąveikomis su įvairiomis disciplinomis.

Neseniai pristatėte naują Architektūros fondo tinklalapį ir vizualinį identitetą. Ko siekiate šiuo atsinaujinimu?

Manėme, kad trūko Architektūros fondo kaip organizacijos matomumo. Mūsų projektai buvo žinomesni už organizaciją, tad norėjome pergalvoti, kas mes esame, kokia mūsų vizija, vertybės. Taip pat turėjome daugiau nei dešimtmetį nepakitusį tinklalapį, kuris nebeatitiko šiuolaikinių poreikių. Atsispirdami nuo to pradėjome galvoti, kaip atsinaujinti ir tapti lengviau pastebimiems.

Norėjome, kad naujasis tinklalapis veiktų kaip fondas-archyvas – vieta, kurioje matomos visos, tiek senos, tiek naujos mūsų veiklos, o jų sukuriamas turinys būtų prieinamas visiems. Taip pat siekėme, kad puslapis būtų interaktyvus – lankytojai galėtų matyti turinio autorius, lengvai atrasti, ką dar jie yra sukūrę ir kokiose veiklose yra dalyvavę, pažinti Architektūros fondo žmonių tinklą ir atrasti jų veiklas bei kuriamą turinį. 

Architektūros fondas nėra biudžetinė įstaiga, turinti aiškią veikimo struktūrą ir stabilią infrastruktūrą. Mes tinklinė organizacija, burianti žmones, kuriems rūpi architektūra. Įgyvendintų veiklų archyvas yra mūsų didžiausias turtas, o bendraminčių tinklas – stipriausia infrastruktūra. Tai ir siekiame parodyti.

Kokiais netiesioginiais būdais Architektūros fondas gali prisidėti prie miestų tobulinimo? Kaip edukuoti savivaldybių atstovus ar merus?

Tokie edukaciniai renginiai, kaip atviros architektūros savaitgaliai „Open House Vilnius“ ar „Pastatai kalba“  labai ryškiai veikia plačiąją visuomenę, supažindindami miestiečius ir miesto svečius su išskirtine miesto charakterį formuojančia architektūra. Tuo tarpu „A Pokalbiai“, „Aikštėje“ ir Eksperimentų platforma pristato aktualias užsienio ir Lietuvos architektūros tendencijas siauresnei auditorijai, kurioje dažniau yra architektūros ar miesto klausimus sprendžiančių žmonių. Žinoma, galbūt efektyviausia būtų koncentruotis ir tikslingai dirbti su sprendimus priimančiais žmonėmis, bet, kaip žinome, politinis procesas yra toks, kad po kelerių metų valdžioje esantys žmonės keičiasi. Dėl to demokratinėje visuomenėje atviros architektūros savaitgalių misija kalbėti populiariai irgi yra veiksminga ir prasminga siekiant, kad dauguma žinotų ir rūpintųsi savo miestu, būtų pilietiškesni ir jautresni savo aplinkai.

Be to, šiuo metu matau augantį ryšio su viešajame sektoriuje dirbančiais žmonėmis poreikį – dažnai atrodo, kad architektūros praktika vyksta tik privačiai, – iš tiesų yra daug darbo, vykstančio savivaldybės lygmenyje, atstovaujant viešąjį miestiečių interesą. Tačiau net ir tarp kolegų jis vis dar nuvertinamas, girdime, jog miestų savivaldybėse desperatiškai trūksta architektūros specialistų. Architektūrai didžiulę įtaką daro reglamentavimas, pats užsakymo formulavimas. Todėl miestas, kurio savivaldybėje dirba tai išmanantys ir vizionieriškai mąstantys specialistai, tikrai bus sėkmingas, o patys kolegos architektai galės tikėtis įdomesnių užsakymų. 

Kokių pokyčių tikiesi Vilniuje pasikeitus merui?

Tikiuosi, kad turėdamas patirties savivaldybėje jis tęs pradėtus darbus, ir labai norėtųsi palinkėti, kad gavus daugiau galių spręsti tolesnį miesto likimą, meras gebėtų išgirsti visas puses. Miestiečių mandatą meras turi, bet reikėtų nepamiršti, jog pirmiausia jis dirba būtent visų miestiečių labui. Iš mero komunikacijos atrodo, kad jam asmeniškai yra svarbi kietoji miesto infrastruktūra ir jai bus skiriama daug dėmesio. Tad panašu, kad erdvinių pokyčių mieste netrūks. Žinoma, norisi, kad šie pokyčiai būtų tvarūs. 

Nesidairant labai toli, vienas tokių pozityvių pavyzdžių galėtų būti pastaraisiais metais Vilniuje pradėtas sistemingai plėtoti dviračių takų tinklas, kuris iš esmės keičia ne tik miestiečių judumą, bet ir miesto rajonų viešąsias erdves. Pamenu, kaip Vileišio gatvė Antakalnio pabaigoje už Šilo tilto baigdavosi žvyrkeliu, kuris priminė kaimo ar nesibaigiančių statybų užkampį. Atsiradus dviračių takui tai tapo gyviausia rajono vieta, kur žmonės leidžia laiką ir mėgaujasi Neries tėkme. 

Kalbant apie minkštąją infrastruktūrą, Vilniuje geriausiai pažįstu ir galiu išskirti kultūrinį sektorių. Lyginant su kitais Baltijos miestais, turime tikrai gausų renginių ir veiklų pasirinkimą. Dauguma jų įgyvendinamos nevyriausybinių organizacijų, tad augantis miestas tikrai turėtų skatinti šio sektoriaus klestėjimą, nes būtent čia slypi patrauklaus ir gyvybingo miesto energija.

Kaip miestui svarbų projektą paminėjai „Open House Vilnius“. O kokius kitus architektūros edukacijai svarbius projektus, organizacijas išskirtum? Kas spartina teigiamus pokyčius?

Architektūros aktualijų medijų turime nemažai, bet dauguma jų yra skirtos architektams. Populiariai ir suprantamai apie architektūrą pasakoja kolegos Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas LRT „Homo cultus“ laidose, kurie taip pat pradėjo ir vis dar kuria architektūros kritikos platformą „Aikštėje“. Iš organizacijų, pristatančių architektūrą plačiajai auditorijai, išskirčiau leidyklą „Lapas“, kuri leidžia daug pasaulinės architektūros klasikos knygų, gilinančių visuomenės suvokimą apie architektūros kultūrą, pristatančių pasaulines tendencijas. Įvairūs muziejai parodose pristato architektūrą, tiesa, dažniau iš istorinės perspektyvos. Tokios organizacijos kaip „FIXUS Mobilis“ moko praktiškai prižiūrėti architektūros paveldą. Tad architektūros kultūros peizažas per pastaruosius metus tikrai yra išsiplėtęs, tačiau didžiausio pasiekimo ir pozityvios įtakos sulaukia tie projektai, kuriuose skirtingos organizacijos sugeba veikti vieningai.  

O gal galėtum pasidalinti, kokius „Open House Vilnius“ metu pristatomus pastatus rekomenduoji aplankyti?

Pirmiausia rekomenduočiau pastatus, kuriuose pačiam teko savanoriauti: Kompozitorių sąjungos namus, Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmus, Vileišių rūmus. Pernai pagaliau išbandžiau dalyvio vaidmenį, tad šviežiai atvertas edukacinis centras „Lojoteka“ ir postmodernistinis viešbutis „Grata“ tapo maloniais architektūriniais atradimais. Šiais metais man asmeniškai labai smalsu toliau tęsti pažintį su vilnietišku postmodernizmu kunigų seminarijoje Jeruzalėje, iš arti susipažinti su naujomis mokymosi erdvėmis mieste – Pilaitės gimnazija, ISM universiteto patalpomis buvusiame Vilniaus centriniame pašte.

Šiais metais Architektūros fondas ėmėsi naujos iniciatyvos, „Open House Europe“. Gal galėtum papasakoti, kas tai ir kaip tokia idėja kilo?

„Open House Europe“ yra tarptautinis bendradarbiavimo projektas, šiuo metu jungiantis 12 skirtingoje Europos miestų „Open House“ renginius įgyvendinančiais organizacijas. Esame šio projekto iniciatoriai ir koordinatoriai. Pats sumanymas bendradarbiavimui brendo jau kelis metus, nes pasauliniame tinkle „Open House Worldwide“ tarp partnerių buvo jaučiamas poreikis aktyviau dalintis patirtimi, tačiau tam nebuvo praktinių galimybių. Panašiu metu Europoje pradėta kalbėti apie Naujajį europinį bauhauzą, kuris ypatingą dėmesį skyrė architektūros sričiai. Mes tikėjome, jog „Open House“ formatas turi didelį potencialą tapti tarptautine platforma, kurioje į platesnę diskusiją apie miestuose esančias vertes ir jų vystymosi tendencijas klimato krizės kontekste galėtų įsitraukti ne tik specialistai, bet visi Europos gyventojai. Taigi, šią idėją pristatėme partneriams Europoje, ir su pasiryžusiais šiam iššūkiui, inicijavome trijų metų projektą, kuris, tikimės, leis vieniems iš kitų mokytis, suteiks galimybę ieškoti bendrų europietiškos architektūros ateičių ir taps paskata platesniam „Open House“ organizacijų bendradarbiavimui. 

O kokie kiti projektai laukia?

Šiuo metu vyksta atviras kvietimas į trečiąjį Eksperimentų platformos sezoną, o mėnesio pabaigoje pristatysime Godos Verikaitės ir Aušros Česnauskytės „Neofuturistinių pasivaikščiojimų“ iniciatyvą Niujorko dizaino festivalyje „WantedDesign“. Birželį kartu Bartleto architektūros fakultetu Londone tęsime šiais metais pokalbių cikle „A Pokalbiai“ ir „Aikštėje“ atvirame konkurse nagrinėtą virtualios erdvės temą. Vasarą Lietuvos miesteliuose planuojame „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ ciklą, o rudenį – atviros architektūros savaitgalį „Pastatai kalba. Druskininkai“ ir Architektūros fondo forumą. Dar liko nepaminėta galybė bendradarbiavimo veiklų kartu su Lietuvos ir užsienio partneriais, tad kviečiu sekti Architektūros fondo naujienas atsinaujinusiame mūsų tinklalapyje ir socialiniuose tinkluose.