Brangi švaistžeme, tikiu, kad nesi iššvaistyta

Pabaigos charakteristika atskleidžia pasakojimo pobūdį. Pasiekus pergalę kaip pasakojimo kulminaciją (pavyzdžiui, nusileidimas ant Mėnulio), indikuojama, kad pasakojimo žanras yra tragedija.

Jei atsisuktume atgal į rinkėjus ir nešėjus, kaip priešingybę medžiotojų, pagal U. K. Le Guin, rastume pasakojimą be pergalės, net be pabaigos. Vietoj to – istoriją apie tęstinumą, procesą.

Vietą įvardindama švaistžeme – iššvaistyta vieta, darau prielaidą, kad istorija, kurią pasakoju, yra istorija apie vertę (vertingumą). Kokias istorijas atskleistų dykynė/dykvietė/…švaistžemė, jei rasčiau jai kitokį vardą?

Brangi švaistžeme,

Tikiu, kad nesi iššvaistyta. Bet ir nesi kraštovaizdis. Tam tikra prasme esi tai, kas atsitinka po kraštovaizdžio. Galbūt tavo vardas yra „Atsitikvietė“? Kol surasiu tavo vardą, pabandysiu surasti tave. Tavo kalba – keistai įdomi, tylos garsų ir nebūties sakinių. Man patinka tavo istorijos pabaiga, skamba taip pat, kaip pradžia.

Kad suteikčiau tau balsą, pabandysiu išversti tavo žodžius.

Atsitikviečių žodynas

NUOSAVYBĖ

Kokios būtybės pretenduoja į tavęs nuosavybę?

Fizinis arba juridinis asmuo; privačios įmonės; nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos; viešosios institucijos – miestas, apskritis; visi – niekas.

savininkų daugiskaitiškumas // vienaskaitiškumas

STATUSAS (QUO)

Neaiški spekuliatyvi ateitis, plėtros planai ir administracinis zonavimo politikos statusas, priešpriešoje su dabarties statusu – aiškios „funkcijos“ nebuvimu, apleistumu.

neapibrėžta // įteisinta

NEMATOMUMAS

Paprastai paslėpta už sienų, aptverta tvora, atrodo, priklausanti kažkam, pažymėta „privati valda“, draudžiama įeiti. Pavaldi ekonominėms veikloms, kurios nėra savaime aiškios.

fizinis // jausminis barjeras

NESĖKMYBĖ

Kas priverčia tave apleisti?

/ privatizacija, prarastas atsakomybės jausmas, ištrintas kolektyvinis priklausymo prisiminimas

/ funkcijos saturacija, tarša, didelės valymo ir derlingumo atkūrimo išlaidos

/ nuosavybės praradimas ar pasikeitimas, pvz., dėl įmonės bankroto

/ nenumatytos sąlygos statybvietėje, pvz., archeologiniai atradimai ar gruntinio vandens prasiskverbimas, dėl kurių tolesnis darbas tampa ekonomiškai nenaudingas

Įkurdinta sveikoje socialinėje aplinkoje, paneigi kapitalistinę atliekos sąvoką. Įvairūs organizmai ir sistemos randa prieglobstį tavyje ir praplečia miesto būčių spektrą. Mokydamasi iš Briuselio, nebegaliu vadinti tavęs dykyne. Galiu tik įsimint sau naują mįslę – kas sukelia dykynės jausmą, nors ir apsimeta, ja nesąs?

Slapčia dykynė

Jei dykvietes laikome spartėjimo ir efektyvumo/pelno siekiančios urbanistinės plėtros produktu, ši sąvoka peržengia materialius terminus. Efektyvesnės infrastruktūros, pavyzdžiui, greitkelių ir greitųjų traukinių jungčių, plėtra, jau nekalbant apie skrydžius, daro įtaką ne tik savo kaimyninei aplinkai, bet ir pačiai savo istorijai. Kelionės po Japoniją, ypač kelionės po ir per Shikoku salą, metu sutikau daugybę efektyvumo vaiduoklių. Tokijo keltų uostas, kuris kadaise buvo pasirengęs priimti mases žmonių, dabar vienu maršrutu pasveikina ne daugiau kaip dešimt keleivių. O tuščios kėdės tebelaukia.

Jau XIII amžiuje mistikas ir kunigas Opicinus de Canistris, bandydamas dokumentuoti ir taip suprasti pasaulį, pasitelkė mitologijos ir kosmologijos sluoksnius, kad užpildytų empirinių žinių spragas. Technokratijos šešėlyje tampa vis sunkiau atsiverti vaizduotei, kuri galėtų padėti pamatyti ir perskaityti reiškinius už mūsų artimiausios realybės ribų.

Atitinkamai, atsitikvietės sąvoka apima fizines geografijas, kurios pranoksta kolektyvinę vaizduotę. Tai „užmirštos“ (ne)vietos, daugiausia dėl urbanizacijos procesų, kurie šias teritorijas paverčia logistikos ir ekstrakcijos užkampiais.

Šia prasme Baltijos jūra, kuriai būdingas intensyvus vandens urbanizmas, yra puikus pavyzdys, kaip dalis (kultūrinio) kraštovaizdžio ištrinama iš atminties ir tampa tik kurortinės kultūros, turistinės atostogų vietos fonu. Tai teritorija, kuri priklauso visiems ir todėl niekam. „Jūra yra bendra materialybė, infrastruktūros vieta ir nuolatinė ryšio sritis.“¹ Nors šis vandens telkinys yra didžiausias bendras aplinkinių šalių turtas (commons), jis nėra traktuojamas kaip toks. „Kaip ir sausumos planavimo atveju, jūrų planavime dalyvauja tiek visuomenė, tiek įvairios institucijos. Skirtingai nuo sausumos, jūra yra viešoji nuosavybė, o tai reiškia, kad visuomenė turi daugiau galimybių daryti įtaką sprendimams, susijusiems su jūros valdymu.“² To paskatoje, keliu klausimą – o kas būtų, jei jūrą traktuotume kaip sausumą, o sausumą – kaip jūrą?

Kalbant apie tarptautinius vandenis, taikomi teisės aktai yra tik patariamojo pobūdžio, todėl įmonės ir valstybės linkusios jų nepaistyti, o jūros kraštovaizdis tampa neigiamu bendruoju turtu (negative commons) ir potencialiai tikra ekologine švaistviete. Kokiu mastu Baltijos jūra jau yra psichologinė dykynė ir kokie veikėjai/veikla dar labiau nutolina visuomeninę vaizduotę nuo šio vandens telkinio? Kas yra vaiduokliai, gyvenantys Baltijos vandenyse?

1.  Couling Nancy, “Nine Principles of Urbanization in the Baltic Sea” in “the Baltic Atlas” (Sternberg Press, 2016), pp. 172-180. ↩︎
2. Ušča Jānis, “The Baltic Sea: Our Collective Resource” in “the Baltic Atlas” (Sternberg Press, 2016), pp. 156-159. ↩︎