Architektė Ines Weizman nuo 2013 metų dėsto Bauhaus universitete Veimare, yra architektūros teorijos profesorė ir Bauhaus Architektūros istorijos ir teorijos instituto direktorė. Ji sudarė 2014 metais pasirodžiusią knygą „Architecture and the Paradox of Dissidence“ (Architektūra ir disidentiškumo paradoksas, „Routledge“). Jos straipsniai spausdinami knygose, žurnaluose, moksliniuose leidiniuose AA Files, Architecture & Culture, ADD METAPHYSICS, ARCH+, BEYOND, Displayer, Harvard Design Magazine, JAE, Perspecta, Volume, Exhibiting Architecture, The Sage Handbook of Architectural Theory (Sage, 2012), StadtHeimaten (Jovis, 2012), Agency (Routledge, 2009), Urban Transformation (Ruby Press, 2008), Dictionary of War (Merve Verlag, 2008). 2013 metais Vilniuje ji kartu su Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku kuravo Architektūros fondo paskaitų seriją „Disidentiškumas architektūroje“.
2012 metų lapkritį Londone surengėte konferenciją „Architektūra ir disidentiškumo paradoksas“, jos medžiaga buvo išspausdinta to paties pavadinimo mokslo darbų rinkinyje 2014 metais. O 2013 metais Vilniuje kartu su kitais kolegomis kuravote paskaitų ciklą „Disidentiškumas architektūroje“. Šių renginių pavadinimuose esančia tema domitės jau ne vienerius metus. Gal galite pristatyti procesą, kuris buvo analizuojamas šiuose renginiuose ir knygoje?
Šį tyrimą pradėjau apie 2000 metus pastebėjusi, kad vadinamosios socializmo epochos architektūros istorikai susitelkia arba į pirmųjų pokario metų (iki 1953 m.), arba į septintojo dešimtmečio architektūrą. Nors stalinizmo architektūrą galima apibūdinti kaip smarkiai besiskiriančią nuo vakarietiškojo architektūros stiliaus, septintasis dešimtmetis istorikus žavėjo Rytų ir Vakarų panašumais. Tačiau vėlesnio laikotarpio (aštuntojo ir devintojo dešimtmečių) architektūra, kuri tipologine prasme dažnai vadinta stambiaplokšte, neretai atmetama kaip monotoniška, antiistoriška, nuobodi, neverta jokio tyrimo. Ji buvo puolama net fizine prasme – tuo laikotarpiu sukurti pastatai vėliau buvo intensyviai naikinami. Ankstesniame savo tyrime į šį istoriografijos atmestą laikotarpį žvelgiau Rytų Vokietijos kontekste ir pastebėjau, kad XX amžiaus devintajame dešimtmetyje radosi labai įdomi disidentiškumo forma – tuo metu aš dar nekalbėjau apie paradoksą. Mane labai sudomino mėginimas disidentiškumą perskaityti kaip tam tikrų veiklos galimybių spektrą, sudariusį sąlygas mąstyti ir veikti kitaip, oponuojant režimui. Mąstyti apie šį spektrą reiškia ne pateikti vienintelį disidentiškumo apibrėžimą, bet iš tiesų nagrinėti jį kaip galimų kūrybinių veiksmų, siejančių politiką ir architektūrą, tarpininkaujančių tarp jų, lauką. Būtent tai darė mano studijuoti aštuntojo–devintojo dešimtmečio veikėjai. Jie diegė tam tikras vertybes savo praktiniuose darbuose ir kasdieniame gyvenime; jų veiksmus galima apibūdinti kaip drąsą atsisakyti, tarti: „Ne, aš to nedarysiu!“ arba kurti projektus taip, kad jie tyčia erzintų valdžią. Šie architektai ieškojo galimybių, kaip praktiškai ginčyti nusistovėjusias normas ir ribas tiek architektūroje, tiek vyraujančioje socialinėje ir politinėje paradigmoje. Būtent taip gimė mano susidomėjimas disidentiškumo samprata – kai pastebėjau, kaip kritiškai jie veikė iš vidaus.
Knygos įvadą pradedate kitų mokslininkų mintimis apie disidentiškumą. Vienas tokių yra Rancière’as, kuriam dissensus reiškia prieštaravimą tarp skirtingų suvokimų, o politinės veiklos tikslas – paruošti sceną, kurioje šie skirtingi suvokimai būtų išgirsti, taip pat apibrėžti konkrečius būdus, kuriuo kiekvienas iš tų suvokimų būtų išsakytas. Jūs teigiate, kad toji scenos paruošimo idėja iš karto rezonuoja su architektūrine vaizduote. Vienas ypač mane dominantis dalykas, kuris knygoje kažkaip lieka nepastebėtas, yra susijęs su tyrimų ir tyrėjo funkcija, akis į akį susidūrus su šiuo scenos paruošimo veiksmu. Knygoje gana nedaug kalbama apie architektūrą tiesiogine šio žodžio prasme (t. y. projektus, užsakymus, praktinę veiklą). Pirmieji du skyriai aptaria ankstesnes architektūros praktikas ir, išskyrus jas, tik vieno [šiuolaikinio] praktikuojančio architekto darbai yra aptariami – turiu galvoje tai, kad knygoje pateiktas vienintelis šiuolaikinis atvejis. Tai Senanas Abdelqaderis, interviu su kuriuo ėmėte kartu su Eyalu Weizmanu, o šis interviu labai iškalbingai nepriskiriamas nė vienai iš keturių knygos dalių. Taip kone visoje knygoje tarsi laukiama būsimo disidentiškumo ar ruošiama scena jam. Ar taip specialiai buvo sumanyta?
Susipažinusi su konferencijos pranešimais, nustebau, kaip lengvai buvo galima išskirti architektūrinio disidentiškumo pozicijas. Kai kurios buvo istorinės, kai kurios šiuolaikinės, bet drįsčiau tvirtinti, kad jos visos buvo susijusios su praktikuojančiais architektais. Jie kovojo įvairiomis formomis ir įvairiuose politiniuose bei kultūriniuose kontekstuose – ir ankstesniame, komunistiniame, kontekste, ir Lotynų Amerikoje, ir Vakaruose. Tai buvo veikėjai, kurių darbai arba buvo pamiršti, arba kurių drąsius poelgius (savo laiku neretai slėptus) buvo sunku pripažinti ar iššifruoti. Praktikuojančiam Palestinos architektui ir urbanistui Senanui Abdelqaderiui buvo sunku net pateikti savo darbus, nes jam tai reiškė atskleisti sudėtingą, rūpestingai sukonstruotą strateginį lauką veikėjų ir dalyvių, įsitraukusių į (izraeliečių dominuojamas) planavimo procedūras. Jo paties padėtis kovoje už palestiniečių interesus Izraelio planavimo struktūroje yra smarkiai puolama abiejų konfliktuojančių pusių. Interviu formatas, regis, buvo tinkamas nepalenkiamo architekto ir disidento, aktyvisto portretui sukurti, o gal net, sakyčiau, lankstaus ir atviro interpretacijoms sąmokslininko. Itin svarbus [knygos] skyrius skirtas švietimo vaidmeniui ir akademinės aplinkos galimybėms užimti kritinę padėtį architektūros praktikos atžvilgiu. Paskutiniame skyriuje aptarta daugiau architektūros aktyvizmo formų, kuriomis, pasitelkus žinias ir drąsą, buvo siekiama įgyvendinti beveik neįmanomus erdvinės rekonstrukcijos scenarijus, pavyzdžiui, nustatyti imigrantus gabenančio laivelio kelius Viduržemio jūroje arba viršūnių susitikimų dėl klimato kaitos derybiniams procesams ir jų politiniams padariniams pritaikyti architektūros kritiką.
Tai galima pastebėti ir Annos Marios Meister skyriuje, kuriame ji pasakoja apie Ulmo dizaino mokyklą, veikusią nuo 1953 iki 1968 metų. Tai buvo tikra institucinė disidentiškumo forma, tačiau nustojo egzistuoti tais pačiais metais, kai Europą užklupo tikra politinio disidentiškumo audra. Šis atvejis rodo, kad disidentų praktikoje pasitaiko tam tikros savidestrukcijos. Kaip ir Adriano Lahoudo skyriuje: „Disidentiškumo paradoksas yra tai, kad jo sėkmę užtikrina savęs naikinimas.“ Ar galima taip apibūdinti disidentiškumą, ar bent jau atskirti jį nuo anksčiau jūsų minėtų architektūros aktyvizmo atvejų? Ar galime sakyti, jog tai, kad šiuolaikinės architektūros praktikos nematome [nevertiname] šioje knygoje aprašoma prasme, gali būti vienaip ar kitaip susiję su skirtumu tarp disidentiškumo ir aktyvizmo?
Aktyvizmas visada orientuotas į rezultatus. Aktyvisto tikslai aiškūs, jis pasiruošęs veikti ir akivaizdžiai priešinasi režimui. O disidentų praktika, žvelgiant iš ilgesnio laiko perspektyvos, iki tam tikro lygio netgi pritaria galimam bendrininkavimui, kad užtikrintų esminį gyvenimo ir minties tęstinumą, tuo pat metu apmąstydama tą bendrininkavimą ir būdama budri. Disidentiškumas yra radikali praktika, rečiau – veiksmas. Jai turbūt trūksta atviro puolimo, ginant politinio režimo nuvertimo ir priešinimosi jam strategijas. Kadangi kova su režimu vyksta ilgai, jai reikia ilgą laiką ruoštis, disidentas formuojasi įgydamas savidrausmės, drąsos ir daug lankstumo, kuris reikalingas dirbant ir prisitaikant prie kintančių laiko, erdvės ir dalyko [su kuriuo dirbama] sąlygų. Disidentams buvo svarbu ne tik kritikuoti valstybę, bet ir sukurti gyvybingą erdvę politiniams pokyčiams.
Knygos įvade rašote, kad daugeliui architektų iš tiesų nepatinka būti vadinamiems disidentais. Šitoks jų atsisakymas – disidentiškumo išsižadėjimas, kuris išryškėjo ir per paskaitas Vilniuje, matyti ir kai kuriose kitose knygos dalyse, pavyzdžiui, Simon ir Habos straipsnyje apie vengrų architektą Zalotay’ų, kuris dalyvavo radikaliuose socialinio būsto projektuose XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje–septintojo pradžioje. Pavadinus disidentu, jam iš karto tarsi uždedama kažkokia galias atimanti gėdos dėmė, lyg tai, ką jis sukūrė, niekada nebuvo įgyvendinta; jo projektai buvo nerealistiniai, pernelyg utopiniai ir pasmerkti likti „popierine architektūra“.
Būtent taip terminą „popieriniai architektai“ vartojo Stalinas – menkinamai, pabrėždamas jų nenaudingumą. Ir dėl šios priežasties tiems, kuriuos vadiname „popieriniais architektais“, jis labai nepatinka, nes taip Stalinas vadino konstruktyvistus. Turime atsižvelgti dar ir į tai, kad kai kurie architektai dar gyvi, dar dirba, ieško užsakymų; kas gi norėtų būti vadinamas disidentu, jei šis pavadinimas sudaro tam tikrų kliūčių gauti naują užsakymą? Juk tai ne pats naudingiausias apibūdinimas praktikuojančiam architektui. Bet man taip pat buvo labai svarbu šį terminą ištraukti iš komunistinio konteksto. Jeigu šie žmonės buvo disidentai tiek, kiek tapatinosi su kova prieš politinę priespaudą sovietmečiu, tada ši praktika turėtų tęstis net ir griuvus sienai [sistemai]. Žinoma, tais laikais šie žmonės galėjo ir nelaikyti savęs disidentais, bet tai nereiškia, kad mes dabar neturėtume konceptualizuoti jų praktikos, priešingai, mes turime pripažinti jų mąstymo ir veiksmų drąsą bei įtaką, peržengdami vien šio istorinio konteksto ribas.
Tiesą sakant, „kontekstas“ – tai viena iš temų, kurią toliau ketinau su jumis aptarti, ypač prisimindamas jūsų darbą Ordos mieste Kinijoje. Kartu su kitais architektais buvote pakviesta projektuoti vienos iš 100 Ai Weiwei kuruotų vilų. Pasirinkote „nukopijuoti“ 1928 metų Adolfo Looso namą, sukurtą Josephine Baker (kurią architektas buvo įsimylėjęs). Namas nebuvo pastatytas, o jo projekto autorinių teisių galiojimas baigėsi 2008 metais, praėjus 75 metams nuo Looso mirties. Nusprendėte pasinaudoti galimybe ir pristatyti šį projektą Kinijoje, ne tik siekdama atskleisti už neįgyvendintų Looso projektų slypinčias istorijas, bet taip pat iškelti keletą svarbių klausimų, susijusių su lyčių tarpusavio santykiais, intelektine nuosavybe, kopijavimo kultūra, skirtingomis kapitalizmo formomis, Kinijos, kaip kopijų architektūros epicentro, reputacija ir pan. Grįžtant prie knygos, Teresos Stoppani skyrius apie Antigonę taip pat labai siejasi su konteksto svarba disidentiškame. Antigonė laidoja savo brolį ir iš principo šis jos veiksmas visai nėra maištingas. Tiesą sakant, tai itin konservatyvus veiksmas, kurį kiekvienas pilietis, laikydamasis papročių, turi teisę atlikti. Bet vėlgi, būtent tas kontekstas, kuriame ji atlieka laidojimo apeigas, paverčia šį veiksmą disidentišku. Anos Maríos León skyriuje apie XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio Brazilijos architektą Vilanovą Artigasą iš pirmo žvilgsnio jį matome kaip tam tikrą figūrą, iš disidento tapusią konservatyviu nacionalistu, tačiau jis nepamiršta savo misijos – kovoti su imperializmu. Skaitant palestiniečių architekto Senano Abdelqaderio pasisakymus, susijusius su tam tikromis jo dvejonėmis dėl atvykimo įLondone pristatyti savo darbą, kuriuo jis padėjo kaimiečiams kovoti su Izraelio valdžios „iš viršaus“ primestu vietos generaliniu planavimu, – susidaro įspūdis, kad jam kalbėti apie šį savo darbą Londone atrodo neįprasta galbūt dėl baimės, jog kalbėjimas tokiame kontekste gali pakenkti jo darbui kitame kontekste, kuriam jo praktika iš tiesų reikalinga.
Jo jautrumas yra itin gražus ir pavyzdinis gestas. Įsivaizduokite save jo vietoje: šio architekto padėtis itin dvilypė: jis dalyvauja Izraelio valdžios užsakytame teritorijos planavime, bet tuo pat metu mėgina pagelbėti vietiniams palestiniečiams – tarsi mėgina įtikti ir vienai, ir kitai pusei, bet supranta, kad kalbėdamas apie tai gali sužlugdyti visą susitarimą. Ko gero, ne kiekvienas aktyvistas tam ryžtųsi, ne kiekvienas turėtų tam kantrybės. Buvimas kitame kultūriniame kontekste taip pat reikalauja atsakomybės.
Ordos man buvo tikras iššūkis. Norėjau dalyvauti šiame projekte kartu su 100 jaunų architektų, bet vis dėlto iš esmės buvau nusistačiusi prieš šio miesto generalinį planavimą ir tai, kaip užsienio architektams buvo pateiktas šis užsakymas – projektuoti gyvenvietę Gobio dykumoje. Norėjau dalyvauti, nes nenorėjau, kad kas nors kitas užimtų mano vietą.
Kažkas panašaus į Antigonės veiksmą?
Niekada taip apie jį negalvojau. Žinote, kai kyla mintis, – kaip idėja, – kartais tiesiog turi su savo idėjomis kažką daryti. Tai ne visada tobulai saugu. Akivaizdu, kad Kinija, – žinau tai iš ten dirbančių draugų, – yra asocijuojama su neįtikėtinu entuziazmu architektų atžvilgiu: ten esi laisvas daryti tai, ko niekur kitur negalėtum sau leisti! Ta kūrybos ir raiškos laisvė man pasirodė labai įtartina. Norėjau patyrinėti ir išsiaiškinti, ką iš tiesų mes ten darome, ypač jeigu darome tokioje vietoje, kur greičiausiai niekada daugiau nekelsime kojos. Ką galiausiai man davė šis projektas – padėjo vėl pažvelgti į mūsų sąlygas prašalaičio akimis, pasinaudojant tuo užsakymu Kinijoje išryškinti mūsų pačių kultūriniame kontekste esančias problemas.
Galiausiai norėčiau pakalbėti apie vieną trūkumą, kuris dažnai primetamas disidentų veiklai – tai, kad ji neturi tam tikros linijinės trajektorijos ir (arba) jai stinga hierarchinės struktūros. Vis dėlto tai greičiausiai yra didžiausia disidentų praktikos stiprybė – taip teigia Nabilas Ahmedas savo straipsnyje, kuriame apžvelgiama Derrida farmakono sąvoka. Apie ją jis kalba kaip apie „disidentinę politinę koncepciją, kuri atsisako būti atskirta nuo paradoksalumo“, kuri įamžina paradoksą ar klausimą. Man įdomu, – ir šis klausimas pastaruosius kelerius metus stebint visame pasaulyje, nuo Kairo ir Niujorko iki Stambulo ir Rio de Žaneiro, kylančius įvairius protestus, kuriuose miesto erdvė naudojama prieštaravimams pareikšti, man kyla dažnai, – argi iš tiesų visai neįmanoma sugalvoti būdų disidentiškai veiklai sistemiškai organizuoti, o gal derėtų sugalvoti naujas formas šiai praktikai oficialiai įtvirtinti?
Būtent tai matome Ulmo dizaino mokyklos pavyzdyje. Disidentiškumas vengia bet kokių institucionalizavimo formų. Būtent tuo jis ir gražus. Neįmanoma sukurti partijos programos, kviečiančios priešintis, taip pat negali įsteigti mokyklos, kurioje iš esmės būtų mokoma pagal disidentiškumo pedagogiką. Tai neveikia! Disidentiškumas labai susijęs su žinojimu, kad visada esi pasirengęs dalyvauti esamoje paradigmoje, kuri visada jau įtvirtinta valstybės sistemoje ir ideologijoje, kalbant Althusserio terminais – ideologiniame valstybės aparate. Akivaizdu, kad vis dar yra būdų ironiškai, savikritiškai, nuolat keliant klausimus kritikuoti tam tikrus kasdienio gyvenimo, mūsų praktikos, užsakymų aspektus. Praktikuojiesi kelti klausimus, kelti sudėtingus klausimus, nes jie patys savaime nekyla, jie ateina su praktika. Disidentiškumo tikslas nėra kurti naujas institucionalizavimo ar organizavimo formas, nukreiptas prieš jau esamas, bet toliau žiūrėti ir gilintis į tai, ką kuri kaip architektas, ką pasitelkti savo darbe ir per savo darbą, taip pat stengtis, kad tavo veiksmai būtų prasmingi.
