KUO POKALBIS ĮKVEPIANTIS?

Sukurti pasakojančią erdvę, reiškia sukurti daugiaplanę ir interaktyvią istoriją, pasitelkiant plačias medijų galimybes. Iššūkiu tampa kompleksinės ir mokslinės informacijos pavertimas tokia erdve; erdve nukreipta į plačią auditoriją; erdve, kuri lavina, stebina ir linksmina vesdama lankytoją per nepamirštama patirtį.

Kossmann.dejong biuro darbo schema. Iliustracija iš knygos "Engaging Spaces"
Kossmann.dejong biuro darbo schema. Iliustracija iš knygos „Engaging Spaces“

Pirmiausia noriu pasakyti, kad man labai malonu matyti tiek daug klausytojų. Aš Vilniuje pirmą kartą ir man didelė garbė pristatyti tai, ką mes kuriame. Mes – tai Kossmann (mano pavardė) ir mano partneris de Jongas. Mūsų biuras vadinasi „Kossmann.dejong”. Esame parodų architektai. Mūsų istorija tęsiasi jau daugiau nei 25 metus. Pradėjome kaip architektai, nuo kelių interjero projektų. Tuo metu aš dėsčiau universitete, mokiau studentus statybos technikų ir braižyti. Tai buvo puiki patirtis. Kiekvienas studentas turėdavo išmatuoti nedidelį paviljoną mieste ir parengti jo maketą iš popieriaus. Buvo smagu semestro gale surinkti 25 popieriaus maketus. Vėliau pradėjome kolekcionuoti visos Olandijos aukštųjų mokyklų studentų maketus. Tai buvo pirmoji mūsų parengta paroda. Labai smagu, kai susiduri su kažkuo, ko niekada anksčiau nesimokei, su kažkuo, ką tau labai patinka daryti. Tuomet pirmą kartą pastebėjau, kad paroda gali būti puikus būdas ryšiui su žmonėmis užmegzti.

Mes kuriame pasakojančias erdves. Rengiant jau pačius pirmuosius projektus, man buvo labai įdomu, kaip galima erdve paveikti žiūrovą. Ką galima joje padėti. Mane domino šviesa, garsas, įvairios istorijos. Galbūt tai ir buvo stimulas toliau plėtoti ofiso kryptį.

Mūsų biuras nėra didelis ir mes dirbame tik su viešųjų erdvių, interjerų ir parodų projektais, nekuriame privačių pastatų. Dirbame penkiolika žmonių ir nuostabu tai, kad jie visi – skirtingų sričių profesionalai. Turime architektų, interjero architektų, grafikos dizainerių, scenografų, produktų dizainerių, mūsų komandoje yra net istorikas. Taip yra todėl, kad, mūsų nuomone, pasakojančių erdvių kūrimas reiškia kūrybą pasitelkiant visus įmanomus pojūčius ir jusles. Projektuoti – tai ne tik žiūrėti į įvairius daiktus, bet tai taip pat klausyti, jausti, užuosti. Kai žinai, kad visa tai yra būdas papasakoti istoriją, gali sukurti kažką nuostabaus.

Prieš porą mėnesių mes parengėme knygą. Tai buvo puiki patirtis – parengti knygą apie tai, ką darai kartu su žmonėmis su kuriais kartu dirbi. Ji vadinasi – „Engaging spaces‟ (angl. Įtraukiančios  erdvės). Ją rengdami mes daug diskutavome apie tai, ką darome. Bandėme išskirti ar projektuodami mes naudojamės kalba, įrankiais, kitais elementais. Todėl norėčiau pristatyti keletą mūsų išgrynintų koncepcinių elementų, parodos sudedamųjų dalių, kurios mums yra labai svarbios. Norėčiau kalbėti ne tik apie parodas. Šie elementai yra labai svarbūs ir kuriant viešąsias erdves, dirbant landšafto dizaino ar miestų planavimo srityje.

Pirmasis parodos elementas yra idėja. Na, atrodo gana paprasta, bet įsivaizduokite, kad yra daugybė klientų, kurių paklausčiau: „prašote manęs parengti parodą, o ar žinote, kuo ta paroda gali būti ypatinga?“ Palyginkime tai su paskaita, tokia, kaip ši. Jūs sėdite čia, laike aš kažką pasakoju, bet erdvėje nieko nevyksta, jūs čia sėdite duotuoju momentu. Būtų kitaip, jei jūs eitumėte. Pavyzdžiui, jei pagalvosime apie labai gražų peizažą – jūs vaikštote vaizdingoje aplinkoje, pamatote paukštį, sustojate, kad jį apžiūrėtumėte, tuo metu pamatote ir saulę, o gal dar kažką susitinkate – juk tai visai kas kita nei tiesiog sėdėti vienoje vietoje ir klausytis.

Kalbėdamas apie istorijų kūrimą, aš noriu pabrėžti, kad vaikščiojimas yra vienas įdomiausių parodų projektavimo, architektūros, miestų ar landšafto planavimo elementų, nes istorija ar tai, ką matote, judant plėtojasi, judant kuriamas pasakojimas. Pasakojimas – tai dar vienas elementas. Tai, ką mes darome, ypač kai kuriame parodos dizainą, visuomet yra susiję su tam tikru objektu. Tai gali būti miesto istorija, psichiatrija, gali būti jūrų laivybos istorija, bet kas. Ir visuomet kyla klausimas: ar galime iš to suprojektuoti erdvę? Dar svarbiau, kad visa tai – lyg istorija knygoje, joje būtinai bus pradžia, vidurys ir pabaiga, viskas susiję su sudedamosiomis dalimis – fragmentais. Pavyzdžiui, jei naudojame garsą – jis pats savaime gali būti ir istorija. Jei – filmą, o kažkoks daiktas ar objektas yra greta, tuomet išsivysto linijinis pasakojimas. Visa tai parodos lankytojai turi sujungti, susieti, perskaityti tekstą, pažiūrėti filmą ir sukurti savo istoriją, savo pasakojimą bei patirtį.

Taigi, kalbama apie įvairius fragmentus. Jūs susiejate juos ir taip gaunate istoriją. Smagu dar ir tai, kad taip žiūrėdamas parodos nesuprojektuosi griežtai su vieninteliu linijiniu pasakojimu, lankytojai galės vaikščioti kaip jiems patinka, sugalvodami savo pačių maršrutą ir kiekvienas galės sukurti savo istoriją. Šis parodų projektavimo aspektas yra labai įdomus. Galima papasakoti daugybę istorijų vienu metu. Tai aš vadinu vienalaikiškumu. Įsivaizduokite, kad žiūrite filmą. Tai taip pat linijinė istorija. Galite papasakoti vienintelę istoriją; nuo filmo pradžios iki pabaigos. Bet galime papasakoti ir penkias istorijas tuo pat metu. Pavyzdžiui, jei parodos objektas – miesto istorija, galime pastatyti ekraną vienoje vietoje, galime pastatyti kitoje ir dar vieną ekraną – trečioje. Tai istorija: to paties miesto praeitis, dabartis ir ateitis. Gali apsisukti ir papasakoti tris istorijas tuo pat metu. Tai tikrai ypatinga, nes to neįmanoma padaryti knygoje ar filme, tačiau įmanoma parodoje.

Yra dar kai kas, ką mes visuomet išbandome ir naudojame – tai pasinėrimas (angl. immersion). Mes stengiamės taip pakeisti parodos dizainą ir erdvę, kad ji įtrauktų. Vos įžengęs lankytojas tiesiog tampa parodos dalimi su savo vientisa mentaline patirtimi. Jis ateina iš šalies, ten yra jo realybė, bet atsiduria visiškai naujame pasaulyje. Taip pat svarbu, kad patirčiai būtų pajungtos visos priemonės. Visi pojūčiai.

Ką dar mes mėginame padaryti – suderinti patirtį ir žinias. Jei norite ko nors išmokti, einate į mokyklą, taip pat galite tai padaryti iš knygų. Bet jei turite pradėti nuo kokios nors sudėtingos knygos, tai tampa pernelyg sunku. Visuomet daug lengviau, jei turite tam tikros patirties, kuri veda jus paimti į rankas ir perskaityti tą knygą. Tą patį galima pasakyti ir apie parodas: jei žinai objektą, kur kas geriau jį priimi, išgyveni. Visi žinome, kad, jei, pavyzdžiui, ką nors žinai apie tapytoją, į jo paveikslus žiūri visai kitaip, visai kitaip juos išgyveni. Dauguma parodų iš esmės susijusios su žiniomis. Visi žinome, kad būna nuobodžių parodų. Jau po penkių minučių norisi išeiti, nes jose pateikiami ilgi tekstai greta paveikslo ir visi stengiasi tuos tekstus perskaityti, bet po trijų ar keturių tokių tekstų, niekam nebeįdomu į juos žiūrėti. Taigi, būdamas dizaineris, manau, kad žiūrovui reikalinga patirtis, kažkas patrauklaus, tik tada jis pradeda skaityti tekstus. Gali būti ir priešingai. Tai vadinasi medijų suderinimas. Kaip jau minėjau, mūsų biure dirba daug įvairių sričių dizainerių, ir taip yra todėl, kad mes tikime, jog turime suderinti, sumaišyti visas tas skirtingas sritis ir iš to sukurti kažką ypatingo. Panašiai kaip kuriant filmus. Paprastai juose yra režisierius, visi aktoriai, žmonės, kuriantys dekoracijas, apšvietimo specialistas, žmogus, rašantis scenarijų. Nesuderinus visų šių pozicijų juk nesukursi tikrai ypatingo filmo, įtraukiančio, patrauklaus produkto. Įdomu tai, kad muziejai visuomet susiję su tam tikrais objektais, bet mes sukūrėme daugybę parodų be muziejinių objektų. Mums jų nereikia. Kartais ir objektai pasakoja kokią nors istoriją. Jei turime daugybę Picasso paveikslų, ko gero nebūtina pasitelkti daug šviesos ar garso. Tačiau dauguma objektų muziejuose yra tiesiog objektai, kolekcijos eksponatai, nepasakojantys jokių istorijų, ištraukti iš tam tikro jiems būdingo konteksto. Todėl tampa būtina pasitelkti daug kitų elementų, kad juos susietume tarpusavyje ir sukurtume istoriją.

Galimas daiktas, jog dėl to kaltas mūsų architektūrinis išsilavinimas, bet mes visuomet naudojame erdvę kaip svarbų elementą su natūraliu ar kitokiu apšvietimu. Ir, kaip jau sakiau, derinant medijas tarpusavyje galima sukurti kažką ypatingo. Ir tai nėra tarpdiscipliniškumas, nėra kažkas tarpinio. Tai, greičiau, vienas plius vienas lygu trys ar keturi. Aš tai vadinu transdiscipliniškumu. Pavyzdžiui, jei derinsite šviesą ir garsą, istoriją bus galima papasakoti be žodžių. Svarbu, kad būtų vienas stiprus elementas, kurį lankytojas prisimintų. Pavyzdžiui, jei mano paskaitos metu išjungtume šviesą, manau, kad įspūdis visiems būtų žymiai stipresnis nei rodant paveikslėlius. Tačiau naudojant bet kokius kitus elementus, juos derėtų laikyti ypač svarbiais; tuomet sukuriama erdvė ir papasakojama istorija kur kas aiškiau ir išraiškingiau. Tai mes savo biure vadiname sluoksnių kūrimu. Pavyzdžiui, turime tekstinį sluoksnį, kuris yra, daugelis turbūt pasakytų, pats nuobodžiausias. Naudojant daug teksto, gauname daug detalių. Jei dar pritaikysime garso sluoksnį, ar šviesos sluoksnį, jais galėsime papasakoti kai kurias istorijos dalis daug įtaigiau.

Galiausiai priėjome prie labai smagaus, tačiau irgi svarbaus dalyko. Mes neseniai dirbome Kinijoje, ir dėl šio žodžio su kinais mums teko daug diskutuoti. Tai – sukurti ką nors abstraktaus. Tikrovę kopijuoti juk nėra prasmės. Tikrovė visuomet egzistuoja. Tai kam kopijuoti kažką, kas visada šalia? Abstrakcija – tai mąstymo būdas. Jei projektuodami panaudojame šiek tiek abstraktumo, parodos lankytojai patys susimąstys, pasitelks vaizduotę.

Dar vienas labai svarbus dalykas: įtampa ir pirmasis įspūdis. Dažnai tai lyginu su pavyzdžiu, kuomet vaikštote po nepažįstamą miestą ir tolumoje pamatote kažką, kas patraukia dėmesį. Jei parodoje stovėsite vienoje vietoje, ji bus neįdomi. Todėl mums reikia sukurti tam tikrus patrauklius taškus, kad ir kur eitų žiūrovas, kad pasuktų už reikiamo kampo ar padarytų posūkį. Visuomet padarome įtampos lanką iki kito taško. Tai taip pat dizaino dalis. Dar visuomet reikia veiksmo ir sąveikos. Na, šiaip tai žodžiai, kuriuos dabar visi labai mėgsta vartoti. Tačiau sąveika su publika yra labai svarbi. Geriausią istoriją juk papasakoja žmogus. Tuomet jūs kažko paklausiate, jums atsako, ir taip sąveikaujate. Vadinasi geriausia, kai parodos elementus galite išdėstyti taip, kad žmonės užduotų klausimus ir į juos būtų pateikti atsakymai, kad istorija nebūtų pasakojama viena kryptimi, bet vyktų dialogas.

Paskutinis elementas yra kryptis. Nors to niekada negalima sakyti užsakovui, bet mes savo biure dažnai sakome, kad kažkas turi būti viršininkas. Jei nėra viršininko, nebus ir gero produkto. Tas pats su filmų kūrimu. Kodėl tėra vienintelis režisierius? Nes jis viršininkas, pasakantis, jog eisime štai šia kryptimi, mes pasitelksime štai tas priemones. Ir visi jo klauso.

Iliustruodamas savo pasakojimą norėčiau pristatyti du mūsų ofiso įvykdytus projektus. Vienas jų yra „Het Dolhuys“. Senąja olandų kalba tai reiškia bepročių prieglaudą. Iš tiesų tai psichiatrijos muziejus. Tai buvo labai senas pastatas, anksčiau jame ir buvo bepročių prieglauda. Ją supo ir kiti statiniai su bažnyčia ir mažesniais pastatais. Tai buvo puikus senovinis pastatų ansamblis, kurio vadovai turėjo eksponatų kolekciją. Taigi, jie mūsų paprašė: „Ar galite iš viso to sukurti muziejų?“ Mes atsakėme: „Taip, bet mes nenaudosime jūsų kolekcijos. Mes sukursime kažką tokio, kas iš tiesų būtų susiję su psichiatrija. Mes visai nenorime kurti kažkokio „išsigimėlių šou“. Juk pastebėjote, kad visi daiktai iš psichiatrijos institucijų iš tiesų yra labai gąsdinantys.

Mes nusprendėme, kad naudosime patirties, išgyvenimų koncepciją. Sukursime galimybę pasivaikščioti po pastatą. Pagaliau mes supratome, kad būti bepročiu yra visai normalu. Riba tarp „normalaus“ žmogaus ir „nenormalaus“ yra visai plonytė. Kadangi tai susiję su kultūra, tai susiję su daugybe dalykų, labai artimų įprastam, normaliam gyvenimo būdui. Ir mes ėmėme kalbėtis su muziejaus vadovais, psichiatrijos istorijos specialistais, išklausinėjome pacientus, išklausinėjome psichiatrus. Būtent taip mes ir dirbame – kaip filme. Mes pradėjome diskutuoti: kokiais elementais galėtume pristatyti istoriją, kokie būtų atpažinimo elementai? Būtų tikrai puiku, jei lankytojas galiausiai pagalvotų: „O, geras! Beprotybė juk mūsų kultūros dalis.“

Kai pradėjome projektą, pastatas jau buvo padalintas į daugybę skirtingų patalpų. Rekonstrukcijos architektas norėjo visas pertvaras išgriauti, kad teritorija taptų atvira ir švari. Bet mes nusprendėme, kad daug geriau, kai nėra atviros erdvės. Juk tai gali būti savotiška psichiatrijos metafora. Kažkas pasimetė gyvenime ir savyje, neberanda kelio. Nusprendėme, jog būtų gerai, kad muziejus taptų ypač klaidus, jame būtų sunku rasti kelią, „štai, durys man už nugaros užsidaro ir aš nieko nebesuprantu, nebežinau, kur noriu eiti, iš viso nebežinau, kur man eiti.“ Kam visa tai pasakoju? O gi todėl, kad tai visiškai naujas mąstymo būdas. Jie norėjo įprasto muziejaus su objektais, o mes pasakėme, kad panaudosime viską, t.y., pastatą su visais tais mažais kambariukais, duris, sienas – kad viskas taptų mūsų istorijos dalimi. Tualetai, drabužinė, bilietų kasa. Net ir išlikę užrašai ant sienų gali būti pasakojimo dalis.

Tai matyt labiau mąstymo būdas, nei kūryba, kai erdvė, tekstūra, šviesa ir pats pastatas gali dalyvauti pasakojime. Mes pasiekėme, kad muziejus prasidėtų nuo pastato istorijos ir panaudojome visus tuos elementus. Stalas, bilietų kasa, spintelė pagaminti iš senų medžiagų, iš buvusių psichiatrijos institucijų baldų. Mes juos supjaustėme ir iš naujo surinkome. Mūsų dizaino idėja yra būtent tokia: „ar tai normalu, ar nenormalu?“ Įdomiausia tai, kad visi muziejuje dirbantys žmonės yra buvę psichiatrijos ligoniai. Taigi, jūs perkate bilietą ir iš karto pasidaro šiek tiek keista, kai jį parduodantis žmogus sako: „Tu man nepatinki.“ Tai paverčia mūsų patirtį tikra. Staiga viskas tampa tikra.

Jei naudojame kokius nors tekstus, jie užrašomi tiesiai ant pastato sienų. Atskiri tekstai, žodžiai. Tokiu būdu pats pastatas pasakoja istoriją. Vietomis paveikslus pakeičia veidrodžiai, kuriuose žiūrovas mato savo atvaizdą, bet kabo ir tikrai išprotėjusių žmonių portretai, taip pat sveikų, tik žiūrovas jų nepažįsta. Istorijos yra įmontuotos pastate, lankytojas pats gali atidaryti visas spinteles. Pavyzdžiui, vienoje erdvėje galima vienu metu išgirsti keturių skirtingų žmonių istorijas. Jų istorijos yra apie tai, kas atsitinka, kai staiga pradedi galvoti: „O, geras! Ko visi taip spokso į mane?“ Iš pradžių jiems neatrodo, kad tai jie išprotėjo. Jie mąsto: „tai tu esi išprotėjęs.“

Mes stengėmės, kad istorijas pasakotų ne aktoriai, bet tikri žmonės, tikras istorijas. Istorijos yra realios ir tai labai priartina tuos žmones prie mūsų. Su tokiais dalykais reikia būti ypač atsargiems. Tai neturi tapti „išsigimėlių šou“, bet turi būti intymu, santykyje tik „aš“ ir „tas žmogus“. Pavyzdžiui, atidarę vienas duris, išgirsite istoriją apie vieną vaikiną, kuriam atrodo, kad jis Dievas, Jėzus, Gandis ir Buda viename asmenyje. Taip tiesmukai papasakojus, išties atrodo, kad jis beprotis. Bet kai išklausai paties žmogaus pasakojamą istoriją, tai sugraudina. Nes tu juo tiki. Nes tai tikra.

Mes panaudojome visą pastatą, kad net jo sienos kalba. Pavyzdžiui, uždarę vienas duris, išgirsite moters istoriją. Ji buvo uždaryta į vietą, panašią į tą, kurioje yra lankytojas. Viena vertus, tai išgyvenimai. Kita vertus, tai tikra. Ji pasakoja savo istoriją, apie kurią lankytojas būna priverstas mąstyti, kurią jis prisimins. Manau, jog tai gana smagi vieta; jei pabaigoje paklausiu žmonių, ar buvo įdomu, jie pradeda nuo šios vietos, kurioje nieko nesimato, tik kažkas girdisi. Būtent tai ir padaro ją patrauklią. Muziejuje mes taip pat papasakojome istoriją iš skirtingų perspektyvų, jame daug skirtingų kambarėlių, taigi kiekviename iš jų gali pristatyti vis kitą istorijos dalį. Štai kambarys, kuriame girdi tik pacientus. O štai kambarys šalia – psichiatrų kabinetas. Na, psichiatras juk viską žino, taigi mes įrengėme knygų lentynas, panaudojome visus „mokslinius“ elementus, susijusius su mokslu ir tyrimais. Esmė tame, kad tą pačią istoriją išgirsti ir iš pacientų, ir iš psichiatrų.

Tai aš vadinu vienalaikiškumu – kai tą pačią istoriją girdi dar ir dar kartą, bet pasakojame vis kitu balsu, visai iš kitos perspektyvos. Iš to ir susideda kelionė po pastatą. Ir tai kur kas įdomiau, tai yra kažkas, kas užsiliks atmintyje, nes nėra vienos tiesos, nes ne psichiatrai pasako, kas tiesa, ir ne  pacientai, ir ne slaugytoja. Tai tik detalės. Baldai taip pat yra dizaino dalis. Tekstas taip pat – dizaino dalis. Taigi, viskas yra ir „normalu“, ir šiek tiek „nenormalu“. Mes sukūrėme kavinės staliukų, lempų dizainą. Taip dizainas tampa labai paprastas. Mūsų biuras negali kurti dizaino be istorijos. Visų pirma mes turime sugalvoti istoriją. O tada viskas jau vyksta labai greitai ir tarsi savaime. Niekas nepradeda projektuoti nuo formos. Projektuojant taip, kaip tai darėme mes, pradėdami nuo to, kas yra normalu, o kas ne, viskas išėjo keista ir todėl lengvai atpažįstama.

Antrasis projektas, kurį ketinu pristatyti, sukurtas 2010 metais. Tai didžiausias iš visų, kada nors mūsų realizuotų projektų. Tai buvo jungtinis konkursas, kuriame dalyvavo daugybė architektų biurų iš viso pasaulio. Kinijoje vykusiai tarptautinei Expo parodai reikėjo sukurti penkis paviljonus, visus susijusius su miesto kokybe. Iš pradžių dalyvavo 150 architektų komandų, tačiau galiausiai liko 15, o tada vėl turėjome dalyvauti konkurse. Galiausiai gavome užsakymą sukurti vieną paviljoną. Finale liko viena kinų, viena olandų, prancūzų-ispanų, vokiečių ir dar viena kinų komanda.

Kuo iš tiesų ypatingas buvo tas projektas? Visų pirma tai milžiniška erdvė, net 15 000 m2, antra, – 40 000 žmonių per dieną. 7 milijonai lankytojų vien šiame paviljone. Viskas vyko didžiajame Kinijos paviljone, mes turėjome suprojektuoti vieną jo trečdalį. Pradėjome nuo nulio, nuo visiško purvo. Pastatas buvo 22 metrų aukščio. Kinai jį pastatė specialiai Expo parodai, planavo jį vėliau pritaikyti kitiems tikslams. Mūsų projektas buvo susijęs su vidaus erdvės projektavimu ir turinio užpildymu. Įdomiausia, kad mums buvo įteikta viename A4 formato lape tilpusi užduotis. Ji skelbė, kad visa erdvė turi būti pripildyta puikių, nuostabių parodų ir kad jos patiktų kinams. Mes turėjome nuspręsti net jų turinį. Nuo to mes pradėjome, turėjome sugalvoti viską – turinį, istoriją, pasakojimą. Įdomios žaidimo taisyklės.

Kaip galbūt jau žinote, daugiau nei 50 procentų pasaulio gyventojų gyvena miestuose, ir jų skaičius ateityje tik didės. Kinai ketina statyti daugybę naujų miestų, taigi juos ypač domina ši miesto kokybės tema. Todėl iš viso buvo sukurti 5 paviljonai, vienas kurių, jų pageidavimu, turėjo būti skirtas ateities miestui, kitas – apie fizinį miestą, dar vienas apie gyvenimo kokybę mieste ir tas, kurį projektavome mes – apie miesto gyventojus. Taigi mūsų užduotis buvo labai sociologinė.

Pradėję kurti išsiaiškinome, kad pirmojoje tarptautinėje Expo parodoje buvo pristatyti realūs žmonės. Mes taip pat suplanavome tai padaryti. Ne pasakoti kokias nors išgalvotas istorijas, bet stebėti tikrus žmones, gyvenančius įvairiuose pasaulio miestuose, ir juos pristatyti. Toks buvo mūsų pradinis planas. Mes sumanėme stebėti šeimas, kuriose kiekvienas nori būti laimingas. Juk tai taip tikra. Noriu papasakoti ir kaip mes dirbome, nes tai buvo labai įdomi patirtis, iš pradžių mes nieko nežinojome apie visus tuos būsimos parodos objektus. Mes subūrėme komandą sociologų, t.y. žmonių, kurie tikrai viską išmano apie miestus. Ir štai koks gavosi galutinis rezultatas.

Kuo patrauklūs miestai? Savo įvairove. Tai buvo pagrindinis mūsų kūrybos elementas. Miestas patrauklus tuo, kad jame gali sutikti daugybę įvairių žmonių, gali pasirinkti dirbti daug įvairių darbų, gali mėgautis daugybe skirtingų kultūros elementų. Būtent ta įvairovė užtikrina miesto kokybę. Bet yra ir kiti svarbūs elementai: gražūs namai, mokykla, sveikatos priežiūra, socialiniai ryšiai – visa tai taip pat labai svarbu. Aišku, miestai – kur kas sudėtingesni. Mes norėjome pasivaikščioti po miestą ir patirti, išgyventi jo įvairovę. Norėjome užakcentuoti miesto įvairovę su dangoraižiais ir daugybe skirtingų miesto elementų. Mūsų idėja buvo stebėti 6 skirtingas šeimas iš viso pasaulio, kaip jie gyvena, mums buvo įdomu patyrinėti, stebėti, kaip jie mokosi, gyvena, dirba ir tt. Visi pasakojimai turėjo būti susieti; tarsi serija parodų, po maždaug 1000 m² kiekviena.

Kadangi mūsų parodose turėjo apsilankyti apie 40 000 žmonių per dieną, mes negalėjome tiesiog pasakyti: „Na, gerai, pažiūrėsim, kaip čia viskas klostysis.“ Mes turėjome iš anksto apskaičiuoti daugybę dalykų. O pati idėja buvo lyg koks pasivaikščiojimas po miestą, apžiūrint jį iš skirtingų perspektyvų. Jei, pavyzdžiui, stovi vienoje vietoje, tai perspektyva, vaizdas atsiveria viena kryptimi, pasisuki ir jau gauni kitą perspektyvą kita kryptimi, ir taip toliau. Įėjus į paviljoną išgirsti istoriją. Tada vėl išeini ir vėl atsiduri mieste. Pavyzdžiui, užeini į paviljoną, kuriame viskas susiję su darbu, ir gali palyginti šeimas. Tai buvo būdas, kaip mes sugalvojome susieti visus šiuos skirtingus elementus.

Tai buvo keista idėja, bet kinams ji labai patiko – kad mes stebime tikrus žmones ir pasakojame jų istorijas. Po vieną miestą iš kiekvieno žemyno. Aišku, jūs paklausite, kodėl būtent tie miestai? Mes pasiūlėme ir kitų miestų, bet ką rinktis nusprendė kinai. Kiekvienas miestas vis kažką reprezentuoja. Taigi, vienas iš miestų buvo, pavyzdžiui, Phoenix– automobilių miestas; iš Europos buvo pasirinktas Paryžius – kultūros miestas, tačiau kaip tik tuo metu Paryžiuje lankėsi Dalai Lama, taigi jo teko atsisakyti… Taip jau gavosi, kad mūsų pradžioje pasirinkti miestai vėliau buvo pakeisti, bet tai dabar jau nebeturi jokios reikšmės. Todėl, kad esmė galiausiai vis tiek buvo paprastų žmonių iš įvairių miestų pristatymas. Ta įvairovė labai svarbi. Pavyzdžiui, mes turėjome tokią idėją iš Maskvos pristatyti kokį milijonierių, o iš San Paulo – lūšnynuose gyvenantį vargšą, tam, kad išryškintume kuo daugiau skirtumų tarp jų.

Vis dėlto galiausiai tie pristatymai kinams baigėsi tuo, kad… Mes susėsdavome su keturiasdešimt ar penkiasdešimt kinų už stalo, pristatydavome, ką ketiname rodyti parodoje, tada vykdavome namo ir vėliau iš kinų gaudavome laišką, kas mūsų pristatyme buvo blogai, kas gerai, o tada turėdavome tęsti toliau. Galiausiai subūrėme komandą žmonių, kurie pusę metų stebėjo tas skirtingas šeimas, ypač atkreipdami dėmesį į mūsų užduotas temas, kad vėliau mes šią medžiagą galėtume panaudoti.

Mes sukūrėme daugybę maketų. Pabaigoje padarėme neįtikėtinai didelį maketą, nes jis turėjo apimti idėją, kad mieste yra daugybė skirtingų žmonių ir būtų gražu, kad lankytojai irgi taptų mūsų miesto dalimi– visuomet turime atsižvelgti į lankytojus. Bet kai turi net 40 000 lankytojų, tai tikrai daugybė! Iš tiesų labai įdomu dirbti tokiame lygmenyje – mes pasitelkėme į pagalbą vieną įmonę, skaičiuojančią lankytojų grindų plotus oro uostams, jie mums padėjo parengti parodos simuliaciją. Taigi, galiausiai mes žinojome kiekvienai erdvei reikalingus išmatavimus ir tai, kur ir kaip reikėtų ją praplėsti, ar tai būtų įmanoma, ir pan. Mes taip pat galėjome pastebėti, kas atsitiks, jei lankytojų bus mažiau ar daugiau, ir tai pasirodė labai įtikinama mūsų užsakovui. Pavyzdžiui 40 000 lankytojų per dieną reiškia tai, kad žmonės turės laukti eilėje, todėl sugalvojome, jog toje erdvėje, kur lankytojai laukia, būtų labai gražu sukurti tam tikrą atmosferą su klausimais kinų ir anglų kalbomis apie gyvenimo kokybę ir tuo metu suteikti galimybę kiekvienam pagalvoti apie savo gyvenimą.

Tada mes parengėme daug medžiagos, kurios idėja buvo susitikimas su tomis skirtingomis šeimomis. Tai buvo tikrai gražu – ekspozicijos pradžioje susitinki su tomis šeimomis, pamatai statistiką apie jų miestus, pristatoma trumpa įžanga (kokie jų vardai, ką jie veikia) ir likusią ekspozicijos paviljone dalį tarsi seki jų gyvenimą. Kiekvienas paviljonas buvo tam tikra patirtis. Vienas buvo apie namus – jų kokybę, gyvenamosios aplinkos kokybę. Mes nufotografavome tų šeimų iš skirtingų miestų narius; jų fotografijos buvo pateikiamos lyg šviečiančios vitrinos. 6 iš jų buvo ekranai, kuriuose rodomas vienos šeimos gyvenimas. Taigi, matome 6 šeimas – jos miega, keliasi, valosi dantis, ką nors veikia; matome, kaip jie tvarkosi. Kita vertus, žmonės visa tai daro visame pasaulyje.

Darbo paviljonas sukurtas remiantis mašinos metafora. Idėja buvo ta, kad darbas susijęs su laikrodžiu, laiku, mašina. Čia mes vėl turėjome tas 6 šeimas ir kilo klausimas, ką su jomis daryti. Ogi pagaminti milžinišką mašiną, kurioje suktųsi daugybė ekranų. Kur lankytojai galėtų stebėti tas skirtingas dirbančias šeimas ir gal net jas palyginti. Šis paviljonas turėjo būti susijęs su laiku, todėl turėjo atrodyti energingai. Idėja buvo ta, kad viskas sukasi – vidus, ekranai, taigi mes visame paviljone sukonstravome nedidelius bokštelius su ekranais. Darbo paviljoną statė Kinijos armijos kariškiai, nes mes nežinojome, kaip tai padaryti. Jie pastatė patalpą – mašiną, pagamintą iš plieno elementų ir jie iš tiesų sukosi.

Dar vienas paviljonas buvo skirtas socialiniams ryšiams. Taigi, mes pagaminome kupolą, ant jo sienų buvo rodoma projekcija, kurioje lankytojai galėjo matyti skirtingas šeimas, bendraujančias su šeimos nariais, draugais. Kai kam paaiškinti mes naudojome statistinius duomenis. Mokslų paviljono pagrindas buvo metafora su milžiniškomis knygų lentynomis. Idėja ta – štai čia turime oranžines kopėčias – lipi kopėčiomis ir taip gali lipti ir lipti, t.y. mokytis amžinai. Esi ribojamas tik dangaus. Čia pristatėme mokyklos lentų idėją ir jose – mūsų stebimas šeimas, jų vaikus, anūkus. Tai buvo fragmentas, kurį mums labai patiko projektuoti ir labai džiaugėmės, kai jis jau buvo realizuotas, nes iš pradžių galvojome, kad tokio niekas nepastatys, bet jie pastatė!

Sveikatos paviljonas. Dauguma parodų salių buvo sujungtos pakeltu takeliu ir jame – nauja patirtis su jau pažįstamų šeimų nariais. Sveikatos patalpa buvo susijusi su vandeniu – vanduo krenta iš viršaus į apačią, ant lubų matyti lapai, aplinkui – panoraminė projekcija.

Mūsų pagrindinė projekto įgyvendinimo idėja, tokia tikrai europinė konceptuali tema, buvo viską kurti iš to, ką gali surasti po ranka. Bet kinai to nesuprato, jie norėjo, kad viskas būtų naujai pagaminta. Mūsų idėja buvo siekti kuo daugiau abstrakcijos, kadangi čia juk ne tikras miestas. Mes manėme, jog būtų puiku ir labai paprasta pastatyti šį miestą, pavyzdžiui, iš pieno skardinių ar dėžučių, ar senų dėžių. Iš visko, ką gali rasti mieste, galima sukurti abstrakciją. Iš toli tai atrodo kaip daugiaaukštis pastatas, bet kai prieini arčiau, pamatai, kad tai tik dėžė. Užsakovai, kinai, sakė: „Viskas gerai. Labai gražu, nes tai susiję su darnia plėtra“. Bet vėliau mums teko su jais pakovoti, nes jų statybininkams buvo tiesiog būtina ką nors kopijuoti ir visas dėžes tiesiog pagaminti naujas. Jei su jais kalbi apie ryšį tarp abstrakcijos ir realybės, kas mums labai svarbu, bet jiems staiga tai jau neatrodo svarbu.

Nuotraukose matyti butai ir pastatai pagaminti iš biuro stalčių. Pastatai iš dažų skardinių – tai lūšnynas. Neįtikėtinai atrodo, kai eini ir matai sieną iš biuro stalčių, 18-20 metrų aukščio. Pavyzdžiui, miestas iš pieno skardinių. Pirmiausia pieno skardinės buvo atspaustos, tuomet man teko su jais ginčytis, kad jos neatrodo kaip pieno skardinės, todėl vėliau jie užlipdė karvės atvaizdą ant jų. Man patinka tai, kad mes kalbame apie abstrakciją, pasakojame istoriją, pristatome realius žmones ir statome miestą, organizuojame miestą. Senamiestis ar tokia lyg senamiesčio interpretacija – pagaminta iš senų durų ir langų. Bet iš tiesų gavosi tik kopija – pirmiausia kinai viską nukopijavo ir padaugino, o tik tada pastatė. 

Julija Reklaitė (J.R.) Pradžioje minėjote, kad kuriate tik visuomenines erdves, nedirbate su privačiais užsakovais. Bet ta patirtis, kurią perduodate žiūrovams yra labai asmeninė. Kaip galite tai pakomentuoti?
Hermanas Kossmannas (H. K.) Tai labai paprasta. Manau, kad jei pasakoji istoriją ir gali susitapatinti su pagrindiniais personažais, arba pritaikyti sau tam tikras istorijos dalis, tuomet kažkas atsitinka. Taigi, mes visuomet naudojame, jei tik yra įmanoma, tikrus asmenis, tikras istorijas ir, jei tik įmanoma, mėginame jas taip papasakoti, kad galėtum su jomis susitapatinti. Ir ne tik vaizdinėje medžiagoje; aš nekalbu apie tekstus. Manau, kad kai vaikščiodamas muziejuje pamatai tekstus, niekada nežinai, kas juos parašė, kieno vardu kalbama. Ir tai keista, nes, manau, kad tokiu atveju perskaitęs tekstą visuomet galvoji, ar jį parašė kuratorius, ar koks profesorius, ir tik tuomet priimi jį kaip to žmogaus žodžius. Taigi, manau, kad tapatinimasis patirtį suasmenina, tai vienas iš būdų papasakoti istoriją. Taip pat, kaip filme – kodėl jame yra pagrindiniai veikėjai, knygoje – irgi? Pavyzdžiui, jei pasakoji istorinį pasakojimą… Gali padaryti tai tarsi iš viršaus, nešališkai, kaip pasaką. Bet jei pristatysi dar ir veikiančiuosius asmenis, kurie iš tiesų gyveno, jų patirtis, istorija taps kur kas įdomesnė, su ja galėsi tapatintis. Turiu galvoje, kad daugeliu atvejų tai normalu – filmuose, knygose, spektakliuose būtent taip istorijos ir pasakojamos, bet parodose kol kas tai neįprasta.

Adelė Dovydavičiūtė. Jūs mums pristatėte du projektus. Kai kuriate istoriją, kuris būdas jums artimesnis: pirmasis, kai turite erdvę ir visus objektus joje ir netgi pačią istoriją, ar antrasis, kai turite tik erdvę ir užduotį?
H. K. Manau, kad nė negaliu palyginti. Man patinka abu atvejai. Na, gal pirmasis šiek tiek labiau – mes turėjome erdvę, kurioje buvo daugybė istorijų, susijusios su ta erdve ir mes galėjome jas panaudoti. Tai buvo puikus dalykas. O kitu atveju buvo tik dėžė, išorinis apvalkalas, o viską turėjome sugalvoti patys. Manau, abiem atvejais gali rasti puikių bruožų, nes kai turi laisvę, gali sukurti bet ką, o tuo kitu, psichiatrijos muziejaus atveju, sėkmę lėmė pats pastatas. Nežinau, ar dar kartą sugebėtume taip pat gerai sukurti tą ekspoziciją, jei darytume viską iš naujo. Kartais mes nenorime imtis vieno ar kito darbo, nes pastatas yra siaubingas… Turiu galvoje, kad erdvė, be abejonės yra svarbi visai istorijos patirčiai, taigi, jei negalime jos keisti, tai ne problema, bet jei ji visai nekokybiška, tuomet labai svarbi kuriamos istorijos dalis tiesiog nebus gera.

J. R. O ką pasakytumėte apie architektūros parodas? Ar įmanoma kuruoti architektūrą? Kokia jūsų nuomonė?
H. K. Žinoma, viskas priklauso nuo pačios architektūros… Juk tai labai plati tema. Projektuoti vien architektūros parodą nepaprastai sunku, nes, jei yra geros perspektyvos, tada žmonės ją supranta, tačiau jie neskaito daugumos brėžinių. Dauguma žiūrovų nesupranta plano ar pjūvio. Tokiu atveju mes mėginame pridėti kažko, kas padėtų ją suprasti. Pavyzdžiui Nyderlandų architektūros institute, Roterdame, kūrėme vieno architekto – vizionieriaus parodą. Jis pateikė nuostabių brėžinių su keistais miestais, ištisas serijas ir… jis nuolat kalbėjo apie tai – apie mėnulį ir žvaigždes. Mes padarėme štai ką – išeksponavome visą jo kolekciją erdvėje, iš tos jo kolekcijos sukurdami tam tikrą visatą. Mes žinojome, kad jis yra parašęs daug straipsnių ir knygų, savo architektūrą jis pristatydavo labai poetiškai, labai dramatiškai. Mes parengėme dalį filmo apie tai, o kitą dalį – interviu su juo, sukūrėme savitą kompiliaciją iš to, ką šis architektas kalbėjo apie savo kuriamą architektūrą – labai dramatiškomis formomis. Kai žiūri į brėžinius, girdi tą vaikiną kalbant, tuomet supranti, ką jis darė, koks buvo jo požiūris į architektūrą. Taigi, mes pamėginome pridėti tai, kas sujungia, kas padeda žmonėms geriau suprasti parodą. Bet, žinoma, kaip jau sakiau… daugeliu atvejų norint reprezentuoti architektūrą, reikia nemažai pastangų.

Linas Lapinskas (L. L.) Norėčiau paklausti apie laimę, kurią jūs minėjote paskaitoje. Ar tai reikėtų suprasti, kad žmonės eina į parodą, į muziejų pajausti laimės? Gal ir ta pasakojama istorija galėtų būti lyg kokia istorija su laiminga pabaiga?
H. K. Nemanau, kad žmonės eina į muziejus, ieškodami laimės. Žinoma, jie ten lankosi, nes turi laiko… Na, galima palyginti su filmu. Ar jūs einate į kiną tik tada, kai filmas baigiasi laimingai? Ne, jūs einate į kiną todėl, kad turite valandą kitą laisvą ir norite potyrių, susijusių su filme pasakojama istorija. Gal tas filmas ir baigiasi laimingai, o gal ir ne, bet tai, ką išgyvenate yra stipru… tai yra tai, ką jūs kurį laiką prisiminsite. Mano galva, tai yra svarbiausia ir, be abejo tai turi būti patrauklu.

L. L. Bet man labai patinka ta potyrių sankaupa vienoje vietoje… Gal taip yra dėl to, kad mums gyvenime trūksta tų potyrių?.. Tas noras patirti, išgyventi visus dalykus iš karto, nes to negali patirti mieste, realiame pasaulyje. Ar ta patirtis, išgyvenimai parodoje yra noras patenkinti jų trūkumą realybėje, nes realybėje jaučiamas potyrių deficitas?
H. K. Manau, jūs teisus. Žinoma, tai sankaupa ir tai nėra realybė. Žinoma, dauguma potyrių ir istorijų yra koncentruoti, nes turi tik vieną ar pusantros valandos patirti kažką, išgyventi vieną ar kitą istoriją, o tai yra ištisas kažkieno gyvenimas…

Dominykas Kai žiūrėjau šį jūsų parodos Kinijoje pristatymą, man į galvą atėjo vienas klausimas, o ar ji nėra labai prastos kokybės? Ar kokybė jums nebuvo problema? Turiu galvoje, ar kinai visuomet sugebėdavo pasiekti tokią kokybę, kokios jums reikėjo? Galbūt jūs turėdavote perdaryti dalykus iš naujo?
H. K. Ar buvo veto atvejų susijusių su kokybe? Gana įdomu tai, kad jų visuomet buvo… Nors mes nekūrėme tokios parodos, kurioje labai svarbios detalės. Iš tiesų tai nebuvo labai svarbu, idėja naudoti panaudotus daiktus nebuvo labai įmantri, mes manome, kad ji buvo labai paprasta – sukurti kažką iš jau panaudotų elementų. Taigi, esmė buvo ne detalėse, tai daugiau buvo kova dėl kokybės konceptualia prasme, kova dėl kūrybinio požiūrio į daiktus. Nuolat susidurdavome su kažkuo, kas žudė mūsų idėjas. Tai tikrai buvo kova… Pavyzdžiui, ilgai su jais kalbėjomės apie abstrakciją mieste ir atrodė, kad jau viskas gerai, kad jie viską suprato, bet, manau, likus kokioms trims dienoms iki parodos atidarymo… ateinu, o parodos direktorius staiga sako: „taip, bet aš dar užsakiau lėlių, jos atrodo gerai. Visur jų pridėjau.“
Na…tikriausiai suprantate, ką aš padariau. Taigi, aš – tai tikrai buvo labai sunku, nes jis buvo bosas, o Kinijoje, jei kalbiesi su bosu… Bet aš juk europietis, o jis kinas… Aš paklausiau savęs, ką man dabar su jomis daryti, juk jis vis dėlto bosas? Tada sakau: „gerai, turime dar padaryti tokias vitrinas ir tuomet galėsime panaudoti tas lėles paviljone. Taigi, žinoma, kokybės klausimas buvo labai opus realizuojant projektą… Buvo gana sunku. Pavyzdžiui, kad ir filmai, statistika, garsas… mes juk esame pripratę kurti tam tikrą komercinį įgarsinimą ir aš norėjau, kad jis būtų vienaip ar kitaip susijęs su filmu. Taip, tikrai, kuriant daugelį detalių buvo nelengva.
Kita vertus, viskas buvo labiau susiję su kūrybiškumu. Pavyzdžiui, Olandijoje mes braižome brėžinius neturėdami tikros medžiagos, į užduotį žiūrime kūrybiškai, pavyzdžiui visa grafinio dizaino idėja buvo tiesiog sugadinta, nes kinų dizaineris nenorėjo suprasti koncepcijos… tai susiję labiau su kūrybiniu mąstymu, kai gauni kažkokius pradinius duomenis ir sukuri iš jų kažką dar geresnio. Jei jie ko nors nesuprasdavo, sakydavo: „gerai, tą mes išmesim…“ O aš tada sakau: „jūs negalite tiesiog to išmesti, nes dings dalis visos parodos, geriau pamėginkite sugalvoti kokį naują sprendimą.“ Na, aišku, gal tai ir įprastinė dizainerio patirtis, bet tai visuomet sunku.

Petras Išora (P. I.) Pradžioje minėjote, kad daugiausiai dirbate su parodų architektūra arba parodų erdvėmis, todėl norėčiau paklausti, kur matote ribą tarp parodos ir realaus miesto? Kai esate susitelkęs į parodos kūrimą, kur jūs sustojate?
H. K. Nemanau, kad miestas – tai paroda. Man atrodo, ne, nes jis – tikras. Jei esate miestų planuotojas ar landšafto dizaineris, manau, dirbate su tais pačiais elementais. Tai leidžia mums mąstyti, vaikštant po miestą. Na, pavyzdžiui, kokius miestus prisimenate? Pagalvokime apie Romą. Atsiminsite visas aikštes, tada – viską apjungiančius elementus. Gali vaikščioti ir vaikščioti po Romą, bet šis miestas niekada neatrodys nuobodus. Manau, parodų dizainas nėra visai tas pats, bet turi daug miesto planavimo elementų – vaikščiojimas, atraktyvieji taškai, daugybė senos ir naujos istorijos fragmentų. Su jais gali žaisti. Nežinau, ar viską galima suprojektuoti, bet tikrai viską galima suprasti. Bent jau didžiąją dalį miestų planavimo…

P. I. O ar nemanote, kad kartais miestas ar jo dalis yra šiek tiek nuobodūs? Nes jūs kuriate įdomias istorijas, o realybė nėra įdomi.. Ar tikras miestas kartais jums neatrodo nuobodus?
H. K. Man atrodo, kad miestas tampa gražus ar ypatingas tuomet, kai jame vienas sluoksnis klojasi ant kito… istoriškai… kai daugybė istorijų yra kuriama ant jau esančių kitų istorijų. Čia galima pateikti daug pavyzdžių – pavyzdžiui, toje pačioje Romoje jauti romėnų, jauti Musolinio, galiausiai jauti Berlusconio įtaką. Ir tai yra puiku.

Andrius Keizikas. Ar norėtumėte pakeisti kurio nors klasikinio muziejaus ekspozicijas, pavyzdžiui, kad ir Ermitažo muziejuje, Sankt Peterburge? Pateikti jas visiškai naujai? Ar manote, kad net ir tokiose vietose su laiku ekspozicijos turėtų keistis?
H. K. Visos parodos, kurias esame sukūrę, nebuvo meno muziejuose. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei turi iš tiesų vertingą kolekciją, kuri kalba pati už save, pavyzdžiui, tapybos darbų ar bet ko kito, tuomet vertėtų ją tokią ir palikti. Nesu buvęs Ermitaže. Esu matęs nuotraukų, žinau tą pastatą, skaičiau istoriją. Turiu galvoje, suprantu, kad tai senovinis statinys su daugybe meno kolekcijų. Manau, ten tikrai daug meno lobių, bet manau… jog puiku kai kurias jų dalis išlaikyti tokias, kokios jos yra nuo seno, bet svarbu ir pridėti kai ką naujo, nes tai ką darome mes – tai tam tikra trijų išmatavimų komunikacija. Jei yra tik menas ir jis gražus – puiku, bet jeigu parodos objektais dar norime papasakoti, pavyzdžiui, Rusijos istoriją – tai galėtų būti visai kita paroda. Tuomet sakome: „gerai, mes norime papasakoti Rusijos istoriją per 100 Ermitažo kolekcijos eksponatų.“ Ar tai įmanoma? Ar galime su tuo žaisti, ar būtina dar kai ką pridėti? Nenoriu pasakyti, kad visi seni muziejai jau atgyvenę, kad turime mąstyti kitaip. Bet ką mes matome Europoje? Daugybė muziejų Europoje vis dėlto turės pasikeisti, nes galiausiai niekas nebenorės juose lankytis, nes vien kolekcija vis dėlto pasako labai nedaug. Turiu galvoje – štai turime gausią arbatinių šaukštelių kolekciją, bet ką ji gali papasakoti apie arbatos gėrimą?
Toks mastymas yra naujas būdas vertinti parodų rengimą. Manau, kad ir jūsų šalyje yra panašiai, kaip ir mūsų – visi žino filmų režisierius, knygų autorius, teatrų direktorius ar spektaklių režisierius, bet niekas nežino, kas sukūrė vieną ar kitą parodą, nes niekas apie tai nerašo. Daugiausia rašoma apie tai, ką parodoje pamatė, arba ką patyrė, nes ši kultūros sritis dar tik vystosi. Kartais pas mane ateina užsakovas ir prašo parengti vieną ar kitą parodą, o aš sakau: „Ne, geriau sukurk iš tos medžiagos filmą – taip bus geriau.“ Nes jis turi idėją, ir aš matau, kad geriausiai ją perteiktų filmas arba knyga. Taigi, manau, kad tai visai skirtingi produktai, kiekvienas turintis savyje tam tikros jėgos.

J. R. Mano paskutinis klausimas yra susijęs su jūsų rekomenduota knyga, kuri bus padėta į mūsų specialią knygų lentyną (knygos pavadinimas – Viliojančios Erdvės (angl. Engaging Spaces). Taigi, ar naratyvas yra vienintelis būdas papasakoti istoriją?
H. K. Geras klausimas… Naratyvas daugiau apibrėžimas, kuriuo mes apibrėžiame pasakojimą, taip pat tai patirtis. Pavyzdžiui, aš galiu sukurti parodą – priklausomai nuo jos objekto – panaudodamas vien šviesą. Ir aš nežinau, ar tai bus naratyvas. Tai gali būti pasakojimas, bet tarsi iš kito galo. Turiu galvoje, kad matau tiek daug erdvių, kurios nieko nesako, neįtraukia, neužkabina. Ne todėl, manau, kad jos būtų tuščios, bet jei kuri ką nors – viešąją erdvę – turi kuo daugiau naudoti jos turinio, naudoti daugiau istorijų ją kurdamas. Matau tiek daug dizaino, tiek daug formų aplinkui ir ypač… architektūroje tikrai daug. Manau, kad tos erdvės ne visuomet būtinai turi ką nors pasakoti. Bet, man atrodo, kad naratyvas – tai daugiau elementas, kuris turi būti daug dažniau naudojamas. Jei atvyksti į ligoninę, ar, pavyzdžiui, į oro uostą, kodėl visi oro uostai turi atrodyti panašiai? Nežinau. Kodėl jūsų oro uostas šiek tiek primena mūsiškį? Ir tai labai keista, nes geriau pagalvojus, būtų tikrai puiku nusileisti kur nors, į kokį oro uostą, ir jis būtų unikalus, tik tai šaliai būdingas oro uostas… Nežinau, ar tinkamai paaiškinau, bet, manau, kad viskas veikia būtent taip.

Rekomenduojama knyga

ENGAGING SPACES – EXHIBITION DESIGN EXPLORED

(lt. Įtraukiančios erdvės. Tyrinėjant parodų dizainą)

Sukurti gerą parodą reiškia papasakoti daugiasluoksnę, interaktyvią istoriją. Subalansuoti joje naudojamas įvairias medijas ir atskleisti daugiasluoksnį naratyvą yra esminė užduotis parodų dizaineriams. Tai iššūkis išversti kompleksinę ir dažnai mokslinę informaciją į pasakojančią, įtraukiančią, plačiai visuomenei suprantamą patirtį. Tokios erdvės gali mokyti, stebinti, džiuginti ir linksminti, suteikdamos lankytojui nepamirštamus įspūdžius.

Engaging Spaces – tai knyga, pristatanti ir apibendrinanti apie 30 olandų ekspozicijų architektų ofiso Kossmann.dejong darbų, apimant jų kūrinius nuo nuolatinių ekspozicijų įvairiuose muziejuose, laikinų parodų galerijose iki stambiausio ofiso darbo – Urban paviljono Shanghai expo‘2010. Gausiai, stambiomis fotografijomis iliustruota knyga, papildyta nedideliais ekspozicijų apibūdinimais, joje apsvarstoma ofiso filosofija ir kūrybos metodai. Knygą papildo kuratorės ir architektūros istorikės Suzanne Mulder esė, pristatanti parodas, kaip visaapimančias instaliacijas, ofiso įkūrėjų pokalbis su garsiu scenografu Frank den Oudsen, siekiant atskleisti nuolatinį ribų tyrinėjimą ir kūrybines paieškas kuriant parodų architektūrą.

Knygą rasite Architektūros fondo knygų lentynoje Nacionalinės dailės galerijos (NDG) dailės informacijos centre.