Architektūra kuria gyvenamąją ir socialinę aplinką, joje atsispindi laikmečio socioekonominiai, politiniai, ideologiniai reiškiniai, gyvenimo būdas ir istorija. Mūsų gyvenamojoje aplinkoje atsiskleidžia, kaip žmonės sieja save su regionu, šalimi, ar tarpusavyje. Kita vertus, architektūra yra stiprus identiteto formavimo įrankis. Postindustrinėje visuomenėje architektūra suvokiama kaip prekė, kaip ekonominės arba politinės galios simbolis, todėl ji retai atspindi šalį, tautą ar visuomenę. Kyla klausimas, ar nacionalinis identitetas architektūroje apskritai yra reikalingas? Ar jis kada nors egzistavo? Gal tai tik praeities konstruktas, nostalgiškas mitas, nebereikalingas rudimentas?

Lietuva – maža Europos sąjungos šalis, siekianti save parodyti globaliam pasauliui kaip unikalią ir savitą. Šioje, persipynusios istorijos ir patirties valstybėje, nostalgiškas nacionalinio identiteto suvokimas yra itin stiprus, tai per laiką susiformavusi savotiška istorijos interpretacija, primenanti iliuziją. Todėl vienuoliktas architektūros [pokalbių] fondo ciklas paskaitomis, diskusijomis, ekskursijomis ir parodomis, analizuos daugiabriaunę nacionalinio identiteto temą architektūroje.

* Pavadinimas pasirinktas iš menininko Stefan Bruggeman tęstinio kūrinio „Parodų pavadinimai“.