Kūrybinių dirbtuvių „Kintantys būviai: suyrant užaugti“ dokumentacija

2024 m. rugsėjį Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyriuje vykusios kūrybinės dirbtuvės tapo dviejų savaičių architektūrine laboratorija, subūrusia dalyvius tyrinėti apleisto šiltnamių komplekso atnaujinimo galimybes.

Tai jau antrosios kūrybinės dirbtuvės „Kintantys būviai: suyrant užaugti“, kuriomis siekta tęsti praktinius žiedinio dizaino taikymo architektūroje tyrinėjimus, šįkart sutelkiant dėmesį į atsinaujinančių, organinės kilmės medžiagų ciklą – nuo jų išgavimo iki praktinio pritaikymo renovacijos poreikį patiriantiems pastatams botanikos sodo teritorijoje.

Kaip teigė dirbtuvių kuratoriai Martynas Germanavičius ir Eglė Kliučinskaitė:

„Žinodami, kad dirbsime su keliomis persipynusiomis temomis, dirbtuvių pasiruošimo metu sąmoningai kėlėme sau reikalavimą apsiriboti medžiagų pasirinkimu. Siekėme užtikrinti estetinį dizaino intervencijų vientisumą ir išbandyti skirtingas vienos medžiagos galimybes. Remiantis atliktu tyrimu, itin aktualios pasirodė nendrės – Lietuvoje jų gausu, tačiau šiuolaikinėje architektūroje jos naudojamos retai, dažniausiai dėl natūralaus irimo savybių, kurios laikomos neilgaamžiškumo problema. Vis dėlto dirbtuvėse sąmoningai siekėme šias savybes vertinti kaip privalumą, ypač derinant jas su technologinės kilmės medžiagomis, kurios yra ilgaamžės, gali būti lengvai pernaudojamos, tačiau dažnai yra grubios ir šaltos.“
Kūrybinis procesas vyko unikalioje gamtinėje ir istorinėje botanikos sodo aplinkoje. Organinių medžiagų tema čia natūraliai atsiskleidė – augalų įvairovė įkvėpė atidžiau stebėti gamtoje vykstančius irimo ir atsinaujinimo ciklus.

Dirbtuvių pradžioje, teorinėje dalyje, buvo analizuojamas Vingio skyriaus teritorijos kontekstas, esama situacija ir pokyčių poreikis. Vėliau dėmesio centru tapo šiuo metu nenaudojamas šiltnamių kompleksas – čia buvo analizuojami galimi panaudojimo scenarijai ir kuriamos mažo mastelio instaliacijos, kviečiančios įsivaizduoti alternatyvius šių erdvių pritaikymo būdus.

Teorinėje dalyje buvo apžvelgti Lietuvos gamtiniai resursai ir organinės kilmės medžiagos, turinčios potencialo statybų sektoriuje. Įžvalgomis dalijosi urbanistas Paulius Kliučininkas, geografas ir urbanistas Danielius Jurčiukonis, aplinkosaugininkė ir „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ atstovė Jūratė Sendžikaitė bei VDA dizaino ir inovacijų centro MTEP vadybininkas Giedrius Pilkis. Visi lektoriai savo pranešimuose pabrėžė neišnaudotą nendrių kaip žaliavos potencialą – nuo jų augimviečių priežiūros per pelkininkystės praktiką iki pritaikymo dizaino ir produktų kūrimo srityse.

Teorinę dalį užbaigė praktiniai mokymai apie stogo dengimą nendrėmis, kuriuos vedė ilgametę patirtį turintis meistras Gintautas Vilutis. Pasak jo, nors Lietuvoje nendrių netrūksta ir anksčiau tai buvo įprasta technologija, šiuo metu retas ryžtasi dengti stogą nendrėmis – dažniau tokius darbus jis atlieka Belgijoje ar Olandijoje, kur ši technologija yra populiari, o kai kuriose paveldosaugos teritorijose netgi privaloma.

Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo daugiau nei 30 dalyvių iš skirtingų sričių – dauguma jų buvo studentai ar praktikuojantys architektai. Dalyviai analizavo sodo teritoriją, išskyrė aktualias vietas, o praktinėse užduotyse, pasiskirstę į penkias komandas, kūrė intervencijas skirtingose šiltnamių komplekso ir jo aplinkos erdvėse.

Praktinę dalį vedė architektai „ŠA atelier“ – Gabrielė Šarkauskienė ir Antanas Šarkauskas – kartu su „L’Atelier Senzu“ architektais Wandrille Marchais, David Dottelonde bei jų kolegėmis Léa Villain, Lea Frenz ir Pauline Soulenq.

Prancūzų architektų kolektyvas savo praktikoje ieško alternatyvų taršioms medžiagoms, siekia atnaujinti senus statybos metodus ir įgalinti naujus procesus. „L’Atelier Senzu“ dirbtuvėse daug dėmesio skyrė medžiagų ir technologijų temai – atsispirdami nuo „cradle-to-cradle“ koncepcijos, jie siūlė tyrinėti ne tik organinės kilmės medžiagas, bet ir jų derinius su techninėmis, kurios, suirus organinėms medžiagoms, gali būti lengvai demontuojamos ir pernaudojamos. Todėl kiekvienos komandos intervencijoje buvo siekiama aiškiai atskleisti organinių ir techninių medžiagų derinimo galimybes.

Tuo tarpu „ŠA atelier“ architektai akcentavo botanikos sodo erdvės ir esamų resursų pernaudojimo potencialą. Jie skatino dalyvius atidžiai įvertinti vietos naudotojų poreikius bei įsivaizduoti, kaip sodas galėtų praturtinti darbuotojų ir lankytojų kasdienę patirtį. Architektai padėjo komandų sukurtoms idėjoms rasti tarpusavio jungtis ir sukurti bendrą erdvinį pasakojimą.

Šios dirbtuvės tapo materialia galimybių studija – tiek išbandant regeneratyvios architektūros prielaidas realiame kontekste, tiek atskleidžiant šiltnamių komplekso ir platesnės botanikos sodo aplinkos erdvinį bei edukacinį potencialą.

Kviečiame susipažinti su kūrybinių dirbtuvių procesu, dalyvių sukurtomis instaliacijomis ir patirti unikalią šios erdvės atmosferą Joaquin Mora video dokumentacijoje.