Lietuvos kultūros tarybos sprendimu, 2018 m. Venecijos architektūros bienalėje Lietuvą atstovaus viešosios įstaigos „Architektūros fondas“ projektas „Pelkių paviljonas“.

Projekto sumanymas pagrįstas faktu, jog pagrindinės bienalės erdvės – Giardini sodo pakraštyje – išliko vienintelė vieta Venecijoje, kurioje vis dar potencialiai įmanomos naujos statybos. Tai trikampio formos vandens lopinėlis, tyvuliuojantis greta bienalės teritorijos, nors nuo jos atskirtas tvora. Projekto autoriams tokia neužvaldyta teritorija vandenyje suteikia galimybę persvarstyti alternatyvius bienalės augimo modelius bei kritiškai įvertinti tradicines pretenzijas į patrauklius miesto teritorijos žemės sklypus. 

Projekte siūloma šią vietą Venecijoje skirti Lietuvos paviljonui. Tai radikalus, bet tuo pačiu ir taikus veiksmas. Viena vertus – tai provokacija, nes pretenduojama išplėsti nacionalinę teritoriją tarptautiniame Bienalės kontekste. Kita vertus, šios vietos specifika neleidžia kėsintis į fizinį žemės plotą, o siūloma įsikurti visiems priklausančiose stichijose – ore ir vandenyje. Šiame dvilypiame siekyje susipina dvi tapatybės – žmogaus kaip tautos atstovo ir žmogaus kaip gamtos dalies ir žemės planetos gyventojo.

„Mūsų laikmetis nužymėtas egzistencinių sukrėtimų, karų, klimato kaitos ir jos iššauktų naujų globalių katastrofų ir migracijų. Ar šios transnacionalinės krizės jau tapo norma? Ar šių iššūkių akivaizdoje vienos šalies atstovavimas svarbiausioje pasaulio bienalėje vis dar išlieka aktualus? O galbūt priešingai – ore ir vandenyje pakibę efemeriški būviai leidžia ieškoti naujų modelių, kuriais architektūra ne tiek kurtų perskyras ir atriektų žemės plotus, bet pasiūlytų įvairių sambūvio ir sąveikų perspektyvas,“ – teigia šio projekto kuratoriai, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai.

Pati Venecija mena pelkėtą praeitį – pirmieji jos gyventojai apsigyvento klampioje lagūnoje ir pradėjo kurti tai, kas vėliau įgavo virš vandens „sklandančio miesto“ titulą. Ir nors bet kokia architektūra ir statyba turėtų prasidėti tik ant numelioruotos tvirtos žemės, šiandien raistingos terpės suteikia progą permąstyti problemiškas perskyras.

Projektu siekiama ne užimti, o įsteigti vietą, kuri būtų nuolat perkuriama ir kurioje taptų įmanoma pasiūlyti įvairias veiksmų serijas, išryškinančias formuojantį vaidmenį. Tokiu būdu apibrėžtos architektūrinės formos tema susiejama su pedagogine – formavimo – praktika. „Pelkių paviljonas“ iš esmės yra vaizduotės projektas, kurio statybos proceso metu bus kuriami nematerialūs architektūros diskursai ir pasitelkiamos įvairialypės edukacinės praktikos.

Būtent todėl „Pelkių paviljone“ siekiama pristatyti ne baigtinį rezultatą, o nuolatinį erdvėje ir laike besiplečiantį tinklinį procesą, apjungiantį skirtingus, bet kartu vienas su kitu susijusius vyksmus. Projekto metu 2017 m. rudenį Vilniuje numatoma surengti architektūros pokalbių ciklą, įgyvendinti įvairias tyrimo ekspedicijos visoje Lietuvoje, pristatyti dialogo su Italijos ir Venecijos institucijomis dokumentaciją; publikuoti pelkės teoriniam apmąstymui skirtą knygą bei paviljono statybos rašytinius vadovus, kurie taptų instrukcijomis bienalės metu Venecijoje vyksiančioms kūrybinėms dirbtuvėms. 

Nacionalinio paviljono „statyboje“ „Architektūros fondas“ pakvies bendradarbiauti Lietuvos aukštąsias mokyklas ir užsienio universitetus, o taip pat į ateitį orientuotas verslo įmones ir statybos bendroves.

Projekto komisaras – architektas Pippo Ciorra, MAXXI Nacionalinio muziejaus Romoje vyriausias architektūros departamento kuratorius. Projekto kuratoriai –Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, Masačiusetso Technologijos Instituto Architektūros ir Planavimo mokyklos tyrėjai Nomeda ir Gediminas Urbonai.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija