Tim Rieniets „Mažiau yra daugiau? Urbanistika ir mažėjančių miestų iššūkis“

KUO POKALBIS ĮKVEPIANTIS?

Per paskutinius du šimtmečius miestų augimas iš esmės pakeitė mūsų gyvenimo būdą ir suformavo dabartinį suvokimą apie architektūrą ir miestų planavimą. Tačiau ne visi miestai yra šio milžiniškos urbanizacijos proceso dalis: šiandien daugybė jų traukiasi mesdami iššūkį mūsų gyvenimo mieste sampratai ir mūsų, architektų bei miestų planuotojų, įvaizdžiui.

„Pasaulis įžengė į miestų tūkstantmetį,“ – 2001 metais pareiškė tuometis Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Kofis Annanas, turėdamas galvoje spartų miestų gyventojų skaičiaus didėjimą pasaulyje. Nuo to laiko ir visuomenėje, ir tarp specialistų plito žinia, kad nuo šiol daugumą planetos gyventojų sudarys būtent miestuose gyvenantys žmonės. Tikriausiai pastebėjote, kad nuo tada, kai prieš keliolika metų pasirodė ši citata, ja, suteikdami savo darbams papildomo svorio, naudojasi daugybė knygų autorių ar konferencijų pranešėjų, gvildenančių įvairius miestų reiškinius. Kaip ir aš šį vakarą…

Iš tiesų tai istoriškai svarbi demografijos gairė, o statistika, kaip žinome, niekada nemeluoja. Šį tūkstantmetį miestų erdvės taps dominuojančia žmonijos buveine Žemėje. Ateityje miestuose gyvens vis daugiau žmonių, planetoje nuolat daugės miesto erdvių, tačiau tokioje urbanizuotoje aplinkoje kils ir precedento neturinčių problemų, pavyzdžiui, ims trūkti būstų ir socialinių paslaugų, bus išeikvoti svarbiausi ištekliai, kils ekonominių bėdų, aplinkosaugos problemų, o visa tai savo ruožtu kels socialinę įtampą bei konfliktus.

Vis dėlto „miestų tūkstantmečio“ citatą norėčiau panaudoti visai kitam teiginiui pagrįsti. Noriu pabrėžti, kad ne visuose miestuose vyksta sparti urbanizacija. Greičiau priešingai, „miestų tūkstantmečio“ atėjimą lydi ir kita demografinė tendencija: pirmą kartą istorijoje kai kuriose valstybėse gyventojų skaičius nustojo didėti (tai buvo įprasta ištisus šimtmečius) ir prasidėjo ilgalaikio gyventojų skaičiaus mažėjimo etapas.

Šis procesas taip pat neturi precedento istorijoje; jis ilgainiui irgi ims kelti tam tikrų naujų urbanistikos problemų. Nes tie miestai, kurių gyventojų skaičius mažėja, palyginti su anksčiau vyravusia augimo tendencija, kelia kitų problemų ir dinamikos grėsmių. Galimas daiktas, jos nėra tokios opios, kaip sukeltos nevaldomos pernelyg intensyvios miestų plėtros; vis dėlto apie jas ar galimus jų sprendimo būdus žinome dar mažiau. Todėl šioje paskaitoje norėčiau paliesti tą miestų istorijos aspektą, kuris iki pat šių dienų buvo beveik visiškai ignoruojamas, pamirštas ar laikomas tabu. Tačiau XXI amžiuje daugelyje pasaulio regionų būtent šis miestų plėtros aspektas taps vis aktualesnis.

Be jokios abejonės, mažėjantys miestai yra naujas reiškinys; gyventojų skaičiaus mažėjimas tampa tokia pat svarbia miestų istorijos dalimi, kaip ir augimas. Biblijoje pasakojama apie apleistus, sunaikintus miestus, apie miestus, kuriuos ištiko Dievo bausmė. Prisiminkime Sodomą ir Gomorą ar Babelio bokštą. O patyrinėję kitus istorinius šaltinius, rastume dar daugiau pavyzdžių. Tai miestai, kuriuos sunaikino gaisrai ar kitos stichinės nelaimės. Tai miestai, praradę politinę ar ekonominę įtaką arba kuriuos nuniokojo maras ar kitos epidemijos. Visiems šiems istorijoje minimiems atvejams būdingas vienas dalykas: jie būdavo suvokiami kaip išties egzistencinės katastrofos, keliančios grėsmę žmonių, dievų ir paveldo egzistavimui.

Vis dėlto nuo to laiko, kai prieš maždaug 200 metų industrializacija sukėlė nepaprastai sparčią miestų plėtrą, žmonės beveik pamiršo mažėjančius miestus. Ir šiandien, po 200 metų beveik nepaliaujamo miestų augimo, mažėjančius miestus sunku suvokti kaip normalų dalyką. Mes linkstame šį reiškinį laikyti nukrypimu nuo normos – nukrypimu nuo nepertraukiamos intensyvios miestų plėtros normos.

Dabar šiek tiek pakeliaukime laiku – leiskimės į kelionę po mažėjančių miestų istoriją. Per ją aš pasistengsiu nušviesti kai kurias pagrindines miestų mažėjimo priežastis ir nuvesiu į tam tikras vietas, suvaidinusias chrestomatinį vaidmenį mažėjančių miestų istorijoje. Ypač ketinu atkreipti dėmesį į XX amžiaus senąsias industrines valstybes, kuriose miestų mažėjimas pirmą kartą tapo ne trumpalaikiu ir geografiškai apibrėžtu reiškiniu, bet plačiai paplitusiu, ilgalaikiu procesu.

Tačiau greta visų smulkmenų iš anksto pateiksiu jums kelis pagrindinius argumentus. Svarbiausias šios paskaitos argumentas yra tai, kad industrializacija ne tik sukėlė masinį ekonominį ir demografinį augimą, kaip paprastai manoma. Tai tik dalis tiesos, nes industrializacija paskatino ir tam tikrus procesus, trukdžiusius augimo tendencijoms. Pateiksiu kelis pavyzdžius. Mechanizaciją ir industrializaciją pritaikius karo reikmėms, kai kurie miestai buvo itin smarkiai sugriauti. Dėl modernių transporto priemonių tapo įmanoma masinė emigracija, jos bangas išgyveno kai kurie miestai. Dauguma miestų patyrė precedento neturinčias ekonomines krizes, smogusias pramonės sektoriui ir lėmusias nedarbą bei gamyklų uždarymą. Maža to, per industrializaciją sukaupti turtai siejami su tam tikrais demografijos procesais, pavyzdžiui, gimstamumo mažėjimu ir gyventojų senėjimu. Taigi, industrializacija ne tik sukėlė spartų miestų augimą, bet tuo pat metu daugeliu aspektų prisidėjo prie miestų mažėjimo procesų.

Glaudų ryšį tarp industrializacijos ir miestų mažėjimo galima atsekti sugretinus augančių ir mažėjančių miestų istorinę bei geografinę raidą. Akivaizdu, kad mažėjančių miestų skaičiaus augimas ir pasiskirstymas XX amžiuje geografiškai vyko ta pačia kryptimi, kuria prieš kelis dešimtmečius plėtėsi pramoniniai miestai.

Miestų mažėjimo procesai prasidėjo būtent ten, kur radosi spartaus masto industrializacija. Pirmosios mažėjančių miestų koncentracijos atsirado Vidurio Europos valstybėse ir geografiškai plito pagal anksčiau vykusios industrinės urbanizacijos modelį. Pirmuoju industriniu miestu pasaulyje laikytas Mančesteris buvo ir vienas pirmųjų didžiųjų miestų, po kiek laiko patyrusių spartų gyventojų skaičiaus mažėjimą. Vėliau tas pats nutiko ir su kitais Europos bei Jungtinių Valstijų industriniais miestais ir regionais.

Nors bendras vaizdas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai paprastas, mažėjančių miestų priežastys ir bruožai yra įvairialypiai. Maža to, – ir tai bus kitas argumentas, kurį noriu pateikti šioje paskaitoje, – miestų mažėjimas nėra tik demografinis kiekybinis procesas, lengvai įvertinamas statistiniu aspektu. Miestų mažėjimas reiškia ir kokybinius pokyčius, kurie ne visada vyksta pagal pagrindinį universalų modelį. Miestų mažėjimas nėra vien demografinis reiškinys, jis paliečia visus miesto gyvenimo ir plėtros aspektus: ekonominį, socialinį, kultūrinį. Paskutinis, tačiau taip pat svarbus dalykas, yra tai, kad miestų mažėjimas daro įtaką mūsų profesijai, nes miestų nuosmukio sąlygomis architektūra ir miestų planavimas staiga susiduria su visiškai kitomis užduotimis ir galimybėmis.

Tai nereiškia, jog turime pamiršti mūsų per pastaruosius dešimtmečius ištobulintus metodus ir priemones. Visgi esu tikras, kad turime kurti naujus metodus ir priemones, labiau atitinkančias mažėjančių miestų poreikius. Turime atrasti naują įvaizdį – ateities miestų viziją; netgi turime iš naujo apmąstyti savo – architektų ir planuotojų – profesiją.

Visi tie metodai, įvaizdžiai ir savivoka, prie kurių esame įpratę, yra suprantami tik pramonės augimo kontekste. Industrializacijos amžiuje reikėjo visai kitų nei anksčiau miestų planavimo formų, kurios daugiausia buvo skirtos gynybos, valdymo ir reprezentacijos reikmėms. Industrializacijos amžiuje reikėjo techninių sprendimų šiam procesui palengvinti ir daugybei jo sukeltų problemų išspręsti. Siekiant patenkinti šiuos neatidėliotinus poreikius, gimė šiuolaikinis miestų planavimas, kurį šiandien visi puikiai žinome. Trumpiau tariant, žvelgiant iš miestų planavimo perspektyvos, tuo metu pernelyg sparti urbanizacija buvo suvokiama kaip krizė. Ji daug kur buvo laikoma pagrindine daugelio nepakeliamų sąlygų pramoniniuose metropoliuose priežastimi. Todėl daugelis to laikotarpio miestų planuotojų ir teoretikų miestų mažėjimą laikė pagrįsta strategija šioms krizėms įveikti. Tuo laiku miestų decentralizacija, tankumo mažinimas ir netgi mažėjimas visai nebuvo suvokiami kaip problemos. Greičiau priešingai, jie buvo plačiai pripažįstami kaip pageidaujamos alternatyvos ir net įkvėpė įvairias miestų plėtros vizijas, turėjusias įtakos miestų planavimui ištisus dešimtmečius.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Ebenezero Howardo „miesto-sodo“ koncepcija. Ja buvo siekiama ne tik sukurti sveiką, vaizdingą ir pusiau kaimišką priešpriešą pramoniniam metropolitui. Be viso šito, Howardas norėjo, kad jo miestai- sodai trauktų it magnetai, cituoju: „turėtų tokį poveikį, kokio visi siekiame – spontaniško žmonių judėjimo iš perpildytų miestų į gerosios motulės gamtos prieglobstį.“ Tačiau kiek mažiau žinoma, kad pagal Howardo rekomendacijas Londonas turėjo sumažėti iki 20 procentų tuometinio gyventojų skaičiaus.

JAV planuotojai taip pat turėjo minčių, kaip sumažinti gyventojų tankumą miestuose ir juos decentralizuoti. Viena garsiausių idėjų buvo Franko Lloydo Wrighto „Broadacre City“. Savo knygoje „Disappearing City“ (Nykstantis miestas) jis demonizavo pramoninį metropolį, vadindamas jį nesveiku, nežmonišku ir sugedusiu. Šiam distopiniam miestui jis priešpastato itin mažo tankumo Broadacre City miestą, kuriame siekė išspręsti miestų centralizacijos bėdas. 

Per visą XX amžių architektai ir planuotojai sugalvojo daugybę idėjų, kuriomis siekė įveikti sparčios urbanizacijos problemas. Prisiminkime rusų urbanizacijos priešininkus, norėjusius iš naujo atstatyti visas gyvenvietes palei pagrindines transporto infrastruktūras. Arba britų architektų grupę Archigram, sugalvojusią judančius miestus. Bendra visoms šioms vizijoms – ir daugybei kitų – buvo tai, kad miestų mažėjimo koncepcijos suvoktos kaip kontroliuojamas veiksmas, pagrįstas technologijos pažanga, priešpastatomas nepageidaujamai, netvarkingai ir nesėkmę patyrusiai anksčiau buvusiai pramoninių metropolių urbanizacijai.

Paprasčiau tariant, pramonės miestų sukurti ir sukaupti techniniai bei ekonominiai ištekliai turėjo būti investuoti į didelio masto utopinius projektus, kad tie patys pramoniniai miestai būtų įveikti ir sunaikinti. Tiesą sakant, pats industrinis miestas su visomis savo problemomis ir sukėlė planuotojų diskursą prieš urbanizaciją. Jo pradžia reikėtų laikyti XIX amžių, kada visuomenės reformuotojai ir konservatyvieji mąstytojai sugalvojo kontrakultūrines bendruomenes, kurių dauguma buvo įkurdintos už miesto.

Šiandien dideli ir augantys miestai vėl tampa antiurbanistikos diskurso objektu. Viena vertus, tai nevaldomo miestų augimo, ypač pasaulio pietuose, diskursas. Šį augimą daugelis vertina neigiamai, kaip sveikatos problemų, socialinio nuosmukio, nusikalstamumo ir smurto priežastį. Kita vertus, egzistuoja ir darnios plėtros diskursas, laikantis miestus – ypač didelius ir energijos ištroškusius išsivysčiusio pasaulio metropolius – pagrindiniais teršėjais, keliančiais grėsmę pasaulio klimatui ir naikinančiais gamtos išteklius. Abiem atvejais miestų dydis bei gyventojų tankumas ir vėl įvardijami kaip kritiniai parametrai.

Ekonominės krizės

Šios ankstyvos mažo gyventojų tankumo ir miestų mažėjimo vizijos niekada nebuvo įgyvendintos. Vis dėlto tuo pat metu gyventojai netikėtai ir neplanuotai ėmė kraustytis iš vis daugiau didžiųjų miestų. XX amžiaus pradžioje skausmingos ekonominės krizės ir maisto stoka sutrikdė tiek valstybių, tiek viso pasaulio miestų plėtrą. Pavyzdžiui, maisto stygius po Spalio revoliucijos tiesiogine prasme nualino Rusijos miestus. Vien tam, kad išgyventų patys augindami būtiniausius produktus, milijonai miestų gyventojų bėgo į kaimus.

Vėliau, Didžiosios depresijos metais, XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, taip pat vyko laikina gyventojų migracija iš miestų į kaimus. Nors miestų gyventojų mažėjimo tempai nebuvo tokie dideli kaip Rusijoje, vis dėlto jų skaičius gerokai sumažėjo visose pramoninėse valstybėse ir net baigėsi kai kurių miestų sumažėjimu. Šiuo atveju žmonės taip pat kraustėsi iš miestų, ieškodami palankesnių gyvenimo sąlygų ar burdamiesi į neformalias gyvenvietes, kur jie patys galėjo patenkinti esminius poreikius. Šią netikėtą laikino gyventojų kraustymosi į kaimo vietoves tendenciją noriai sutiko daugelis politikų ir planuotojų, palaikiusių antiurbanistinį mąstymą. Planuotojai modernistai ir socialistai neformalias pusiau kaimo tipo gyvenvietes laikė nauja miesto ir kaimo simbiozės forma, nors konservatyvesniems planuotojams jos atrodė grįžimas prie valstietiško gyveno būdo. 

Mūsų dienomis pasaulio ekonomika taip pat susidūrė su didelėmis krizėmis. Iki šiol daugybė projektų taip ir liko neįgyvendinti, sustojo darbai statybų aikštelėse, tačiau akivaizdžiausiai šių krizių įtaka matyti vadinamosiose „Įkeisto turto nuosavybės teisių atėmimo [iš nemokių jų savininkų] krizėse“ Jungtinėse Valstijose. Priemiesčių rajonai, kurių ištisi kvartalai buvo pastatyti ant netvirto valstybės nekontroliuojamų NT spekuliacijų pamato, stovi apleisti ir pamažu tampa miestais vaiduokliais.

Kitaip negu per XX amžiaus pirmoje pusėje vykusias didžiąsias ekonomines krizes, kurios sukėlė spontanišką miestų gyventojų migraciją į kaimo ar pusiau kaimo vietoves, pastaraisiais metais, regis, pastebima visai priešinga tendencija. JAV ir kitų valstybių gyvenamojo būsto rinkoje matyti priemiesčių rajonų erdvių pertvarkymo požymių ir nauja migracijos į miestų centrus tendencija. Prie jos vėliau dar grįšiu.

Karai

Dabar grįžkime prie istorijos apžvalgos ir susitelkime ties kitu veiksniu, gerokai prisidėjusiu prie precedento neturinčio miestų mažėjimo XX amžiuje, – karybos mechanizavimu ir industrializavimu. Šiame amžiuje itin sparčiai vystėsi masinio naikinimo ginklų, nusinešusių žymiai daugiau nei bet kada anksčiau gyvybių ir sugriovusių miestų, technologijos ir masinė gamyba.

Visas šiuolaikinės karybos griovimo ir žudymo potencialas atsiskleidė tokių miestų, kaip Roterdamas, Koventris, Stalingradas, Hamburgas, Tokijas, Drezdenas, Gdanskas ir daugybė kitų, bombardavimu Antrojo pasaulinio karo metais. Bombų taikiniais tapo ne tik pramonės gamyklos, kariniai įrenginiai ir kiti karybai itin jautrūs taškai. Ypač vokiečių ir britų pajėgos taikėsi į civilinius objektus miestuose, tuo siekdamos demoralizuoti gyventojus ir susilpninti jų gynybinį ir politinį ryžtą. Antrojo pasaulinio karo neregėto masto destrukcija kulminaciją pasiekė, kai ant Hirosimos ir Nagasakio buvo numestos atominės bombos. Hirosimoje pakako vienintelės bombos, kuri sugriovė du trečdalius viso miesto – sunaikino jo gyventojus ir pastatus.

Po karo daugybė atstatymo koncepcijų buvo pagrįstos senosiomis decentralizacijos ir gyventojų tankumo mažinimo idėjomis. Kai kurie miestų planuotojai masiniuose karo sugriovimuose matė ne nuostolius, bet veikiau galimybę pastatyti modernius miestus ir išspręsti prieškariu buvusią būsto stygiaus situaciją. Daugelyje to laikmečio planų – ir realizuotų, ir ne, – dominuoja mažo gyventojų tankumo ir riboto jų skaičiaus idėjos.

Pastaruoju metu masinio naikinimo pavojus vis dar egzistuoja ir net sustiprėjo: įkandin Sovietų Sąjungos žlugimo sukeltų geopolitinių pokyčių atsiranda naujos smurto ir griovimo formos, stiprėja tarptautinis terorizmas, šiandien keliantis grėsmę vis daugiau miestų. Nuo pat modernių tautinių valstybių susiformavimo laikų buvome įpratę, jog karai kariaujami už miesto vartų, kur vienos tautos armija susiremia su kitos. Tačiau ši tradicinė karybos forma pastaruoju metu vis labiau nyksta. Aršiausius karus nacionalinės armijos šiandien kovoja su neformaliais kovotojais ir vis daugiau tokių nelygiaverčių konfliktų vyksta miestų aplinkoje.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje, Irake ar Kaukaze, miestai tampa etninio ir nacionalistinio smurto protrūkių centrais. Įvairiataučiai vietos gyventojai, anksčiau dėl autoritarinių režimų kontrolės taikiai sugyvenę, dabar netikėtai atsidūrė skirtingose smurtinių konfliktų barikadų pusėse. Puolami pastatai ir viešosios erdvės, nes jie yra nacionaliniai ir etniniai simboliai, be to, – noriu pabrėžti, – pačios ubanistikos simboliai.

Priemiesčių plėtra (dalinė urbanizacija)

Nors karybos mechanizacija ir industrializacija sugriovė daugiau miestų ir nusinešė daugiau gyvybių nei bet kada anksčiau, tai nesustabdė bendros miestų augimo tendencijos. Daugelis per karą sugriautų miestų atsigavo ir savo gyventojų skaičiumi netgi pranoko buvusį prieškariu. Vis dėlto, kaip tik tuose regionuose, kuriuose po Antrojo pasaulinio karo ilgam įsivyravo taika ir gerovė, – kalbu apie vadinamąsias išsivysčiusias Vakarų pasaulio valstybes, – pasireiškė ir precedento neturintis miestų mažėjimas. Nors anksčiau miestų gyventojų skaičiaus mažėjimas apsiribojo pavieniais atvejais, tam tikromis vietomis bei regionais, ar tam tikrais istorijos tarpsniais, XX amžiaus antroje pusėje mažėjantys miestai tapo plačiai paplitusiu ir ilgalaikiu reiškiniu.

Iškart po karo Vakarų pramoninėse valstybėse mažėjančių miestų skaičius išaugo iki maždaug 100, vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, dar padidėjo iki daugiau nei 200, o devintajame dešimtmetyje pasiekė kulminaciją – jų buvo daugiau nei 250. Gyventojų surašymo duomenimis, gerokai padaugėjo ne tik mažėjančių miestų, bet ir pats vidutinis gyventojų skaičius smarkiai sumažėjo, taip pat pailgėjo vidutinė šio proceso trukmė.

Šį reikšmingą ir ilgalaikį mažėjančių miestų skaičiaus augimą po Antrojo pasaulinio karo galime paaiškinti dviem pagrindinėmis priežastimis. Pirma, kadaise klestėję pramonės centrai išgyveno nuolatinį ekonominio konkurencingumo smukimą, darbo jėgos rinkų traukimąsi ir to nulemtą gyventojų skaičiaus mažėjimą. Antra, daugelyje regionų urbanizacijos procesas virto vadinamuoju „pusiau urbanizacijos“ procesu, kuris reiškė, kad ekonominis ir demografinis augimas vis labiau koncentravosi ne miestų centruose. Gyvenamojo būsto ir kitų miesto infrastruktūrų statybos, pavyzdžiui, didmeninės prekybos, pramogų ir pramonės kompleksų, plito į nuo miesto centro nutolusius rajonus ir daugeliu atvejų kartu iš centro išsinešė ekonominius, finansinius ir demografinius išteklius.

Šis priemiesčių plėtros (dalinės urbanizacijos) procesas tapo svarbiausiu miestų plėtros bruožu beveik visose Vakarų industrinėse valstybėse ir pagrindine gyventojų skaičiaus miestų centruose mažėjimo priežastimi, ypač Jungtinėse Valstijose. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje mažėjo daugiau nei aštuoniasdešimt JAV miestų, įskaitant dvylika didžiausių šios šalies miestų (išskyrus Los Andželą). Šį skubų pokytį lėmė skirtingų veiksnių junginys. Pirma, vidurinės klasės augimas ir jos narių gebėjimas įpirkti automobilius ir privačius šeimai skirtus namus, mažų palūkanų paskolų atsiradimas, greitkelių tinklų plėtra ir darbo vietų bei vartojimo infrastruktūrų decentralizacija.

Veikdami išvien su etninės atskirties tendencija, šie veiksniai vedė prie masinio daugiausia vidurinės klasės baltųjų gyventojų kraustymosi iš miestų centrų, sukeldami milžiniškus socialinius, demografinius ir ekonominius padarinius, ypač JAV šiaurės rytinėje dalyje. Per keletą metų kai kurie stambieji šalies miestai, pavyzdžiui, Detroitas, Pitsburgas, Sent Luisas ir Bafalas, neteko maždaug pusės visų gyventojų. Anksčiau buvę triukšmingi miestų centrai buvo apleisti – apgriuvę, beveik ištuštėję su likusiais gyventi vargšais. Pavyzdžiui, Detroito gyventojų skaičius sumažėjo nuo beveik dviejų milijonų 1950 metais iki mažiau nei milijono 2000 metais. O Detroito priemiesčiai per tą patį laikotarpį gyventojų skaičiumi išaugo beveik trigubai – nuo 1,2 milijono iki daugiau negu trijų milijonų. 

Pramonės nykimas (deindustrializacija)

Antroji mano jau minėta priežastis, sukėlusi plataus masto ilgalaikį miesto gyventojų skaičiaus mažėjimą industrinėse valstybėse, buvo ir tebėra deindustrializacijos procesai. Šiuo atveju deindustrializacija suformavo tam tikrą pagrindą rastis neigiamoms demografinėms tendencijoms. Pati pramonė ėmė nykti. Tai ypač pasakytina apie senuosius industrinius regionus, kurie intensyviai augo XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Jų gamtos ištekliai buvo išeikvoti, gamybos priemonės paseno, o rinkoje nuolat stiprėjo konkurencija, nes tuo pat metu kituose regionuose buvo sėkmingai plėtojama aukštųjų technologijų gamybos pramonė ir pažangus paslaugų sektorius, kurie konkuravo dėl kvalifikuotos darbo jėgos. Vienu iš tokių regionų JAV tapo Detroitas ir vadinamasis „Rūdžių žiedas“ (Rusty Belt), Jungtinėje Karalystėje – Midlendai (centrinė šalies dalis) (būtent čia industrializacija ir prasidėjo); taip pat Rūras ir Saras Vokietijoje, Po slėnis Italijoje ir Donecko baseinas Ukrainoje.

Dauguma senųjų pramoninių miestų nesugebėjo subalansuoti dėl deindustrializacijos prarastos ekonominės galios, o nykstančio pramonės sektoriaus –veiksmingai kompensuoti nauju paslaugų sektoriumi. Ištisus dešimtmečius kentėjęs deindustrializacijos ir dalinės urbanizacijos padarinius, Mančesteris yra vienas iš nedaugelio pramoninių miestų, kuriam vis dėlto pavyko išplėtoti paslaugų sektorių ir iš naujo pasiekti ekonominį bei demografinį augimą.

Grįžimas į miesto centrą: miesto atgimimas

Britų centriniuose regionuose gimė dar vienas reiškinys. Būtent čia pirmą kartą istorijoje miestų planuotojai ir sprendimus priimantys politikai ne miestų augimą, o jų mažėjimą pripažino problema. Pirmą kartą planuotojai pareiškė norą imtis priemonių, kad  miestai nemažėtų. Tam buvo sukurta nauja urbanizacijos politika, kuri vėliau tapo žinoma itin prašmatniu „miestų renesanso“, arba atgimimo, pavadinimu. Jos tikslas buvo atgaivinti apleistą miesto centrą ir į jį pritraukti jaunų ir kvalifikuotų gyventojų, kurie priešingu atveju keltųsi gyventi už miesto, į priemiesčius.

Tačiau ne tik planuotojai ir politikai pradėjo tą vadinamąjį miesto atgimimą. Tuo pat metu jauni architektai ir verslininkai atrado apleistus industrinius pastatus ir senus darbininkų klasės kvartalus, juose steigė savo verslą, suteikdavo patalpas įvairiems kultūros renginiams ir gyveno demonstruodami alternatyvų gyvenimo būdą. Vieni tokių verslininkų buvo architektų biuras Urban Splash, savo veiklą pradėjęs gaivindamas senus pramoninius pastatus ir juos paversdamas moderniais loftais ir studijomis. Ši strategija šiandien jau yra tapusi norma, bet tuo metu buvo itin novatoriška. Šiandien tiesiog nerastume pramoninių regionų, kurie nebūtų pasinaudoję galimybėmis rekonstruoti senus industrinius pastatus, paverčiant juos muziejais, idėjų generavimo studijomis ar kūrybiniais susivienijimais. 

Atsižvelgiant į mažėjančių miestų poreikius, šių projektų pranašumas – ne vien kokybiška architektūra. Greičiau tai strategijos klausimas. Gebėjimas investuoti minimaliai finansinių išteklių, bet maksimaliai – kūrybinių ir verslumo įgūdžių, siekiant sukurti naują miesto vertę iš pažiūros „nudėvėtoje“ aplinkoje. Būtent toks kūrybiškas strateginis mąstymas tapo itin svarbus ir kituose regionuose, kuriuose miesto gyventojų skaičius sparčiai mažėjo.

Posocialistinės sąlygos

Nors XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Vakarų industrinėse valstybėse mažėjančių miestų skaičius šiek tiek stabilizavosi, drastiški politiniai bei ekonominiai pokyčiai Rytų Europoje vėl atnešė rimtų miesto krizių. Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos planinės ekonomikos žlugimas išprovokavo precedento neturinčią demografinę raidą: vos per keletą metų daugybės miestų gyventojų dėl išgyvenamo politinio, ekonominio ir demografinio nestabilumo ėmė sparčiai mažėti.

Pasak oficialios sovietų laikų statistikos, XX amžiaus devintajame dešimtmetyje gyventojų skaičius mažėjo vos 27 didžiuosiuose visų sovietinių respublikų miestuose. Dešimtajame dešimtmetyje tokie buvo jau 216 didžiųjų miestų, vadinasi, tuo metu vienas iš dviejų miestų neteko gyventojų. Vien Rusijoje mažėjančių miestų skaičius išaugo nuo 7 iki daugiau negu 90. Čia, kaip ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose, politinės sistemos griūtis miestus palietė taip smarkiai, kad nuo to laiko žymiai daugiau miestų buvo fiksuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, o ne augimas; apskritai, visoje Rytų Europoje miestų gyventojų sparčiai mažėjo. Po 2000-ųjų šis nežabotas smukimas sulėtėjo, bet mažėjantys miestai vis dar dominavo, o miesto gyventojų skaičius smuko greičiau nei vidutinis valstybių gyventojų skaičius.

Sovietų Sąjungos žlugimas turėjo įvairių padarinių miestų gyventojams, įskaitant visus mano jau minėtus demografinius procesus. Deindustrializacija, kurios SSRS laikais išvengta taikant socialistinės planinės ekonomikos priemones, dabar netikėtai visa jėga smogė industriniams regionams, ypač tiems, kurių senos ir anksčiau apsaugotos pramonės šakos ėmė konkuruoti pasaulinėje rinkoje, pavyzdžiui, tokie buvo Donecko regionas Ukrainoje ir Kuzbasas vakarų Sibire. Ekonominiai sunkumai ir egzistencinė baimė išprovokavo dideles emigracijos bangas ir gimstamumo mažėjimą. Be to, dėl sunaikinto valstybės finansuojamo sveikatos priežiūros sektoriaus, fizinio streso ir psichologinio nerimo prastėjanti daugelio gyventojų gyvenimo kokybė ėmė reikštis drastišku gyvenimo trukmės mažėjimu. Pavyzdžiui, 1993 metais, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, vidutinė rusų vyrų gyvenimo trukmė sutrumpėjo trejais metais ir pasiekė nerimą keliančią 59 metų ribą.

Rytų Vokietija taip pat buvo vienas tų regionų, kurie XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje dėl politinių ir ekonominių pokyčių išgyveno smarkią miestų krizę. Sparti deindustrializacija, emigracija į Vakarų Vokietiją, smunkantis gimstamumas lėmė miestų gyventojų skaičiaus mažėjimą visoje Rytų Vokietijoje, kur kai kurie miestai per dešimtmetį prarado net iki 30 procentų gyventojų. Tačiau, skirtingai nuo kitų regionų, taip pat išgyvenusių staigų miestų gyventojų skaičiaus sumažėjimą, Rytų Vokietijos miestų krizė atitiko pažangios kapitalistinės socialinės gerovės valstybės, kokia egzistavo Vakarų Vokietijoje, lūkesčius bei standartus. Todėl nenuostabu, kad niekur kitur miestų mažėjimo problemos nesulaukė tiek dėmesio ir nepaskatino tiek inovacijų kaip Vokietijoje.

Architektai, planuotojai ir mokslininkai galiausiai suprato toli siekiančias susidariusios padėties implikacijas ir poreikį atrasti sprendimus iki tol nežinomai problemai. Architektų ir planuotojų laukė visiškai nauja užduotis, kuriai atlikti jie nebuvo sukaupę patirties: užuot toliau projektavę naujus pastatus, jie turėjo ardyti, griauti ar renovuoti senus; užuot toliau projektavę naujas infrastruktūras, jie turėjo sumažinti, pertvarkyti ir pritaikyti ne taip intensyviai naudoti senąsias; užuot projektavę naujus statinius, kuriuose būtų įgyvendinamos programos, jie turėjo kurti naujas programas, pritaikydami jas seniems pastatams; užuot anksčiau buvusį pinigų perteklių  investavus į miesto aplinkos kūrimą, reikėjo įvardyti nuostolius bei trūkumus ir juos kontroliuoti ginant visuomenės interesus.

Mažėjantys ateities miestai

Amžių sandūroje miestų centrų gyventojų skaičius ėmė mažėti precedento neturinčiais tempais. Visą XX amžiaus dešimtąjį dešimtmetį visame pasaulyje daugiau negu vieno iš keturių miestų centrų, turinčių daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų, jų skaičius mažėjo. Ateities prognozes numatyti sunku, nes miestų gyventojai yra įsitraukę į daugybę regioninių, nacionalinių ir net globalių procesų. Visgi akivaizdu, kad tebesitęsiantį miestų augimą pietiniame Žemės pusrutulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse, lydės miestų mažėjimo procesas. Užuot mėginęs spėlioti, įvardinsiu kai kuriuos aktualiausius veiksnius, kurie, greičiausiai, turės didesnės ar mažesnės įtakos miestų gyventojų skaičiaus svyravimams ateityje.

Demografiniai pokyčiai. Lengviausiai nuspėjami procesai, kuriuos nacionaliniu lygiu gana tiksliai galime įvardinti jau šiandien, yra demografiniai. XXI amžiuje pirmą kartą istorijoje ištisos valstybės, pavyzdžiui, Baltijos šalys, Bulgarija, Čekijos Respublika, Ukraina ir Vengrija, taip pat Belgija, Ispanija ir Italija, pereis iš šimtmečius trukusio gyventojų skaičiaus augimo etapo į ilgalaikio gyventojų skaičiaus mažėjimo etapą. Visur kitur Europoje gyventojų skaičiaus augimas gana ilgam išliks labai nedidelis. Toks demografinis poslinkis taps vis svarbesniu miestų mažėjimo veiksniu ateinančius keletą dešimtmečių.

Turto įtaka demografijai. Daugelyje šalių galima rasti tiesioginį ryšį tarp miesto gyventojų skaičiaus mažėjimo ir bendro ekonomikos klestėjimo. Kadangi klestėjimas sudaro tam tikrų esminių demografinių tendencijų pagrindą, dėl jo žmonės tampa mobilesni, prasideda priemiesčių plėtros procesai, o tai, savo ruožtu, lemia mažą gimstamumą ir gyventojų senėjimą. Mažėjančių miestų buvo gana daug pasiturinčiose šalyse. Iki XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio tris ketvirtadalius visų pasaulio mažėjančių miestų buvo šalyse, kurios laikomos išsivysčiusiomis. Remiantis tokia ryšio tarp turto ir demografinės plėtros paradigma, galima teigti, kad ateityje panašūs miestų mažėjimo procesai gali prasidėti ir senesnių industrinių regionų besivystančiose šalyse, tokiose kaip Indija ir Kinija.

Nauji migracijos veiksniai. Neskaitant bendrosios demografinės raidos tendencijų, kurias šiandien galime prognozuoti pakankamai tiksliai, miestų regionų migracijos modeliams ir demografijos raidai gali turėti įtakos ir daug kitų, dažnai nenuspėjamų veiksnių, pavyzdžiui, kylantis jūrų vandens lygis, dykumų formavimasis, senkančios gėlojo vandens atsargos ir išeikvoti iškastinio kuro ištekliai. Jau XX amžiuje pajutome, kokie naikinantys ateityje gali tapti stichinių nelaimių padariniai. Visai neseniai mokslininkai ir įvairios nevyriausybinės organizacijos pradėjo kalbėti apie naują pabėgėlių bangą, kurią sukels aplinkos niokojimas. Šiandien apytiksliais vertinimais jie sudaro nuo 20 iki 25 milijonų, o ateityje tokių bus nuo 150 iki 200 milijonų.

Išvada

Kaip mėginau atskleisti, industrializacijos amžius buvo ne tik nuolatinio augimo be jokių išimčių amžius. Industrializacija taip pat tapo įvairių smukimo procesų priežastimi. Kita vertus, tuo pat metu pramoniniame mieste su visomis jam būdingomis problemomis gimė šiuolaikinis miestų planavimas – toks, kokį šiandien suprantame. Taip pat jame radosi antiurbanistinis diskursas, įkvėpęs daugybę architektų ir planuotojų eksperimentuoti su decentralizacijos ir net miestų mažėjimo idėjomis. Ilgą laiką miestų mažėjimas netgi nebuvo laikomas problema, o greičiau koncepcija, ieškančia išeičių iš didelio gyventojų tankumo ir pernelyg sparčios miestų plėtros nesėkmių.

Planuotojai, ypač Anglijoje ir Vokietijoje, miestų mažėjimą ėmė laikyti problema tik praėjusio šimtmečio pabaigoje ir naujojo tūkstantmečio pradžioje. Tokiomis aplinkybėmis planuojant miestus susidurta su dviem paradigminiais pokyčiais. Pirma,  miestų augimą, daugiau negu 100 metų laikytą legitimiu miesto planavimo modeliu, netikėtai papildė visai priešinga tendencija – miestų mažėjimas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad visų naujai sugalvotų ir pritaikytų miestų planavimo priemonių bei metodų nepakanka. Antra, nors miestų planavimas ilgą laiką vertintas palankiai, kaip būdas prislopinti spartaus miestų augimo padarinius, netrukus suvokta, jog jis vis dėlto yra krizės simptomas. Vis labiau globalėjančios ekonomikos kontekste, kuriame į pirmą vietą iškyla tiesioginė miestų ir regionų konkurencija, mažėjimas daugiau nebevertinamas kaip pranašumas.

Maža to, neskaitant patirties stokos, architektai ir miestų planuotojai paprastai susidurdavo su miestų mažėjimu tuo metu, kai šis procesas jau būdavo pažengęs – spaudė ištuštėję butai, nustekentos infrastruktūros ir miesto biudžetas. Architektai ir miestų planuotojai atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje jie turėjo nedelsiant reaguoti į susidariusias aplinkybes, o ne kurti plėtros planus ateičiai. 

Rekomenduojama knyga

SHRINKING CITIES (PART I AND II)

Philipp Oswald (ed.)

Pirmasis ir išsamiausias tyrimas apie miestų traukimąsi bei mažėjimą, įtraukiantis tarptautinius, plataus pobūdžio daugiadisciplininius tyrinėjimus kartu su architektūros, urbanistikos ir meno projektais.

Knygą rasite Architektūros fondo knygų lentynoje Nacionalinės dailės galerijos (NDG) dailės informacijos centre.