Venecijos architektūros bienalė

„…Venecijos bienalė, reikšmingiausias pasaulio architektūrinis festivalis…“^[1]E. Heathcote, „Financial Times“, 2008-09-16, citata iš labiennale.org;

Taip žiniasklaidoje apibūdinama kas 2 metai nuo 1980 m. rengiama Venecijos architektūros bienalė. Ji skirta ne tik garsiausiems architektams eksponuoti naujausius projektus, nagrinėti akademines problemas, bet ir valstybėms pristatyti savo ekspozicijas. Viena vertus, ekonominio pakilimo laikais architektūrą parodose atstovavo ekstravagantiškos formos, aštrūs kampai ir kuo didesnės konsolės^[2]plg. A. Betsky, „Demonstratyvi architektūra“, paskaita NDG 2011-02-03;, antra vertus, šiais laikais atsiranda daugiau savirefleksijos, arba domimasi, anot Aarono Betsky, architektūra anapus pastatų, arba meta-pastatais. Venecijos bienalėje, kaip konceptualiai kuruojamoje ir į lankytojus orientuotoje parodoje, mažėja įprastinių architektūros manifestacijų brėžiniais, nuotraukomis ir maketais, bet daugėja videofilmų, instaliacijų, tyrimų ir procesų dokumentavimo.

Bienalėje yra lankęsi daug Lietuvos architektų, tad natūralu, kad mąstoma apie dalyvavimą  su savo nacionaline ekspozicija. Tai galėtų būti naudinga ne tik globalia prasme kaip kultūrinis eksportas, Lietuvos architektūros pristatymas pasauliniame kontekste. Daugeliu atveju pasaulyje (ir Lietuvoje – meno bienalės atveju) rengiami vietiniai parodos pristatymai, diskusijos, pats pasiruošimas parodai tampa naudinga terpe bendradarbiavimui tarp architektų ir kitų sričių specialistų, sukuriama palanki aplinka tyrimams, projektams ir/ar kitiems konceptualiems architektūriniams požiūriams. Tad kyla klausimas „kaip [dalyvavimui bienalėje] pasiruošti ir kaip tam subręsti?“^[3]V. Dapkevičius diskusijoje apie Venecijos bienalę ŠMC skaitykloje 2011-02-10;.  Ir koks gi yra lietuviškasis architektūros kritinis kontekstas?

Šiuo metu Lietuvoje organizuojamos kelios apžvalginio pobūdžio parodos. Tai „Žvilgsnis į save“, HOUSES.LT, „Individualių namų architektūra“, regioninių Architektų sąjungos skyrių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) organizuojamos metinės parodos. Minėtais atvejais kuratoriai paprastai tik atrenka siūlomus į ekspoziciją projektus, sugalvodami atitinkamą iliustratyvų pavadinimą. Dažniausiai tokio pobūdžio parodos, būdamos naudingos specialistams, remiasi iliustratyvumu, kur eksponuojami objektai fetišizuojami parenkant efektingiausią rakursą. Dalyvavimas bienalėje būtų iššūkis eksponuoti ne rezultatus, o procesus, naudoti įvairesnes praktikas ir medijas.

Kitas klausimas – pačios parodos rengimas, kuravimas ir koncepcijos formavimas. Kadangi Venecijos bienalės, kaip visuomenei skirtos parodos, atveju yra svarbus auditorijos įtraukimas ar net provokavimas, bendradarbiavimas su menininkais ar kitų sričių specialistais atrodytų logiškas žingsnis. Galima prisiminti ir anksčiau vykusias menininkų sukurtas / kuruotas parodas, kuriose architektūrinės temos buvo liečiamos nenaudojant architektūrinių įvaizdžių: Audriaus Novicko „Miesto istorijos“, Valdo Ozarinsko „Transverse“, „(ne) lyderis“, „Erdvė 01-14“. Kai kurie Žilvino Kempino ar Nomedos ir Gedimino Urbonų darbai taip pat nesunkiai įsikomponuotų į architektūros bienalių kontekstą. Šiose parodose erdvinės (arba architektūrinės) situacijos analizuojamos ir interpretuojamos meninių praktikų pagalba.

Architektūrinį naratyvą formuoja ir architektų bendradarbiavimas su kitų rūšių specialistais, įvairios laboratorijos. Kelti architektūros ir urbanizmo klausimus bandyta ne tik architektų organizuojamuose renginiuose ir konferencijose, bet ir kasmetinėse Santaros – Šviesos konferencijose, filosofo Nerijaus Mileriaus organizuotame diskusijų cikle „Rytų ir Centrinės Europos miestų kaita: sociokultūriniai, urbanistiniai, etniniai aspektai“, sociologo Simono Gentvilo cikle „Urbanofilai“. Įdomiais atvejais gali būti ir visuomeninės iniciatyvos („Kultflux“ prieplauka Neryje, Miriam Wirz inicijuotas „Flash baras“, „BEEPART“ projektas Pilaitėje).

Tinkamai pritaikius visas šias praktikas, galėtų pasiteisinti diskusijose išsakyta mintis:  „…atrodo, krizės akivaizdoje … nustojome braižyti ir pradėjome galvoti“^[4]T. Grunskis diskusijoje apie Venecijos bienalę ŠMC skaitykloje 2011-02-10..