Labas vakaras. Norėčiau pristatyti tris šio vakaro pašnekoves. Mūsų viešnia iš Rygos Ieva Zībārtė yra architektė, rašytoja, kuratorė ir kompanijos „Modernists“ kūrybos direktorė – jie rengia parodas, tyrimus ir kitokią veiklą, susijusią su architektūra. Man buvo labai įdomu pamatyti Ievos 2010 metais organizuotą parodą apie Latvijos architektę Martą Stanją. Kita šio vakaro pašnekovė – Ingrid Ruudi iš Talino, architektūros istorikė, besidominti kritinėmis ir dalyvavimo praktikomis urbanistinėse erdvėse. Jums ji greičiausiai yra pažįstama kaip labai įdomios Estijos ekspozicijos 2008 metais Venecijos architektūros bienalėje kuratorė. Tai buvo garsusis dujų vamzdis, gana provokuojančiai sujungęs Vokietijos ir Rusijos paviljonus. 2011 metais Ingrid kuravo Talino Europos kultūros sostinės projektą LIFT11. Trečioji mūsų pašnekovė – Marija Drėmaitė, architektūros istorikė iš Vilniaus, besidominti XX amžiaus architektūros procesais Baltijos ir Šiaurės kraštuose, ji yra ilgai lauktos knygos apie architektūrą sovietinėje Lietuvoje bendraautorė.

Prieš pakviesdama pašnekoves pasisakyti, norėčiau pasiūlyti porą temų diskusijai. Mano nuomone, paskaitų ciklo tema „Disidentiškumas architektūroje“ ir ypač šiandienos pranešimai apie kritiškumo ribas, arba kritinių praktikų Baltijos šalių architektūroje ribas, integruoja šią temą į platesnį šiuolaikinį Rytų ir Centrinės Europos architektūros istorijos ir bendrai meno istorijos permąstymo ir perrašymo diskursą. Teoretikė Susan Buck-Morss visai neseniai rašė, kad tai būdinga ne tik pokomunistinei būsenai, kuri dažniausiai siejama su Rytų ir Centrine Europa – taigi, su geografiniu regionu. Problema sietina ne su geografiniais, bet su laikmečio bruožais, ir dėl to mes visi esame tam tikrame istoriniame permąstymo momente. Kitaip tariant, ši būsena apibūdina istorinę ir universalią šiuolaikiškumo arba šiandienybės sampratą. Todėl meno istorijos permąstymas ir perrašymas (įskaitant ir architektūros istoriją) yra aktualus ne tik šalims, santykinai neseniai išsilaisvinusioms iš totalitarinių režimų, bet šiuo momentu, šiuo laiku yra globaliai aktualus klausimas.

Manau, kad tai tinka tam požiūriui, kurį išsakė šio pokalbių ciklo kuratorė Ines Weizman. Ji pasirinko disidentiškumo koncepciją, apibūdinančią tam tikrą buvimą socialiniame-politiniame kontekste, kurios nereikėtų sieti su vėliau Vakaruose išsivysčiusiomis protesto formomis, šiandien vadinamomis socialiniu aktyvizmu. Patį disidentiškumo terminą ji pasiskolina iš Rytų ir Centrinės Europos konteksto, tačiau aiškina, kad jį galima taikyti ir plačiau, pavyzdžiui, kituose globaliuose kontekstuose ir skirtingais istoriniais laikotarpiais, taip pat ir šiais laikais.

Pagrindiniai šio vakaro raktažodžiai – architektūra kaip kritinė veikla ir šios kritinės veiklos ribos – skatina mūsų pašnekoves ir mus pačius prisiminti arba naujai pažvelgti į įvykius ir reiškinius, kuriuos sovietinė architektūros istoriografija buvo pamiršusi arba ignoravo. Galėtume, pavyzdžiui, prisiminti paradoksą, suformuluotą garsaus semiotiko Jurijaus Lotmano, kuris pats buvo disidentas ir plėtojo semiotiką bei kultūros teoriją sovietmečiu, kai tokios teorijos apskritai neturėjo nieko bendro su marksizmo ideologija. Lotmanas sako, kad jei suvokiame kultūrą kaip tekstą, turėtume prisiminti, kad nauji tekstai yra sukuriami ne tik vienalaikėje kultūroje, bet ir praeityje. Kultūros istorijoje visuomet buvo iš naujo atrandami seni dalykai – dalykai, kurie buvo pamiršti, nuo jų buvo nupučiamos laiko dulkės. Pasak Lotmano, būtent taip veikia atminties ir užmaršties paradigma. Taigi, viena vertus, mes turime galimybę prisiminti konkrečius dalykus, kurie dėl vienos ar kitos priežasties buvo ištrinti iš mūsų atminties. Kita vertus, turime galimybę apibūdinti savo istoriją pasitelkdami naujas tam tikras kritines kategorijas ir permąstyti ne tik praeities įvykius, bet ir savo pačių mąstymą – ypač tradicinį akademinį mąstymą.

Ketiname kalbėti apie architektūrą kaip apie praktiką, o ne apie architektūros objektų istoriją. Tikiuosi, kad šiandienos pokalbis aiškiai rodo, kad architektūra yra ir praktika – ne tik objektas, ne tik materija. Kitas klausimas, kurį turėtume permąstyti, – kas gi yra kritinė praktika architektūroje apskritai? Ar siejame tai su įprasta avangardo sąvoka, kuri yra įsitvirtinusi meno istorijoje, kai avangardas suprantamas kaip visuomenės kritika ar bent jau socialiai orientuota veikla? Avangardinė praktika visų pirma siejama su avangardo menininkais, o Lietuvoje, be abejo, žymiausias avangardistas būtų Georgeʼas Mačiūnas, Fluxus menininkas, kuris iš tiesų pagal išsilavinimą buvo architektas; jis dar 1964 metais parašė straipsnį „Didžiosios architektūros apgavystės“, kuriame kritikavo Miesą, Franką Lloydą Wrightą, Saarineną ir kitus didžiuosius „modernizmo meistrus“. Ar tai ir būtų kritinės praktikos pavyzdys, ar tik mūsų ribotas supratimas apie tai, kas yra kritinė praktika architektūroje, kuri yra žymiai sudėtingesnė veikla?

Pokalbis: Kritiškumo ribos Baltijos regiono architektūroje >>