Giedrė Filipavičienė, Irena Kliobavičiūtė. Vilniaus senamiesčio apsauga 1992–2014 m.

„Ir vienlaik Vilniaus panorama kalba mums apie tai, ….., kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, kad jos genijus – kartu ir „genius loci“ – yra linkęs į lyrizmą ir romantiką.“

Dr. Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas, Kaunas, 1940 m.

Nagrinėjamas laikotarpis apima 22 Lietuvos Respublikos gyvavimo metus, per kuriuos keitėsi ne tik oficialus (valstybės) požiūris į saugomą Vilniaus senamiestį, jo sudėtį ir apsaugą, buferinės zonos sudėtį bei apimtį, bet ir įstatymų bazė, kuri keitė vertės sampratą, apsaugos būdus bei priemones. Dėl įstatymų kaitos buvo atnaujinti tam tikri darbai, vyko greitesnė projektų kaita, o tai neleido nusistovėti paveldosaugos praktikai. Šiuo laikotarpiu išskirtini du etapai: I – 1995–2004 m. ir II – 2004–2014 m.

I. Pirmajame etape (1995–2004 m.) priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37) buvo orientuotas į nustatytų kultūros vertybių apsaugą ir naudojimą. Remiantis šiuo įstatymu, apsauga neatskirta nuo naudojimo (pritaikymo) darbų, saugojimo reikalavimai realizuojami pagal taikomus tvarkymo režimus, apibrėžtus apsaugos reglamentuose (neišskiriant vietovių nuo objektų ar kompleksų): „nekilnojamosios kultūros vertybės – kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės statiniai, jų priklausiniai bei kompleksai, ansambliai ir vietovės, įregistruoti šio įstatymo nustatyta tvarka; nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga – šių vertybių valstybinė apskaita ir visi saugojimo darbai.“^[1]Valstybės žinios. 1997-10-10, Nr. 92-2323.

Buvo nustatyti tokie saugojimo reikalavimai: „Nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimas turi atitikti jų kultūrinę vertę bei autentiškumą ir sudaryti sąlygas šias vertybes tinkamai eksponuoti. Nekilnojamosios kultūros vertybės saugomos jas tinkamai prižiūrint, tvarkant bei naudojant. Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentas yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas. Apsaugos reglamente taip pat nurodomi pagrindiniai vertybės apskaitos duomenys – jos sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė ir teritorija.“^[2]Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Valstybės žinios. 1995, Nr. 3-37. Su požiūriu į saugomą objektą glaudžiai susijusi ir paveldosaugos planavimo sistema: kiekvienam objektui buvo rengiamos individualios paminklotvarkos sąlygos, numatomi privalomi atlikti tyrimai, visiems numatytiems darbams rengiamas vienas projektas, darbai derinami, leidimai išduodami bendrai. Apsaugos reglamentas laikomas pagrindiniu dokumentu, nustatančiu objekto ar vietovės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas.

II. Antrajame etape (2004–2014 m.), įsigaliojus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui (Žin., 2004, Nr. 153-5571) iš esmės pasikeitė saugojimo objektas – nuo vertybės iki „kultūros paveldo“, nustatoma ne „vertybės sudėtis ir apimtis“, o objektų „vertingosios savybės“, kultūros paveldui išsaugoti atliekami tvarkybos darbai, kurie skirstomi į tvarkomuosius paveldosaugos darbus ir tvarkomuosius statybos darbus. Vietovių apsauga realizuojama skelbiant ar inicijuojant kultūrinius draustinius, nustatant vietovių dalių saugojimo režimus, kurie įteisinti specialiaisais planais (teritorijų planavimo dokumentais):

Apsaugos reglamentas – konkrečiam objektui ar objektų tipui parengtas dokumentas ar dokumento dalis, nustatantys paveldosaugos reikalavimus kiekvienam skelbiamam ar paskelbtam saugomu kultūros paveldo objektui.

Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.

Kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.

Kultūros paveldo objekto teritorija – kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai.

Kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.

Paveldo tvarkybos reglamentai – privalomųjų tvarkybos norminių dokumentų, nustatančių darbų planavimo, projektavimo, vykdymo ir su tvarkyba susijusių procedūrų atlikimo taisykles ir reikalavimus, užtikrinančius autentiškumo išsaugojimą, sistemos dalis.

Paveldosaugos reikalavimai – saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos.

Saugoma vietovė – kultūros paveldo vietovė, kuriai apsaugoti Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigiamas kultūrinis rezervatas ar kultūrinis draustinis, istorinis nacionalinis ar istorinis regioninis parkas.

Vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: 1) apskaita; 2) skelbimas saugomu; 3) saugojimas – tvarkyba ir naudojimas; 4) pažinimas, jo sklaida; 5) atgaivinimas (reabilitacija).^[3]Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas. Valstybės žinios.  2004, Nr. 25-774.

Šie pakeitimai iš dalies paneigė jau atliktus iki 2004 metų darbus – naujoje įstatymo versijoje buvo atsisakyta individualių apsaugos reglamentų, kaip pagrindinių apsaugos, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo dokumentų (todėl Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas (toliau – VSAR) liko galioti tiek, kiek neprieštaravo įsigaliojusiai įstatymo versijai). Esminiai veiklos apribojimai buvo susieti su saugomų objektų apsaugos tikslais, perkeliant visų kultūros paveldo objektų tipų (išskyrus vietoves) apsaugos sąlygas į įstatymo tekstą ir nurodant objektų apsaugos tikslus. Dėl įstatymo kaitos vertingųjų savybių apskaitos sistema išsiplėtė ir tapo sudėtingesnė (ji tapo daugiapakopė – atsirado registruotos vertybės, saugomi objektai ir vietovės bei vertingųjų savybių požymių turintys objektai). Taip pat buvo įdiegta sudėtinga paveldosaugos planavimo darbų sistema, kuria vadovaujantis vienam objektui sutvarkyti reikia rengti du projektus – tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir techninį (pritaikymo). Buvo sukurta PTR sistema (iš dalies prieštaraujanti STR) bei dvigubų leidimų ir derinimų sistemos skirtingose institucijose. Vietovėms numatyta kultūrinių draustinių steigimo procedūra nepasiteisino (nuo 2013 m. NKPAĮ pakeitimų grįžta prie saugomų vietovių statuso).

Vilniaus senamiesčio apsaugos veiksmų apimtis ir lokalizacija Vilniaus istorinio centro atžvilgiu

Atskleidžiant Pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro – vertę, toliau straipsnyje nagrinėjami atliktų Vilniaus senamiesčio tyrimų (daugiausia – fizinių: architektūros, polichromijos, konstrukcijų, mūro, archeologinių) duomenys, vertybių (vėliau – ir vertingųjų savybių) apskaita bei abiejų komponentų integracija į nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą.

1994 m. Vilniaus istorinis centras, remiantis (ii) ir (iv) kriterijais, buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą:

(ii) kriterijus: „Vilniaus istorinis centras yra išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius turėjęs didelę įtaką architektūros ir kultūros tendencijoms didelėje Rytų Europos dalyje.“

(iv) kriterijus: „Miestovaizdyje išsaugota turtinga pastatų įvairovė. Vilnius yra išskirtinė Centrines Europos miesto, organiškai išsivysčiusio per penkis šimtmečius, iliustracija.“^[4]Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas. Valstybės žinios.  2004, Nr. 25-774.

Atkreiptinas dėmesys, jog saugotinas Vilniaus senamiestis kaip objektas visada buvo suvokiamas kartu su jo apsuptimi – vadinamosiomis buferinėmis zonomis, kuriose nuo pat pradžių buvo išskirti išlikusių vertingų urbanistinių struktūrų-vietovių dariniai. Būtent dėl to šiame tyrime apsaugos veiksmai nagrinėjami chronologiškai ir atskirose saugomos vietovės zonose:

I.Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) teritorija (352,09 ha);

II. Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) apsaugos (buferinių) zonų teritorija (1912,24 ha);

III. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorija (~51,38 ha);

IV. Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u. k. 25504) teritorija (~579,7 ha).

Visi atlikti tyrimai, apskaitos ir veiklos reglamentavimo darbai yra sunumeruoti chronologiškai, suteikiant darbui numerį su žvaigždute ar žvaigždutėmis, žyminčiomis zoną-teritoriją (I – nr*, II – nr** , III – nr***, IV – nr**** – žr. kiekvieno paminėto darbo ar dokumento aprašo pabaigoje). Suvestinės chronologinės schemos pateikiamos atskirai kiekvienai išskirtai teritorijai kiekvieno skirsnio pabaigoje (schemų autorės – I. Kliobavičiūrė ir G. Filipavičienė, braižė V. Zilinskas).

I. Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) teritorija (352,09 ha)

Iki 1992 m.:

Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, AB „Paminklų restauravimo institutas“. Projekto vadovas Augis Gučas (1988–1992 m.). (1*) Tai išsamus regeneravimo projektas, parengtas remiantis apibendrintais instituto atliktais nuodugniais tyrimais, revoliucingai (visuotinos valstybinės žemės nuosavybės laikais) numatęs sklypų (valdų) struktūros bei išgriauto užstatymo atkūrimą. Regeneravimo projekto medžiaga tapo sudėtinė Vilniaus senamiesčio UNESCO nominacinės bylos bei pirminės apskaitos dokumentacijos dalimi. Regeneravimo projekte apibrėžtais reikalavimais buvo vadovaujamasi rengiant Senamiestyje esančių pastatų ir teritorijos saugojimo, naudojimo bei tvarkymo paminklotvarkos sąlygas, projektus ir darbus.

Rengiant projektą buvo atlikti papildomi tyrimai:

Istoriniai tyrimai: Vilniaus amatininkų cechų namų lokalizacija (aut. T. Dambrauskaitė); skirtingų istorinių Vilniaus priemiesčių istoriniai tyrimai (aut. T. Dambrauskaitė, R. Dičiuvienė); kulto pastatų ir jų vietų Vilniaus mieste tyrimai – Katalikų bažnyčios istorijos apybraižos (aut. R. Firkovičius);

Žvalgomieji architektūriniai tyrimai: įvairių Senamiesčio ir priemiesčių išankstiniai tyrimai (aut. R. Jarmalavičienė);

Archeologiniai tyrimai: Vilniaus senamiesčio raida archeologijos duomenimis iki XVIII a. – 2 dalys (aut. L. Dzikas ) ir planas (15 planšetų; aut. M. Bugailiškytė);

Sociologiniai tyrimai: 3 dalys (autorių kolektyvas, vadovas – V. Jonaitis);

Architektūriniai-istoriniai tyrimai: grafinės kvartalų schemos pagal istorinius planus ir natūros tyrimus (autorių kolektyvas: J. Mazurkevičiūtė, M. Mačiulis, G. Gajauskaitė, I. Kliobavičiūtė); Funkcijų retrospekcinis planas, XX a. 4 deš. (aut. J. Mazurkevičiūtė); Senamiesčio (iki XIX a. vid.) vėlyviausiai evoliuciškai susiklosčiusių (1930–1940 m.) sklypų ribų planas (aut. M. Mačiulis); Sklypų ir funkcijų raidos planas (aut. I Kliobavičiūtė, D. Sabaliauskienė); Vilniaus miesto naujųjų gatvių pavadinimų ir pastatų numeracijos planas (aut. I. Kliobavičiūtė) ir kiti.

Transporto tyrimai: Transportinė dalis, esamos padėties analizė (MSPI, aut. V. Valeika, P. Juškevičius);

Ekonominė dalis: Techninių ekonominių rodiklių esamos padėties (1991 m.) analizė (MSPI, aut. K. Šimkūnienė).

Sereikiškių parko tvarkymo projektas. Paminklų restauravimo institutui buvo užsakytas Sereikiškių parko tvarkymo projektas. 1988 m. parkotyrininkas K. Labanauskas atliko išsamius tyrimus (L. Čibiro ištisinio medžių perskaičiavimo metodu), kuriais nustatė 72 taksonų dendroflorą (51 medžių ir 21 krūmo). Individualiai ištirti 1089 medžiai. Nustatyta, kad iš jų 100 nedelsiant šalintini kaip ligoti, avariniai ar menkaverčiai, stelbiantys kitus. Deja, tuomet rengtasis tvarkymo projektas liko nebaigtas, o įgyvendintas remiantis tik maža dalimi tyrimų duomenų. (2*)

1993 m. Vilniaus senamiestis kaip urbanistinė vietovė įregistruojamas LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Regeneravimo projekto medžiaga tampa pirmine apskaitos dokumentacija. (3*)

1994 m. Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą. Įteisinamos ir įsigalioja principinės miesto centro zonavimo paminklosauginiu požiūriu schemos:

1995 m.:

Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija ir sklypų planas (reg. Nr. 1, VMV, 1995-03-23, Nr. 775V). Autorių kolektyvas, projekto vadovas – A. Gučas, architektės – I. Kliobavičiūtė, D. Sabaliauskienė. Vilniaus miesto savivaldybė kaip regeneravimo projekto išvadų dalį patvirtina abu planus – regeneravimo koncepciją ir sklypų planą; regeneravimo projektą įregistruoja teritorijų planavimo dokumentų registre kaip detalųjį planą. Regeneravimo plano koncepcijos pagrindu pradėti rengti tolimesni atkūrimo projektai: Valdovų rūmų, miesto gynybinės sienos fragmentų, pastatų Didžiojoje g. 8 ir 10, Tymo kvartalo pastatų ir pan. Sklypų planas įteisina sklypų struktūros atkūrimą, numato leistinus kiekviename sklype darbus bei galimą jų apimtį. Šiais planais vadovaujamasi ir šiandien, nes, kaip ir detalusis planas, ne kartą buvo pildyti trūkstamomis dalimis – žemėnaudos, transporto organizavimo planu, inžinerinių tinklų schemomis ir pan. (5*)

Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės (VMV, 1995-03-23, Nr. 699V). Aut. A. Gučas, A. Trapikas. Taisyklės harmoningai papildė regeneravimo projekto kaip nepilnos apimties teritorijų planavimo dokumento spragas (Teritorijų planavimo įstatymas paskelbtas Žin., 1995, Nr. 107-2391). Taisyklėmis sėkmingai vadovautasi iki 1997 m., kai įsigaliojo Apsaugos reglamentas. (6*)

Pasaulio bankui remiant, 1995–1996 m. tarptautinė ekspertų grupė parengė strategiją Vilniaus senamiesčiui atgaivinti. Patvirtinamos Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijos projekto pagrindinės nuostatos (VMV, 1996-09-11, Nr. 149V). Vadovaujantis atgaivinimo strategijos nuostatomis rengiami Vilniaus senamiesčio gatvių fasadų dažymo, grindinių tvarkymo ir kiti projektai bei darbai. Darbus organizuoja Vilniaus senamiesčio direkcija, o vėliau 1998 m. įsteigta Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra (VSAA) perima dalinio tvarkymo darbų finansavimo kartu su nekilnojamojo turto savininkais veiklą. (7*)

1997 m.:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijos projekto“ (1997-02-21, Nr. 145). Sudaromi Vilniaus senamiesčio privatizuojamų objektų (su jų paminklosauginėmis sąlygomis) sąrašai, kurie pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybei; išjudinami privatizavimo procesai. (8*)

Pradedama Vilniaus senamiesčio statinių vertybinė inventorizacija (1997–2000 m.), kurią vykdo AB „Paminklų restauravimo institutas“. Autorių kolektyvas, projekto vadovas – R. Zilinskas. Darbus organizavo Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros vertybių skyrius. Darbas vyko ketverius metus, jį atliko visas AB „PRI“ tyrėjų skyrius, kuriam talkininkavo instituto istorikai. Nors darbas atliktas remiantis anketine apklausa, jis priskiriamas ir apskaitos dokumentams bei tyrimams, nes, remiantis inventorizacija, buvo parengtas Vilniaus kultūros vertybių registro projektas: dalis pastatų ir pastatų kompleksų buvo pasiūlyti į valstybinį, dalis – į Vilniaus vietinį registrą. Pasiūlymai į registrus buvo pateikti vertinti nepriklausomiems ekspertams. Pasiūlymams buvo pritarta, o vėliau jie tapo Vilniaus senamiesčio urbanistikos vertybės apskaitos dokumento-dosjė dalimi (dosjė papildymo brėžinys). Anketose pateikiamas trumpas kiekvieno Senamiesčio pastato apibūdinimas, nuotraukos, paminklosauginis vertinimas išskiriant saugotinus elementus, istorinės užstatymo raidos santrauka, siūlymai dėl apsaugos. Medžiaga nėra skaitmenizuota. Ji saugoma Vilniaus miesto plėtros departamento Kultūros vertybių skyriuje. (9*)

Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosios taisyklės (LRKM KVAD, 1997-09-30, Nr. 255). Vilniaus senamiesčio reglamentas nebuvo parengtas iki galo (patvirtinta tik pirmoji – bendroji – jo dalis). (10*) Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosios taisyklės turėjusios galioti iki bus parengtos ir aprobuotos likusios II–V reglamento dalys. Įdomu tai, jog buvo numatyta bendra Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento sudėtis, kurios iš principo buvo laikytasi 2003 metų VSAR.

Vilniaus Senamiesčio apsaugos reglamento sudėtis. Vilniaus senamiesčio reglamentą sudaro penkios dalys. Pirmoji dalis reguliuoja veikas visoje Senamiesčio teritorijoje. Antroji skirta Senamiesčio paskiroms istorinėms dalims, kurios turi skirtingas formas, funkcijas, išlikimo laipsnį ir t. t., todėl joms reikalingi specialūs apsaugos reikalavimai, kurie patikslintų bendruosius. Trečioje dalyje nurodoma, kaip pritaikyti bendruosius reikalavimus atskiroms vidaus erdvėms ar jų sekoms saugoti, tvarkyti ir naudoti. Ketvirtoji ir penktoji dalys apima reikalavimus pavieniams objektams (taip pat ir statinių interjerams) bei kitiems Senamiesčio sandaros elementams (jei jų nereglamentuoja antroji ir trečioji dalys) saugoti, tvarkyti ir naudoti.^[5]Valstybės žinios. 1997-10-10, Nr. 92-2323.

1998 m.:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu (unikalus kodas U1P). (11*) Kultūros paminklai – reikšmingiausios nekilnojamosios kultūros vertybės, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtos kultūros paminklais.^[6]Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Valstybės žinios. 1995, Nr. 3-37.

Vilniaus miesto bendrasis planas (VMT, 1998-12-18, Nr. 292 (Reg. Nr. 301), SĮ „Vilniaus planas“. Autorių kolektyvas: K. Pempė (projekto vadovas), prof. J. Glemža ir kt. Bendrajame plane yra „Kultūros vertybių apsaugos ir naudojimo dalis“ (6 BP dalis), kurioje yra numatytos raidos tendencijos, pagrindinės spręstinos problemos bei Vilniaus senamiesčio sprendiniai (dalis 6.2.2.). Atskiru punktu Vilniaus miesto pagrindiniame brėžinyje „2. Miesto struktūra ir žemės naudojimo reglamentai“ išskirta Vilniaus senamiesčio žemėnauda. Galima sakyti, jog bendrasis planas integravo ankstesnius Vilniaus senamiesčio planavimo dokumentus bei reglamentą, todėl 1998 metų BP laikytinas kompleksiniu dokumentu. (12*)

2000–2001 m. Vilniaus senamiesčio dosjė – pagrindinis apskaitos dokumentas – „Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo U1P sudėtis ir apimtis, (dosjė papildymas)“. Parengimą organizavo Kultūros paveldo centras (KPC). Autorių kolektyvas: I. Kliobavičiūtė, G. Filipavičienė, E. Zilinskas, E. Kazlauskaitė, K. Katalynas. Dosjė papildytas urbanistinės vietovės sudėtį ir apimtį atskleidžiančiais planais, kartogramomis bei schemomis: Vilniaus senamiesčio kvartalų numeracijos ir zonavimo paminklosauginiu požiūriu schema; gamtinio pagrindo bei dangų kartograma; planinės-tūrinės struktūros kartograma [il. 7]; erdvinės struktūros kartograma [il. 8]; pasiūlymais į registrus (išvadinis vertybinės inventorizacijos planas); urbanistinės struktūros kartograma [il. 9]; archeologinio sluoksnio zonavimo kartograma (apimanti tik Senamiesčio teritoriją). Be to, dosjė pateikiami „Vilniaus miesto panoramos“ I-III tomai (BP-OP-2000). Vilniaus miesto plano operatyviojo planavimo (2000, ©Miesto plėtros departamentas, pagaminta SĮ „Vilniaus planas“) ištraukos sietinos su saugotinomis Senamiesčio panoramomis. (13*)

Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymo projekto tyrimų medžiaga (Istoriniai tyrimai (pažyma), aut. J. Valužytė ir kt.). Atlikti tyrimai prieš priimant Bernardinų sodo sutvarkymo sprendinius. (14*)

2002 m.:

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato, paskelbto LR Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861, teritorija tvarkoma pagal Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatus, patvirtintus LR Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1111. Reglamentavimas vykdomas pagal nuostatų reikalavimus. (15*)

Vilniaus miesto 2002–2011 metų strateginis planas (VMT, 2002-06-19 Nr. 607). Numatė Senamiesčio apsaugos reglamento trūkstamų dalių sukūrimą, atnaujinimą, apsaugos zonų apskaitos ir reglamentavimo dokumentų sukūrimo grafikus bei eiliškumą. (16*)

Kultūros paveldo centras, tobulindamas apskaitos dokumentaciją, parengė iki 2002 metų atliktų istorijos, architektūros, archeologijos tyrimų suvestines, nurodant bylų nomenklatūrą, tyrimų datas, autorius, saugojimo vietą bei trumpai apibūdinant tyrimų išvadas. (17*)

Vilniaus senamiesčio detalųjį planą papildantys planai:

Vilniaus senamiesčio inžinerinės infrastruktūros suvestinis brėžinys, projekto vadovė M. Kaminskienė, UAB „Ekoprojektas“.

Gatvių kategorijų ir raudonųjų linijų planas bei byla, projekto dalies vadovas – susisiekimo sistemų inžinierius V. Valeika.

Patikslintas sklypų ribų planas. Projekto vadovė – I. Kliobavičiūtė, autoriai – D. Sabaliauskienė, D. Bagdonavičius, UAB „PRI“. (18*)

Bernardinų sodo sutvarkymo koncepcija. Projektavimo ir restauravimo institute atlikta Bernardinų sodo istorinė urbanistinė paminklotvarkinė analizė, paruošta Bernardinų sodo sutvarkymo koncepcija. Autorės – architektės G. Miknevičienė ir M. Nemunienė. (19*)

2003 m. Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo U1P – specialusis planas, 2002-03-17 patvirtintas Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus ir 2003-01-22 VMT raštu Nr. 764. Planavimo organizatorius – Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento kultūros vertybių skyrius, rengėjas – AB „Paminklų restauravimo institutas“. Autorių kolektyvas: I. Kliobavičiūtė (projekto vadovė), architektės G. Filipavičienė, E. Kazlauskaitė). Vilniaus senamiesčio specialiuoju apsaugos planu nustatyti skirtingų Senamiesčio teritorijų naudojimo, tvarkymo režimai, išskirti viešųjų erdvių tvarkymo režimai, apibrėžti apsaugos tikslai, leistini bei draudžiami darbai. Planai (20*): „Naudojimo režimų planas – RI.204-69.00-SP-B-NR“.

Vilniaus senamiesčio detaliojo plano pagrindimas (išplėstinis variantas). Lietuvos istorijos institutas. Autorių kolektyvas: R. Čepaitienė, A. Gučas, V. Jogėla, K. Makovska, E. Meilus, A. Nikžentaitis, G. Vaitkevičius. Darbas skirtas Vilniaus senamiesčio detaliojo plano siūlomiems sprendiniams pagrįsti, priskirtinas tyrimams; vėliau integruotas į detaliojo plano papildymą. (21*)

2004 m.:

Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas (Žin. 2004, Nr. 25-774). Reglamentą rengė AB „Paminklų restauravimo institutas“. Autorių kolektyvas: I. Kliobavičiūtė (projekto vadovė), G. Filipavičienė, E. Zilinskas, R. Zilinskas, K. Katalynas, R. Prapiestienė, G. Vaitkevičius, D. Bagdonavičius, E. Kazlauskaitė. (22*) VSAR parengtas kaip pagrindinis plačios apimties vietovės apsaugos dokumentas, numatant jo keitimo galimybes ir mechanizmus, atsižvelgiant į atliktų tyrimų išvadas. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas nustatė reikalavimus visoms Senamiesčio sudėtinėms dalims. Senamiesčio apsaugos reglamentą sudaro šešios dalys, išleistos atskiromis bylomis (knygomis): 1. Bendroji dalis. Bendrosios nuostatos. Senamiesčio vertė. Senamiesčio sudėtis, apimtis ir kiti apskaitos duomenys. Senamiesčio apsaugos reglamento sudėtis; 2. Pirmoji dalis. Bendrieji Senamiesčio apsaugos reikalavimai. Reguliuojamos veiklos Senamiesčio teritorijoje; 3. Antroji dalis. Specialūs apsaugos reikalavimai paskiroms istorinėms dalims (pirmoji Senamiesčio zona – Vilniaus pilys; antroji Senamiesčio zona – Istorinis Vilniaus branduolys; trečioji Senamiesčio zona – Istoriniai priemiesčiai); 4. Trečioji dalis. Reikalavimai atskiroms Senamiesčio istorinėms dalims (10 Senamiesčio teritorijos zonų), vidaus erdvėms ar jų sekoms saugoti, naudoti bei tvarkyti; 5. Ketvirtoji dalis. Reikalavimai pavieniams objektams, jų sudėtinėms dalims bei kitoms Senamiesčio sudėtinėms dalims. Ši dalis nuolat papildoma, atsižvelgiant į pakitimus, nustatytus Senamiesčio monitoringo metu, įvykdžius konkrečių objektų tvarkymo darbus, parengus individualius statinių, statinių kompleksų ir ansamblių nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentus, pakitus želdinių struktūrai; 6. Penktoji dalis. Nuolat papildoma tiriant kultūrinį sluoksnį (A1610), parengus šios nekilnojamosios kultūros vertybės individualų apsaugos reglamentą, tiriant požemines statinių dalis, pastatų liekanas, kitus teritorijos elementus, nustačius jų kultūrinę vertę. Galutiniai duomenys naudojami II–IV dalių duomenims koreguoti.^[7]Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas. Valstybės žinios.  2004, Nr. 25-774.

Pažymėtina, jog Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente pirmiau nei kituose dokumentuose (TPĮ šį nuostata įsigaliojo nuo 2014 metų) buvo nuspręsta reguliuoti Senamiesčio sklypų (valdų) užstatymą, reglamentuojant sklypų užstatymo morfologinį tipą. Tam buvo sukurta ir įteisinta Vilniaus senamiesčio užstatymo urbanistinių struktūrų tipologija. Buvo išnagrinėti atskiroms miesto dalims būdingi valdos užstatymo morfologiniai tipai. Pagal užstatymo tipus buvo reglamentuojami sklypo užstatymo būdai, pastatų aukštingumas, valdos užstatymo tankis. Ši VSAR dalis (III dalis) sukurta išsaugoti būdingiems atskirų Senamiesčio dalių užstatymo bruožams, vengiant užstatymo tipų niveliacijos.[4] Apgailestaujant tenka pažymėti, jog visas VSAR galiojo tik tris mėnesius, nes 2004 m. balandžio 20 d., įsigaliojus naujai NKPAĮ versijai, jis iš dalies neteko galios.

Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo (U1P) – detaliojo plano žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio planas (raidos programa) (VMT, 2004-02-25, Nr. 1-288). Dokumentas papildė galiojančio BP sprendinius žemėnaudos reglamentavimo planu. (23*)

Vilniaus miesto nekilnojamųjų kultūros vertybių registras (VMT, 2004-03-31, Nr.1-313). Vilniaus miesto savivaldybė įsteigė Vilniaus miesto nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kuriame buvo įregistruota 109 Vilniaus senamiesčio statiniai ir 31 statinių kompleksas (galiojo 20 dienų). Įsigaliojus naujam NKPAĮ šis registras buvo panaikintas, nes neliko savivaldybių (vietinių) registrų. Ši rimta įstatymo spraga, nenumačius Vietinių registrų integracijos į NKV, gerokai apsunkino VSAR taikymo galimybes, nes dalis neginčijamai vertingų Vilniaus senamiesčio statinių ir objektų neteko Vilniaus miesto savivaldybės prisiimtos apsaugos. Klaida buvo taisoma tik 2013 metais – naujuoju vertinimo tarybos aktu dalis Vilniaus registro statinių ir statinių kompleksų įregistruota NKV registre [il. 12]. (24*)

2005 m.:

Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 Vilniaus senamiestis pripažintas valstybės saugomu. Vilniaus senamiestis įgauna saugomos kultūros vietovės statusą. (25*)

Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos 2005–2006 metų paveldotvarkos programa bei Vilniaus senamiesčio detaliojo plano raidos programos papildymas (VMT, 2005-11-23, Nr. 1-953). Patvirtinamas Vilniaus senamiesčio detaliojo plano (I etapo) parengtos detaliojo plano teritorijos raidos programos sprendinių papildymas pagal ekspertų pastabas. Papildymą sudaro 4 planai: 1. Suvestinis vertybių planas; 2. Tvarkybos darbų planas; 3. Sklypų ribų ir servitutų planas; 4. Žemėnaudos planas. (26*) Pažymėtina, jog buvo parengtas ir penktas – Vilniaus senamiesčio sklypų užstatymo tipų (morfologinių tipų) planas, kurį ekspertai atmetė kaip nereikalingą.

Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymo koncepcijos korektūra, SĮ „Vilniaus planas“. Autorės – architektės G. Miknevičienė ir M. Nemunienė. Koncepcijoje nustatyti pagrindiniai metodiniai sodo restauravimo principai, rekomenduojama funkcinė paskirtis ir zonavimas. Pateikti geresnės integracijos į aplinkines teritorijas pasiūlymai, planinė erdvinė-stilistinė kompozicija, želdinių formavimo kryptis. Paruošta skulptūrų komponavimo į parko planinę erdvinę struktūrą programa, pasiūlyta mažosios architektūros estetinė-stilistinė kryptis ir  programos įgyvendinimo etapai. (27*)

2007 m. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 metų (VMT 2007-02-14, Nr. 1-1519). Plano rengėjas SĮ „Vilniaus planas“. Autorių kolektyvas: M. Pakalnis (plano vadovas), prof. J. Glemža (kultūros vertybių dalies (4.4.) autorių kolektyvo vadovas), doc. J. Jurevičienė. BP numatė parengti daug specialiųjų planų bei apsaugos reglamentų, išskyrė Senamiesčio buferinėje zonoje vietas, kuriose gali būti statomi aukštybiniai pastatai, įteisino Senamiesčio ir jo apylinkių apžvalgos taškus, numatė tikslinti VSAR, kaip svarbiausius darbus išskyrė atskirų objektų Senamiestyje atkūrimą. (28*)

2008 m. Vilniaus senamiesčio (U1P) apsaugos reglamento tikslinimas pagal galiojančius teisės aktus. Užsakovas – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, plano rengėjas – UAB „Senojo miesto architektai“. Autorių kolektyvas: I. Kliobavičiūtė (projekto vadovė), G. Filipavičienė, E. Zilinskas, R. Augustinavičius. Buvo rengiama Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento korektūra (nekeičiant reglamento grafinės dalies). Darbas originalus tuo, kad viename dokumente buvo mėginama per leistinų darbų prizmę susieti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo terminus ir nuostatas su Saugomų teritorijų įstatymo terminais bei tipiniais reglamentais. Darbo tikslas – pakeisti galiojančio įstatymo neatitinkančias sąvokas ir nuostatas nekeičiant VSAR sudėties bei esminių reikalavimų. Projektas priimtas, tačiau LRKM įsakymu nepatvirtintas. (29*)

2010 m. Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas (patvirtintas LR kultūros ministro 2010-10-18 įsakymu Nr. ĮV-512; Žin., 2010, Nr.126-6472). Plano rengėjai – SĮ „Vilniaus planas“ ir VĮ „Lietuvos paminklai“. Autorių kolektyvas: V. Brezgys (projekto vadovas), N. Siciūnas, M. Pakalnis. Planas patikslino Vilniaus senamiesčio ir apsaugos zonų ribas bei plotus. 2000 m., pradėjus rengti Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, buvo nustatyta, kad skaitmeniniu būdu koordinavus Senamiesčio teritoriją, plotai ne visiškai atitinka tuos duomenis, kurie buvo pateikti Pasaulio paveldo centrui 1994 m. siųstoje medžiagoje (plotas ~359,5 ha ). Specialiajame plane Senamiesčio ribos buvo koordinuotos, patikslintos minimaliai, kad nebūtų neatitikimų su Nekilnojamojo turto registre įteisintų žemės sklypų ribomis. (30*) Senamiesčio teritorijos ir apsaugos zonos ribų plane nustatyti šie duomenys:^[8]Brezgys V.: Vilniaus senamiesčio teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas. Aiškinamasis raštas. Rengėjai – VĮ „Lietuvos paminklai“, SĮ „Vilniaus planas“. Vilniaus senamiesčio teritorijos plotas – 352,09 ha. Apsaugos zonos plotas, koordinavus ribas valstybinėje koordinačių sistemoje LKS-1994 – 1912,24 ha.

Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymo techninis projektas, SĮ „Vilniaus planas“. Autorių kolektyvas: J. Večerskytė-Šimeliūnė (projekto vadovė), M. Dauderytė-Mazūrienė, K. Labanauskas. (31*)

2011 m. Sereikiškių parkas (u. k. 36119) registruojamas kaip vietovė Nekilnojamųjų vertybių registre. (32*) Patvirtinamas Sereikiškių parko (u. k. 36119) vertinimo tarybos aktas. (33*)

2012 m.:

Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose rekomendacijos (VMT, 2012-06-20, Nr.1-651). Rekomendacijas rengė UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“. Autorių kolektyvas; G. Miknevičienė (projekto vadovė), M. Nemunienė. Rekomendacijose nustatomas palėpių ir stoglangių įrengimas kultūros vertybių apsaugos aspektu, t. y. tiek, kiek jis susijęs su poveikiu Vilniaus senamiesčio ir atskirų pastatų vertingosioms savybėms – išoriniam vaizdui, tūrinei-erdvinei struktūrai, architektūrai, vertingiems pastato elementams (pastato ir stogo konstrukcijoms, kapitalinėms sienoms, perdenginiams ir kt.). Rekomendacijos taikomos išduodant specialiuosius architektūrinius reikalavimus, rengiant projektinius pasiūlymus ir kt. projektus. (34*)

Vilniaus senamiesčio tvarkybos rekomendacijos (VMT, 2012-06-20, Nr.1-652). Autorių kolektyvas; G. Filipavičienė, A. Trapikas. Rekomendacijos skirtos reglamentuoti kitais teisės aktais nepakankamai apibrėžtiems Vilniaus senamiesčio tvarkybos darbams ir tuo (taip) užtikrinti visapusišką Senamiesčio vertingųjų savybių apsaugą. (35*)

Vilniaus senamiesčio paveldotvarkos projekto (tvarkymo plano) koncepcija (nuo 2014 metų – Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas (VSTP), pradėtas rengti 2009 m. Plano rengėjas – VĮ „Lietuvos paminklai“. Autorių kolektyvas: V. Brezgys (projekto vadovas), N. Siciūnas, G. Filipavičienė, I. Kliobavičiūtė, M. Pakalnis, R. Zilinskas, G. Laukaitytė-Malžinskienė. (36*) Reglamentuoja veikas Vilniaus senamiestyje ir jo apsaugos zonose. 2010 m. išnagrinėjus paruoštus septynis koncepcijos variantus, buvo parengtas 8-asis koncepcijos variantas. 2012 m. šiai VSTP koncepcijai pritarė Kultūros paveldo departamentas ir Kultūros ministerija [il. 18].

Senamiesčio teritorijoje nustatytos prioritetinės tvarkybos kryptys – konservavimas ir restauravimas. Nustatant paveldosaugos reikalavimus buvo remiamasi 2001 m. Kultūros paveldo centro direktoriaus patvirtinta Senamiesčio sudėties ir apimties (dosjė papildymo) medžiaga [il. 7-9], 1997–2000 m. Senamiesčio pastatų vertybinės inventorizacijos duomenimis, Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento medžiaga. Nustatyti saugojimo režimai užstatytoms struktūros dalims ir miesto viešosioms erdvėms bei želdynams. Senamiesčio teritorija zonuojama pagal tokias prioritetines tvarkymo kryptis [il. 18]: urbanistinės struktūros konservavimas ir restauravimas;  senamiesčio dalys, kuriose galimas sunaikintos urbanistinės struktūros atkūrimas; teritorijos, kuriose numatoma reglamentuota urbanistinės struktūros kaita. Atkūrimas ir konversija (statinių statyba) leidžiami tik atlikus detalius tyrimus bei pateikus nustatytos formos išvadas – teisinį pagrindą. Po II-ojo pasaulinio karo susiformavusias viešąsias erdves atkurti galima tik įvertinus urbanistinę analizę, pagrindus atstatymo būtinybę bei priėmus politinį sprendimą.^[9]Brezgys V.: Vilniaus senamiesčio paveldotvarkos projektas (tvarkymo planas). Koncepcija. Aiškinamasis raštas. Rengėjas – VĮ „Lietuvos paminklai“.

Senamiesčio apsaugos zonai nustatomų reglamentų tikslas – išsaugoti Vilniaus senamiestį supantį kultūrinį kraštovaizdį, reglamentuojant saugomos vietovės aplinkos kaitą, kad nebūtų sukurti nauji disonuojantys miesto struktūros elementai, kurie gadintų unikalius Senamiesčio siluetus, panoramas, perspektyvas. Užstatymo formavimo parametrai nustatyti atsižvelgiant į reljefo ypatumus, atstumą nuo Senamiesčio. Išanalizuotas susiformavęs Senamiesčio aplinkos užstatymas, jo tipologija, istoriniai traktai. Užstatymo tipų analizės schemoje apsaugos zona suskaidyta pagal dominuojantį užstatymo tipą – posesijinį, perimetrinį, sodybinį, laisvo planavimo, miesto vilų arba nesusiformavusį. Tvarkymo plano koncepcijoje išskiriamos šios Senamiesčio apsaugos zonos dalys: teritorijos, kuriose išliko autentiška arba artima autentiškai struktūra; teritorijos, kuriose daug XX-o amžiaus II pusėje susiformavusių užstatymo struktūrų; teritorijos, kuriose dominuoja užstatymo struktūros, susiformavusios XX-o amžiaus II-oje pusėje; teritorijos, kuriose dominuoja aukštybiniai pastatai. (37*)

2013 m. Vilniaus senamiesčio Vertinimo tarybos aktas. Rengiant VSTP koncepciją lygiagrečiai buvo tikslinamos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės. 2005 metais, kai įsigaliojo nauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcija (Žin., 2004, Nr. 153-5571), pasikeitė dalis paveldosaugos sistemoje naudotų terminų, apskaitos ir apsaugos dokumentų tvirtinimo bei įteisinimo procesų eiga. Todėl buvo būtina parengti Vilniaus senamiesčio Vertinimo tarybos aktą, patikslinti vertingąsias savybes. Aktas pristatytas Vertinimo tarybai 2011 m. birželio mėnesį. Pirmajai redakcijai Vertinimo taryba turėjo labai daug pastabų. Po du metus užtrukusių diskusijų, 2013 m. spalio mėnesį buvo patvirtintas Vilniaus senamiesčio Vertinimo tarybos aktas. Akte įvardintos visos senamiesčio vertingosios savybės – panoramos, siluetai, perspektyvos, išklotinės, užstatymo morfologiniai tipai, vertingųjų savybių turintys pastatai bei statiniai ir kt. Akto medžiaga tapo pagrindu rengiant VSTP sprendinius [il. 16]. (38*)

II. Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) apsaugos (buferinės) zonos teritorija (1912,24 ha)

Teritorija, iš dalies priklausiusi UV70: Šnipiškių dalis, vad. Piromontu (u. k. 33608); Šnipiškių dalis, vad. Skansenu (u. k. 12599); Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Antakalniu (u. k. 16076); Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Naujamiesčiu (u. k. 33653); Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Rasų kolonija (u. k. 16077); Vilniaus miesto istorinė dalis, vad. Žvėrynu (u. k. 33652); Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinė dalis (u. k. 37976).

Iki 1992 m. rengiami atskirų miesto centro dalių paminklosaugos projektai:

Vilniaus m. Šnipiškių raj. paminklosaugos projektas, PRI. Autorių kolektyvas: A. Pilypaitis (projekto vadovas), E. Zilinskas ir kt. (01**)

Vilniaus m. Žvėryno raj. paminklosaugos projektas, PRI. Autorių kolektyvas: G. Miknevičienė (projekto vadovė), M. Ptašek. (02**)

1993 m.: Vilniaus m. centrinės dalies (1940 m. ribose) paminklinių teritorijų statuso pasiūlymai, AB „PRI“. Autorių kolektyvas, projekto vadovas J. Glemža. Apibrėžtos Vilniaus miesto centrinės dalies vietinės reikšmės urbanistikos paminklų (įskaitant Naujamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių, Paupio ir Antakalnio paminklų kaip urbanistinių struktūrų fragmentus) bei jų reguliuojamo užstatymo teritorijos, vėliau tapusios vietinės reikšmės urbanistikos paminklu – UV 70. (03**)

1994 m.: „Dėl Vilniaus miesto centrinės dalies paskelbimo vietinės reikšmės urbanistikos paminklu“, (Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos, 1994-05-10 įsakymas Nr. 28). Įteisintas Vilniaus miesto vietinės reikšmės urbanistikos paminklo bei jo reguliuojamo užstatymo teritorijos paminklosauginis režimas, kuriuo iš dalies (per 2005 metų laikinąjį apsaugos reglamentą, žr. toliau) vadovaujamasi iki šiol. (04**)

2002 m.:

1997–2002 metais atliekama Vilniaus Naujamiesčio, Žvėryno, Antakalnio ir Šnipiškių pastatų vertybinė inventorizacija. Darbas atliekamas AB „PRI“ darbuotojų, vykdoma anketinė apklausa (kaip ir rengiant Vilniaus senamiesčio vertybinės inventorizacijos projektą). Paruošti brėžiniai-schemos, kurios tapo pagrindu registruojant pastatus bei pastatų kompleksus NKVR, nustatant šių vietovių vertingąsias savybes – gatvių išklotines, perspektyvas ir pan. Medžiaga nėra skaitmenizuota, ji saugoma Vilniaus miesto plėtros departamento Kultūros vertybių skyriuje. Schemos yra įtrauktos į Naujamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių ir Antakalnio Vertinimo tarybos aktus kaip priedai. (05**)

Vilniaus miesto 2002–2011 metų strateginis planas (VMT, 2002-06-19, Nr. 607). Vadovaudamasi šio plano nuostatomis Vilniaus miesto savivaldybė inicijavo Šnipiškių ir Žvėryno specialiųjų paveldosaugos planų rengimą. (06**)

2004 m.:

Medinės architektūros paveldo vertybinė inventorizacija. 2004 m. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento užsakymu buvo parengti Vilniaus miesto centrinės dalies medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos metmenys (VMAAS). Darbą rengė UAB „Senojo miesto architektai“. Autorių kolektyvas: G. Filipavičienė, G. Miknevičienė, D. Puodžiukienė, E. Kazlauskaitė, Ž. Krūminytė. Vienas iš svarbiausių šio darbo tikslų – inventorizuoti centrinės dalies medinius statinius, atrinkti vertingiausius užstatymo elementus bei pasiūlyti strategines priemones mediniam paveldui išsaugoti. Sparčiai augant miesto reprezentacinėms ir komercinėms funkcijoms tapo labai aktualu išsaugoti Senamiesčio apsupties užstatymo pobūdį. Miesto centras intensyviai plėtėsi buvusių priemiesčių, užstatytų mediniais statiniais, sąskaita. Žemės kainos miesto centrinėje dalyje ypač sparčiai kilo ir pritraukė stambių investicijų (t. y. lėšų, investuotų į greitai atsiperkančią daugiaaukštę statybą). Atlikus inventorizaciją, nustatyta:

Vilniaus medinės architektūros paveldas – tai daugiau nei 2000 gyvenamųjų, visuomeninių ir mišrios funkcijos, liaudiškų formų ir profesionaliosios architektūros statinių, statytų XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje;

Vilniaus medinės architektūros paveldo savitumas yra jo architektūrinių formų ir tipų įvairovė, profesionalios architektūros ir vietos dailidžių amato meistrystės derinys;

autentiškų medinio užstatymo elementų apsauga yra tiesiogiai susijusi su Senamiestį supančio miestovaizdžio kaita.^[10]Puodžiukienė D., Filipavičienė G., Miknevičienė G.-E. 2006: Vilniaus medinė architektūra. Apibūdinimas, išsaugojimo galimybės, Lietuvos medinis paveldas. Mokslinės-praktinės … Continue reading (07**)

Urbanistikos paminklo UV-70 apskaitos dokumentų patikslinimo, apsaugos reglamentų, Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo U1P – vizualinės apsaugos (buferinių) zonų nustatymo programa (VMT, 2004-10-13, Nr.1-543). Planavimo darbų sekos programa. (08**)

Naujai planuojamų aukštybinių pastatų vizualinio poveikio patikrinimas taikant „3D“ modelį (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus 2004-10-20 įsakymas Nr. 22-V „Dėl Vilniaus miesto centrinės dalies panoramų pokyčių monitoringo“). (09**) Šis metodas tapo privalomas rengiant detaliuosius planus Vilniaus miesto centrinėje dalyje. Naujai projektuojamų pastatų modelis įkeliamas į Vilniaus senamiesčio panoraminius vaizdus iš bendrajame plane nustatytų apžvalgos taškų. Taip tikrinamas vizualinis numatomų užstatymo pokyčių poveikis Senamiesčio kraštovaizdžiui.

2005 m. Pasaulio paveldo objekto – kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas (KVAD direktoriaus įsakymas 2005-04-19, Nr. Į-167). (10**) Šiuo dokumentu reglamentuojamos veikos apsaugos zonoje, nurodomi leistini apsaugos veiksmai, draudžiamos veiklos bei dokumento galiojimo laikas. Veiklos pasaulio paveldo objekto – kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio centro apsaugos zonoje ribojimo tikslas – saugoti Vilniaus senamiesčio istoriškai susiformavusias panoramas ir siluetus, matomus iš Vilniaus senamiesčio gatvių bei aikščių, pagrindinių įvažiavimo į Senamiestį traktų, taip pat iš Vilniaus bendruoju planu ir kitais teritorijų planavimo dokumentais nustatytų Senamiesčio apžiūros vietų pačiame Senamiestyje bei jo apylinkėse.^[11]Pasaulinio paveldo objekto – Vilniaus istorinio centro (kultūros paminklo U1P) – apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas. KVAD direktoriaus įsakymas 2005-04-19, Nr. Į-167.

2006 m.:

Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa (VMT, 2006-04-26, Nr.1-1117). Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos schemoje [il. 13] nurodyti vertingiausi Vilniaus mediniai pastatai, jų grupės, išskirtos teritorijos, kuriose dominuoja medinis užstatymas. Remiantis strategijos nuostatomis buvo ruošiama dokumentacija įrašyti į Kultūros vertybių registrą, sudaromos savivaldybės medinių pastatų tvarkymo programos. 2006–2008 m. restauruota apie 10 medinių pastatų, į Kultūros vertybių registrą įrašyta apie 100 medinių Vilniaus pastatų. (11**)

Vilniaus senamiesčio – Pasaulio paveldo objekto – apsaugos (buferinės) zonos specialiojo plano konceptualiosios dalies metmenys (VMT, 2006-07-26, Nr.1-1278). Šiuo dokumentu reglamentuojamas buferinių zonų saugojimas, morfologinis tipas, aukštingumas bei tankis. (12**)

2008 m.:

Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16073) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas. Rengėjai – SĮ „Vilniaus planas“ ir VĮ „Lietuvos paminklai“. Autorių kolektyvas: V. Brezgys (projekto vadovas), J. Kulakauskas, M. Pakalnis, N. Siciūnas. (13**) Dokumento dalyje apie esamą būklę pateikiama išsami Vilniaus kraštovaizdžio ir reljefo ypatumų, vizualinių ryšių analizė, išnagrinėtos svarbiausios Vilniaus erdvinės struktūros formantės – kalvynai, upių slėniai. [il. 14, 15]. Išnagrinėjus vizualinius ryšius tarp Senamiesčio ir aplinkinių urbanistinių teritorijų (Naujamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių ir kt.), turinčių savitą savo urbanistinę vertę, nustatyta, kad jų apsauga neatsiejama nuo Vilniaus senamiesčio apsaugos ir turėtų būti reglamentuojama kompleksiškai. Atlikta esamos būklės analizė įrodė, kad:

– Vilniaus senamiestis, įsikūręs unikalioje gamtinėje aplinkoje – dviejų upių santakoje, apsuptoje kalvų virtinėmis;

– Senamiesčio centras – Vilniaus pilys, įsikūrusios žemiausiame miesto taške; toliau reljefas palaipsniui kyla rytų, pietų ir vakarų kryptimis į aukščiausius taškus (Vilniaus piliakalnio su papiliais kompleksas, Rūdininkų-Aštriojo galo, Vingrių priemiesčiai);

– reljefo ypatumai sąlygoja Vilniaus istorinio centro panoramų daugiaplaniškumą;

– visų Senamiestį supančių aplinkinių teritorijų užstatymas iki esminio reljefo lūžio ties Šeškinės kalvynu daro įtaką senamiesčio panoramoms;

– šiaurės vakarų dalyje teritorijos, esančios prie pat šio lūžio, taip pat turi poveikį istorinės miesto dalies vaizdui;

– aukštybinių pastatų statyba net ir toli nuo Senamiesčio esančiose teritorijose turės įtakos Senamiesčio panoramoms, todėl yra būtina ir jų vizualinio poveikio patikra.^[12]Brezgys V.: Vilniaus senamiesčio teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas. Aiškinamasis raštas. Rengėjai – VĮ „Lietuvos paminklai“, SĮ „Vilniaus planas“.

Remiantis tyrimų išvadomis, teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano sprendiniuose pasiūlyta Vilniaus senamiesčio apsaugos (buferinės) zonos ribas praplėsti šiaurės vakarų kryptimi.

Vilniaus senamiesčio teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas patvirtintas LR kultūros ministro 2010-10-18 įsakymu Nr. ĮV-512 (Žin., 2010, Nr.126-6472). (14**)

2009 m. patvirtinami Vilniaus Šnipiškių Skanseno (u. k. 12599), Vilniaus Šnipiškių Piromonto (u. k. 33608) vertinimo tarybos aktai. Nustatomos vietovių vertingosios savybės. (15**)

Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos dalies – Šnipiškių – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (VMT, 2009-06-17, Nr.1-1083). Paveldotvarkos projektu nustatyti paveldosaugos reikalavimai, saugojimo režimai ir konkretūs apribojimai statinių aukščiui, sklypo užstatymo tankiui bei intensyvumui. Taip pat nustatyti kiti specifiniai reikalavimai kultūros paveldo objektams, jų dalims ir apsaugos zonoms. (16**)

2010 m. patvirtinami Vilniaus Naujamiesčio (u. k. 33653), Vilniaus Antakalnio (u. k. 16076), Vilniaus Rasų kolonijos (u. k. 16077) vertinimo tarybos aktai. (17**)

2011 m. patvirtinamas Vilniaus Žvėryno (u. k. 33652) vertinimo tarybos aktas. (18**)

2012 m. Vilniaus senamiesčio paveldotvarkos projekto (tvarkymo plano) koncepcija (nuo 2014 metų – Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas (VSTP)), pradėtas rengti 2009 m. Reglamentuoja veikas Vilniaus senamiestyje ir jo apsaugos zonose (žr. I dalyje). (19**)

2014 m. patvirtinamas Vilniaus Žvėryno pietvakarinės dalies (u. k. 37976) vertinimo tarybos aktas. (20**)

III. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorija (~51,38 ha)

Iki 1992 m.:

1988 m. pradedami archeologiniai ir architektūriniai tyrimai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Tyrimus atlikti pavedama Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto darbo grupei – vadovas V. Urbanavičius, bendradarbiai – A. Kuncevičius, A. Tautavičius, N. Kitkauskas^[13]Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1988 metų tyrimai). Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas. Paminklų restauravimo projektavimo institutas. Vilnius, 1989.. 1993 m. tyrėjų grupė reorganizuota į Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“, vadovas – dr. N. Kitkauskas. Atidengiami pirmieji Žemutinės pilies (Valdovų rūmų) rūsių fragmentai. Tyrimų medžiaga publikuojama leidiniuose „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ (1988 metų tyrimai, 1989 metų tyrimai, 1990–1993 metų tyrimai). 1989 m. parengtas „Vilniaus pilių nacionalinio parko projektas“^[14]Lietuvos architektūros ir meno archyvas, F. 650, A. 1, B. 396., projekto autorius – S. Lasavickas. 1990 m. parengtas „Vilniaus pilių nacionalinio parko ribų ir apsaugos zonų planas“^[15]Lietuvos architektūros ir meno archyvas, F. 650, A. 1, B. 398.. Gausi tyrimų ir juos apibendrinančių retrospekcijų medžiaga tapo pagrindu pilių teritorijos objektams atkurti ir jos riboms apibrėžti. (01***)

1993 m. Vilniaus senamiesčio kaip urbanistinės vietovės įregistravimo NKV registre data. Vilniaus pilių nacionalinio parko teritorija registruojama kaip Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) sudėtinė dalis.

Vilniaus Pilių nacionalinio parko projektas, UAB „Želdynai“. Autoriai – L. Dringelis, N. Kitkauskas, S. Lasavickas, P. Kavaliauskas. Projektas buvo integruotas į regeneravimo projektą (žr. I dalyje), išskiriant Vilniaus pilių nacionalinio parko teritoriją Senamiesčio teritorijoje kaip pirmą zoną.^[16]Vilniaus Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių kompleksas (u. k. 642). Pastatas, vad. Horaino namu (u. k. 27977). Detalusis ir … Continue reading (02***)

1994 m. Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašus. (03***)

„Dėl Vilniaus pilių istorinio nacionalinio parko steigimo“ (Valstybės žinios, 1994-08-24, Nr. 65-1258). 1994 m. rugpjūčio 17 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 754 buvo patvirtintas Vilniaus pilių nacionalinio parko planas (autoriai: N. Kitkauskas, S. Lasavickas, P. Kavaliauskas) ir įsteigtas Vilniaus pilių nacionalinis parkas (VPNP). (04***)

1995 m. Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija ir sklypų planas (reg. Nr. 1, VMV, 1995-03-23, Nr. 775V). VPNP reglamentuojama kaip sudėtinė Vilniaus senamiesčio dalis. (05***)

Nuo 1996 m. nuolat vykdomi Vilniaus pilių jungtinio komplekso statinių architektūriniai tyrimai, rengiamos teritorijos, statinių, želdinių esamos būklės analizės, paminklotvarkos sąlygos. Tyrimus vykdo AB „Paminklų restauravimo instituto specialistų grupė“. Autoriai: E. Purlys, R. Zilinskas, V. Povilauskaitė, G. Kirdeikienė, R. Bitovtas ir kt. Remiantis tyrimų duomenimis rengiami Vilniaus pilių jungtinio komplekso statinių konservavimo, restauravimo, atkūrimo, pritaikymo bei teritorijos sutvarkymo pasiūlymai ir techniniai projektai. (06***)

1997 m. Lietuvos Respublikos Seimo 1997-07-02 nutarimu Nr. VIII-388 ,,Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“ (Žin., 1997, Nr. 66-1620; 1998, Nr. 39-1036) keičiamas teritorijos statusas iš nacionalinio parko į valstybinio kultūrinio rezervato. (07***)

1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu. VPVKR laikomas sudėtine Vilniaus senamiesčio dalimi, tvarkomas pagal regeneravimo projekto reikalavimus. (08***)

Parengiamas Arkikatedros Bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų ir jų liekanų komplekso G205KP kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 1998 m., aut. E. Zilinskas (Kultūros vertybės pagrindinio dosjė papildymas, 2002 m., KPC Paveldosaugos biblioteka). (09***)

2001 m. Vilniaus Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių kompleksas (u. k. 642), pastatas, vad. Horaino namu (u. k. 27977). Detalusis ir specialusis planai. Plano rengėjas – AB „Paminklų restauravimo institutas“ . Projekto vadovas – A. Katilius, autoriai – G. Filipavičienė, E. Purlys, G. Kirdeikienė, V. Povilauskaitė. Kultūros vertybės specialusis planas 2001 m. patvirtintas KVAD. Specialiajame plane nustatyti vertybės teritorijos ir jos dalių tvarkymo bei naudojimo režimai, tvarkymo darbai, galimos pastatų paskirtys. (10***)

2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Vilniaus Pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatų patvirtinimo“ (2002-07-11, Nr. 1111). VPVKR teritorija nuo 2002 metų tvarkoma vadovaujantis šiais nuostatais. (11***)

2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 Vilniaus senamiestis pripažintas valstybės saugomu. (12***)

2009–2011 metais rengiamas Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato tvarkymo planas (planavimo schema). Plano rengėjas – UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“. Autorės: architektė G. Miknevičienė (projekto vadovė), M. Nemunienė, J. Stakionytė. Tvarkymo plano tikslas – nustatyti kultūros ir gamtos paveldo objektų tvarkymo kryptis bei priemones, infrastruktūros formavimo kryptis. Plane nustatomas tausojamojo naudojimo teritorijos saugojimo režimas, kultūros paveldo apsaugos prioritetai ir principai, teritorijų lankymo režimai, privažiavimai, prieigos ir t. t. Rengiant šį planą, svarstant koncepciją, iškilo daug diskusijų dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų. VPVKR ribos nesutapo su jame saugomų kultūros vertybių ribomis, dalis šalia rezervato esančių kultūros vertybių, istoriškai ir semantiškai susijusių su Vilniaus pilių kompleksu, nėra įtrauktos į teritoriją. Nutarta sustabdyti VPVKR tvarkymo plano rengimą, paruošti teritorijos ribų planą, patikslinti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribas ir tik tuomet užbaigti tvarkymo planą.^[17]Grigas R., Grigienė R.: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos ribų planas. Esamos būklės analizė, koncepcija. Aiškinamasis raštas. Plano rengėjas – VĮ „Lietuvos … Continue reading (13***)

2012 m. parengtas Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso (u. k. 642) Vertinimo tarybos aktas. (14***) Aktu patikslintos vertybės teritorijos ribos, nustatytos vertingosios savybės. (15***)

2013 m. parengtas Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos ribų planas (VPRRP). Esamos būklės analizė, koncepcija. Planas pradėtas rengti 2012 metais. Plano rengėjas – VĮ „Lietuvos paminklai“. Autoriai – Rimas Grigas (projekto vadovas), Rūta Grigienė. (16***) VPRRP tikslas – nustatyti (patikslinti) Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos ribas ir jos plotą. 2005 ir 2010 m. atlikus rezervatui priklausančio žemės sklypo ribų kadastrinius matavimus nustatyta, kad VPVKR teritorijos plotas yra ne 57,5 ha, kaip nurodyta LR seimo 2002-04-23 Nr. IX-861 nutarime, o 51,4 ha. 2013 metais, remiantis atliktos esamos būklės analizės duomenimis, buvo paruošti 3 VPRRP koncepcijos variantai, kuriuose išnagrinėti galimi sprendiniai. Dviejuose variantuose pasiūlyta išplėsti VPVKR ribas šiaurės rytų kryptimi.^[18]Medžiaga eksponuojama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos interneto svetainėje www.kpd.lt Diskusijos dėl specialiojo plano koncepcijos dar tęsiasi. Svarbiausias argumentas pasirenkant vieną iš pasiūlytų sprendinių bus archeologinių tyrimų duomenys.

IV. Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u. k. 25504) teritorija (~579,7 ha)

Iki 1992 m. 1988 m. pradėtų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinių tyrimų medžiaga publikuojama leidiniuose „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ (1989, 1991, 1995 m.), „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (1988–2007 m.), „Baltų archeologija“, „Kultūros paminklai“. (01****)

2000 m. parengti: Kultūros vertybės A1960 – Vilniaus piliavietės, vadinamos Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi, pagrindinis dosjė. Parengė KPC. (02****) Kultūros vertybės A1961K – Vilniaus piliakalnio, vad. Kreivuoju, Plikuoju, Trijų kryžių kalnu  –su papiliais, vad. Bekešo, Gedimino kapo, Stalo kalnu, pagrindinis dosjė. Parengė KPC. (03****)

2001 m. Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais (senojo miesto vieta – u. k. 2951, u. k. 25505) registruojama NKV registre kaip kompleksas. (04****)

Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo U1P – sudėtis ir apimtis (dosjė papildymas). Archeologinio sluoksnio zonavimo kartograma (apimanti tik senamiesčio teritoriją). (05****)

2002 m. parengtas Archeologinės vietos tipinis apsaugos reglamentas (Žin., 2002, Nr. 13-499). Taikomas visoje vietos teritorijoje. Numatomos konkrečios archeologinės vietos vertingos dalys bei elementai, taip pat šalintini ar galimi palikti nevertingi intarpai, nurodomi jos apsaugos reglamente. (06****)

2004 m. parengiamas Vilniaus archeologijos atlasas, Lietuvos istorijos institutas. Autorių kolektyvas, vadovas – G. Vaitkevičius. (07****)

Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas (Žin. 2004, 25-774). Reglamentą rengė AB „Paminklų restauravimo institutas“. Autorių kolektyvas: I. Kliobavičiūtė (projekto vadovė), G. Filipavičienė, E. Zilinskas, R. Zilinskas, K. Katalynas, R. Prapiestienė, G. Vaitkevičius, D. Bagdonavičius, E. Kazlauskaitė. (08****) Numatyta parengti: 6. Penktoji dalis. Nuolat papildoma tiriant kultūrinį sluoksnį (A1610), parengus šios nekilnojamosios kultūros vertybės individualų apsaugos reglamentą, tiriant požemines statinių dalis, pastatų liekanas ir kitus teritorijos elementus, nustačius jų kultūrinę vertę. Galutiniai duomenys naudojami antrosios–ketvirtosios dalių duomenims koreguoti.^[19]Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas. Valstybės žinios.  2004, Nr. 25-774).

2006 m. išleidžiamas Vilniaus archeologijos atlasas: [Elektroninis išteklius]. Sudarytojai: G. Vaitkevičius, O. Valionienė ir S. Sarcevičius, Lietuvos istorijos institutas. (09****)

2008 m. Vilniaus senamiesčio (U1P) apsaugos reglamento tikslinimas pagal galiojančius teisės aktus. Buvo sukurtas A1610 archeologinės vietovės individualus apsaugos reglamentas (aut. R. Augustinavičius), kurį norėta integruoti į VSAR . Šiam apsaugos reglamentui pritarė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinė archeologijos komisija (2008-01-29 raštas). Pažymėtina, jog parengtas dokumentas galėtų būti tvirtinamas nesusietai su VSAR. (10****)

2008–2009 m. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija organizuoja tyrimus Vilniaus Kalnų parko teritorijoje. (11****)^[20]Ataskaitos pateikiamos interneto puslapyje http://www.vilniauspilys.lt/lt/rezervatas

Nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u. k. 25504) tvarkoma vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“. (01****)

Išvados ir pasiūlymai

Baigiant šią per pastarąjį dvidešimtmetį atliktų reikšmingiausių tyrimų ir jų pagrindu parengtų apsaugos dokumentų apžvalgą, galima konstatuoti tokias teigiamas tendencijas:

• atlikta daug darbų analizuojant Senamiesčio ir jo apylinkių urbanistinę struktūrą, miesto bei gamtinės aplinkos dermę;
• nuolat vykdomi atskirų Vilniaus kultūros vertybių tyrimai;
• tikslinami Vilniaus senamiesčio ir istorinių priemiesčių apskaitos duomenys;
• apskaitos dokumentacija yra viešai prieinama KPD interneto tinklalapyje;
• parengti ir patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, skirti Vilniaus senamiesčio apsaugai, – Senamiesčio regeneravimo projektas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas;
• patvirtintos tiksliai koordinuotos Vilniaus senamiesčio teritorijos ir apsaugos zonos ribos, ši medžiaga pateikta Pasaulio paveldo centrui;
• pagal patvirtintintą 3D metodiką vykdoma privaloma naujai projektuojamų pastatų Senamiesčio apsaugos zonoje vizualinės įtakos patikra.

Problemos, siūlymai ateičiai:

• būtina nuolat sisteminti ir apibendrinti atliktų tyrimų medžiagą, sukurti duomenų bazę, susietą su Kultūros vertybių registru;
• kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų kaita reikalauja vis naujų patvirtintų teritorijų planavimo ir apskaitos dokumentų redakcijų; tam bereikalingai eikvojamos valstybės lėšos ir specialistų darbo sąnaudos;
• pastebima tendencija nustatyti vis tikslesnius ir griežtesnius paveldosaugos reikalavimus gilina atotrūkį tarp Senamiesčio pastatų naudotojų, investuotojų, Senamiestyje ir jo apylinkėse projektuojančių architektų, tyrėjų bei valdininkų.
• miestas yra gyvas organizmas, o pernelyg griežtus rėmus gyvenimas atmeta. Siekdami išsaugoti Vilniaus vertes, turime giliai pajusti jam būdingus bruožus ir savitumus.