Erekcijų statymas – svarbūs, dideli ir monumentalūs pastatai – yra kiekvieno save gerbiančio architekto siekis, tačiau šiame pasaulyje jau ir taip pristatyta per daug namų, sako JAV architektas Aaronas Betsky. Geriau bandyti pritaikyti jau stovinčias struktūras, o architektūrinės fantazijos gali reikštis ir parodų erdvėse, kurių A.Betsky surengė daugybę. Šiuo metu jis vadovauja Sinsinačio meno muziejui, prieš tai buvo Nyderlandų architektūros instituto direktorius, o 2008-aisiais buvo atsakingas už Venecijos architektūros bienalę. Tos bienalės tema buvo „Architektūra anapus pastatų“ – A.Betsky bandė parodyti, kad architektūra yra ne vien pastatai ir kad ne visus pastatus netgi galima vadinti architektūra. Tad kas tai yra?
„Architektūra yra visa, kas susiję su pastatais, – sakė Vilniuje vasarį apsilankęs A.Betsky. – Kaip mes kalbame apie pastatus, kaip pastatai mums rodosi, kaip mes juos kuriame, statinių teorija. Pastatas – pats pilniausias būdas, kuriuo architektūra reiškiasi, bet dažnai pastatuose sunku rasti architektūros.
Dauguma pastatų nėra architektūra, dauguma pastatų yra tiesiog pastatai. Jie nuobodūs, prėski ir nedaro nieko daugiau kaip tik suteikia stogą kokiai nors funkcijai. Jie yra apriboti įvairių taisyklių ir nuostatų bei didžia dalimi atspindi žmones, kurie turi išteklių jiems finansuoti. Sakyčiau, kad tam, jog pastatas virstų architektūra, jis turi sukurti kritinį atstumą nuo to, ką jis daro. Sukurti tai, ką galima būtų pavadinti statymo menu“.
Ar yra realizuotų tokios architektūros pavyzdžių?
Taip, tai įmanoma. Net jei paieškotume čia pat, Vilniuje, naujasis Nacionalinės dailės galerijos priestatas yra toks statinys, kuris siekia dalyvauti atviroje aplinkoje ir parodyti vidinį meno muziejaus funkcionavimą tokiu būdu, kuris nėra visiškai pavaldus logikai ar funkcijai.
Tai galėjo būti visiškai kitoks pastatas. Tiesa, architektai neturėjo labai daug erdvės manevravimui, bet jie puikiai pasinaudojo šiuo apribojimu, kad sukurtų labai išraiškingą struktūrą. Man tai labai įdomus pavyzdys.
Nacionalinė dailės galerija – vienas iš nedaugelio sėkmingų sovietinės architektūros atnaujinimo pavyzdžių. Dažnai šie pastatai kelia neigiamas asociacijas ir skaudžius prisiminimus, o žmonės nesutaria, ką daryti su tokia architektūra.
Na, aš dar neturėjau progos gerai apžiūrėti Vilnių, bet galiu pasakyti, kad mus, užaugusius ne buvusiame sovietiniame bloke, dažnai žavi kaip tik tie pastatai, kurie čia kelia daug neigiamų prisiminimų. Taigi esama šiokio tokio pavojaus – manau, kad jūs, gyvenę toje eroje, turite teisę apie tuos pastatus galvoti, ką norite. Mes, žvelgdami iš atstumo, tegalime pasakyti, kad kai kurie iš jų yra nepaprastai išraiškingi ir įdomūs.
Žinai, kaip tik vakar važiavau pro vieno suplanuoto, bet taip ir nepabaigto viešbučio Kaune griuvėsius ir prisiminiau vieną projektą, kurį visada norėjau įvykdyti. Palyginti „Inturisto“ viešbučius, kurių buvo pristatyta visoje Sovietų imperijoje, su „Hilton“ viešbučiais, išbarstytais Amerikos imperijoje. Ir tie, ir tie neretai būdavo didžiausi, moderniausi pastatai mažuose viso pasaulio miestuose. Tai buvo spindesio vietos, kuriose susitikdavo elitas, kurios įvesdavo į tarptautinę kultūrą ir savo architektūra įkūnijo tikėjimą naujos technokratinės visuomenės projektu.
Ar tam užtenka vien architektūros? Esate sakęs, kad architektūra turi siekti suvesti žmones draugėn. Ar ji gali sukurti naujas gyvenimo formas, ar yra tik egzistuojančių formų talpykla?
Taip, gali. Mane labiausiai žavi eksperimentai, kurie tiesiogiai sprendžia miesto išdrikimo (angl. sprawl) problemas, su kuriomis mes visi susiduriame. Tai visiškas centralizuoto miesto subyrėjimas ir miesto išsiplėtimas į kaimo vietoves. Buvo labai įdomių projektų, bandžiusių tokioje aplinkoje sukurti bendruomenes. Vienas mano mėgstamiausių projektų vadinasi „Hagen Island“, stovintis prie Hagos Nyderlanduose. Architektų grupė, pasivadinusi MVRDV, išmontavo standartinius pigius namus ir perstatė juos taip, kad vienos šeimos priekinis kiemas atsidūrė greta kitos galinio kiemo. Tai vis dar tie patys masinės gamybos vienetai, bet kiekvienas padengtas skirtinga medžiaga. Pavyzdžiui, vienas pastatas visas padengtas mėlynu metalu, kitas – plytomis, dar kitas – visas padengtas plytelėmis.
Vėlgi, viskas labai pigu, bet atrodo labai išskirtinai. Ir dėl tų perkėlimų atsiranda tikras bendruomeniškumo jausmas tame šiaip jau labai dideliame gyvenamajame rajone. O dėl padengimo atskiri namai lengvai atpažįstami, taigi mažas vaikas gali sakyti – aš gyvenu mėlyname name. O jo draugas gali sakyti – aš gyvenu raudoname name.
Taigi tokie paprasti judesiai gali padėti suprasti, kaip kuriasi bendruomenės išsidriekusiame mieste. Savo paskaitoje minėjau, kad, mano manymu, didžiausias Amerikos indėlis į architektūrą – nors žmonės paprastai prisimena dangoraižius, kurie yra puikus dalykas – yra amerikietiškasis studentų miestelis (angl. campus). Jo šaknys yra Anglijoje, bet išties jis buvo išplėtotas Jungtinėse Valstijose ir tapo pavyzdžiu, kaip galima sukurti idealizuotą bendruomenę. Žinoma, ši bendruomenė labai homogeniška – vien studentai – tačiau vis vien studentų miestelis labai efektyviai sukuria geras gyvenamąsias erdves, kurios stiprina bendruomeniškumą.
Paskaitoje taip pat minėjote siekį, kad namai turėtų tapti energijos gamintojais, o ne vartotojais. Ar tai įmanoma?
Na, taip. Tam reikalinga technologija jau sukurta. Tą įmanoma padaryti naudojant perdirbtas medžiagas ir įrengiant viską nuo geoterminio šildymo ir vėsinimo sistemų iki saulės kolektorių. Tiesa, dar reikia palaukti, jei kalbame apie investicijų atsipirkimą. Net mūsų name Cincinatyje, kur norėjome iškasti geoterminį šulinį, paskaičiavome, kad investicija atsipirktų per 20-25 metus. O tikimybė, kad kas nors Jungtinėse Valstijose taip ilgai gyvens tame pačiame name, yra gana maža.
Tikimės, kad tai pavyks įgyvendinti meno muziejuje, kurį šiuo metu renovuojame. Bet geoterminis šildymas yra viena iš labiau išplėtotų technologijų – dauguma kitų yra gerokai brangesnės. Taigi manau, kad dar praeis nemažai laiko, kol tai bus praktiška. Bet tai būtina, nes statybos yra didelis taršos šaltinis ir išteklių švaistymas. Tad šia kryptimi verta galvoti, kad sumažintume gamtos išteklių švaistymą.
Bet ar pačios energijos taupymo technologijos gamyba nesuryja nemažai energijos?
Taip, taikli pastaba. Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia tokių siūlomų technologijų kritikai, yra toks, kad jei atliksi pilną gyvenimo ciklo analizę, tai išties, tu teisus, galai nesueina. Taigi, kaip sakiau, dar reikia padirbėti, bet, manau, mes artėjame prie tikslo. Pastaruoju metu šioje srityje buvo įdomios pažangos. Kelios firmos rimtai pabandė statyti pastatus iš visiškai perdirbtų medžiagų.
Be to, kiekvieną kartą, kai svarstome naują architektūros projektą, turime užduoti sau klausimą – ar tai statybų projektas? Ar išties reikia naujo pastato – galbūt galima panaudoti tai, kas jau pastatyta, arba rasti kitų sprendimų, kuriems nereikėtų statyti naujų pastatų.
Kaip kiti architektai žiūri į tokius pasiūlymus – nustoti statyti pastatus?
Na, visi lyg ir palinksi galvomis, bet man lengva kalbėti, nes aš nedirbu architektu. Anksčiau dirbau – keletą metų su architektu Franku Gehry, o vėliau su „Hodgetts & Fung“ ir net kelis mėnesius ar metus turėjau savo nuosavą biurą. O tada pradėjau rašyti ir dėstyti. Taigi dabar duonai užsidirbu – be to, kad vadovauju meno muziejui – šnekėdamas ir mokydamas. Taigi bepigu man liepti architektams nebestatyti pastatų.
Negi kiekvienas žmogus, nusprendęs tapti architektu, nesvajoja pastatyti katedrą arba, šiais laikais, dangoraižį?
Taip, tiesa. Kai aš mokiausi – bet manau, kad tai galioja ir dabar – vyravo požiūris, kad nesi tikras vyras, kol nepastatei didelės erekcijos. Ji turi būti kiek įmanoma didesnė, kuo labiau atkreipti dėmesį ir būti kiek įmanoma svarbesnė. Manau, kad turėjau psichologinį kompleksą, nes nesijaučiau visavertis taip niekada ir nepastatęs savo pastato.
Bet manau, kad tai susiję su indoktrinacija. Dabar, kai daugumoje architektūros mokyklų mokosi daugiau moterų nei vyrų ir kai imame abejoti tokiomis mačistinėmis nuostatomis, galbūt mąstymo modelis ims keistis.
Jis taip pat susijęs su įsitikinimu, kad architektūra turi būti tvari. Architektūroje kaip disciplinoje yra įsitvirtinusi monumentalumo idėja. Idėja, kad jei jau tiek daug investuoji į pastatą, jis turi tapti paminklu žmogui, kas jį pastatė arba sukūrė. Ironija tame, žinoma, kad neretai vos pastačius pastatą jo funkcijos pasikeičia – kartais dar net nesibaigus statyboms. Tad galų gale visada tenka kovoti su pastatais, kurie yra per sunkūs tam, kam būna skirti.
Aš manau, kad geriau pastatyti ką nors lengvo ir lengvai keičiamo – ir čia vėlgi pirmauja olandai. Jie jau seniai linksta statyti kuo pigiau, užuot daug investavę. Jei reikia nuolat investuoti, kad tobulintum ir keistum pastatą, tai geriau taip ir daryti jau naudojantis pastatu, o ne sukti galvą, kaip vienu ypu pastatyti ką nors visiškai tobulo.
Bet žmonėms ir taip kelia nerimą tai, kad viskas pernelyg greitai keičiasi. O architektūra lyg ir turėtų būti tvaresnis dalykas, parūpinantis tam tikrą stabilų atramos tašką.
Na, manau, kad ji suteikia stabilų atramos tašką tik tol, kol šis išties yra stabilus. Negalime apsimetinėti, kad net tos reikšmės, kurias vadiname institucijomis, laikui bėgant nesikeis. Negalime apsimetinėti, kad aplinka, kurioje gyvename, ir mus supančios technologijos liks tokios pačios ilgiau nei keletą metų. Taigi visa gudrybė yra sugalvoti, kaip kurti pakankamai tvirtą architektūrą, kuri sutvirtintų mūsų peizažą, bet kartu būtų pakankamai lengvai keičiama, kad galėtų judėti su tuo peizažu ir, jei tampa nebereikalinga, išnykti.
Kita vertus, valstybės stengiasi saugoti savo senamiesčius ir neretai pastatus, kurie nebuvo statomi tam, kad ilgai išliktų.
Tikra tiesa, šie dalykai neretai būna persmelkti vidinių prieštaravimų. Daugelis senų pastatų suręsti labai tvirtai ir juos griauti būtų išteklių švaistymas. Vien dėl statymo technologijų kaitos nemažai to, kas pastatyta šiandien, nebus taip tvirta kaip praeities architektūra. Bet išties – senų dalykų saugojimas virto tikru fetišizmu, kuris, manau, dažnai pranoksta tų pastatų fizinę ar kultūrinę vertę. Nėra vienos paprastos taisyklės, bet tikrai nereikia fetišizuoti visko, kas sena.
Kita šios problemos pusė ta, kad, pavyzdžiui, Vilniuje daug žmonių kritikuoja naujus dešiniojo Neries kranto dangoraižius, nes mano, kad jie darko senąjį miesto peizažą.
Man atrodo, kad jie visai neblogi. Na, tai nėra ypatingai puikūs dangoraižiai, bet jie visai neblogi. Man labai patinka Zagrebo pavyzdys. Kažkada aštuntajame dešimtmetyje zagrebiečiai pasirinko labai įdomią strategiją – jie leido senamiestyje statyti naujus pastatus, aukštesnius už XIX amžiuje Habsburgų nustatytą peizažo liniją. Ne visi jie yra fantastiški pastatai, bet bendrame miesto audinyje sukuria nuostabius intarpus, kurie netgi priverčia dar labiau vertinti šio audinio vientisumą, nes yra tokios puikios išimtys.
Jūs vadovavote 2008-ųjų Architektūros bienalei Venecijoje. Kaip tampama Venecijos bienalės direktoriumi?
Reikia būti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Įdomu, nes prieš tai aš vadovavau nacionaliniam Nyderlandų architektūros institutui ir buvau atsakingas už olandų paviljoną, todėl negalėjau vadovauti visai bienalei. Bet aš praleidau daug laiko bienalėse, galvodamas apie bienales, dalyvaudamas bienalėse ir rengdamas daugybę daugybę parodų, todėl kai Venecijos bienalės prezidentas į mane kreipėsi, aš turėjau šiokios tokios patirties.
Be to, taip jau atsitiko, kad mano pirmtakas pateikė labai abstrakčią, teorišką, sociologišką bienalę, tad organizatoriai dabar norėjo kažko kito. O mano įpėdinė – kuri vadovavo pastarajai bienalei – buvo pasirinkta todėl, kad, jų manymu, ji turėjo parodyti tikrus pastatus. Kažin, ar viskas išdegė, kaip tikėtasi, bet jie visada stengiasi rasti ką nors kitokio nei prieš tai.
Bet kokiu atveju man tai buvo fantastiška patirtis. Ir sunki, nes tuo pat metu turėjau dirbti ir kitą darbą, vadovauti meno muziejui su 180-190 žmonių. Taigi teko daug keliauti į ir iš Venecijos bei naudotis telefonais ir kompiuteriais. Bet viena bienalės stiprybių yra ta, kad joje dirba puikus personalas.
Mano bienalės strategija buvo parodyti, kad architektūra nėra tik atskiri pastatai. Tai puikiai pavyko, nes, kaip esu sakęs, neįmanoma pastatyti pastato kito pastato viduje. Antras dalykas, kurį norėjau pabrėžti, buvo tas, kad bienalė yra šis tas daugiau nei muziejinė paroda – tai reginys. Norėjau surengti įspūdingą šou.
Taigi sumaniau bienalę „Architektūra anapus pastatų“ („Architecture Beyond Building“) ir paprašiau architektų sukurti eksperimentus toje labai didelėje viduramžių salėje. Tai buvo eksperimentinės architektūros iš viso pasaulio apžvalga. Man buvo labai smagu.
Ar viskas pavyko, kaip planavote?
Aišku, kad ne! Apskritai buvau patenkintas rezultatais, nors vienas-kitas sumanymas ir nepavyko. Italų spaudai ji labai patiko, lankytojams ji labai patiko, o tarptautinė spauda ją sudirbo. Bet manau, kad bienalės tikslas toks ir yra – priversti žmones pamatyti ne tik dalykus, kurie jiems patinka, bet ir pradėti diskusijas. Kritika yra gerai, nes ji reiškia, kad žmonės žiūri. Kai kuriais atvejais man atrodė, kad kritika buvo tiesiog kvaila, nes jie net nebandė pažvelgti, bet dažniausiai ji buvo labai gera – kai žmonės žiūrėjo į parodą ir sakė, ne, mes nesutinkame, mes manome taip ir taip.
Kokie buvo pagrindiniai kritikos punktai?
Kad mūsų pasaulį kamuoja tam tikros socialinės ir ekonominės problemos, į kurias neatkreipti dėmesio bienalėje yra tiesiog absurdiška. Kad tai savimi patenkintų žvaigždžių architektų masturbacinis žaidimas formomis. Įprasti dalykai.
Esate parašęs nemažai knygų – pavyzdžiui, apie architektūrą ir seksualumą. Kaip šitie du dalykai siejasi?
Kaip jie siejasi? Jei ir yra bendras ryšys, tai todėl, kad, mano manymu, architektūra yra galios reprezentacija. Ji visada yra pastatytas socialinio, politinio ir ekonominio status quo patvirtinimas. Taip pat ir seksualinio status quo.
Konkrečiai man ši mintis kilo, kai tik pradėjau dėstyti. Buvau 24 metų, jauniausias žmogus fakultete, todėl man teko dėstyti interjero dizainą, kuris tarp architektų nėra labai gerbiamas. Atėjau į savo pirmąją paskaitą, o ten sėdėjo 28 moterys ir vienas vyras, kuris, žinoma, vėliau paaiškėjo esantis gėjus. Kaip stereotipiška. Daugelis iš tų moterų prieš tai lankėsi pas savo mokyklų karjeros konsultantus – kurie padeda moksleiviams pasirinkti karjerą – ir sakė: „Noriu būti architektė“. O konsultantas joms atsakė: „A, tu turbūt nori pasakyti interjero dizainerė. Nes tu moteris“. Ir tai buvo visai neseniai – devintajame dešimtmetyje. Keista, pamaniau. Taigi pradėjau apie tai skaityti, galvoti ir kurti teoriją.
O vėliau parašiau knygą – kad šis žmonių pastatytas pasaulis („man-made world“, kaip sakoma angliškai) išties buvo pastatytas vyrų, o moterys jame turėjo sau susikurti atskiras erdves. Todėl mes pastatus, svarbius statinius, eksterjerus ir miestus siejame su dalykais, kuriuos laikome vyriškais, racionaliais ir monumentaliais – didelėmis erekcijomis ir panašiai. O interjerus siejame su dalykais, kuriuos laikome moteriškais. Su juslingumu ir jausmais, patogumu ir susitelkimu į vidų. Ar šie dalykai turi kokį nors biologinį pagrindą – abejoju, bet palieku spręsti kitų sričių ekspertams. Aš tiesiog užfiksavau tokį faktą ir aprašiau jo istoriją ir vystymąsi.
O knygos gale iškėliau klausimą – na, tai gana absurdiška dichotomija, tad kaip galima būtų iš jos ištrūkti? Vienas iš kelių, kuriuos tyrinėjau, buvo tas, kurį rado kai kurie homoseksualūs vyrai ir moterys – kuriuos anksčiau vadino trečiąja lytimi arba tarpine lytimi. Jie sugebėjo iš dalies išvengti šios dichotomijos ir dalį interjero savybių perkėlė į eksterjerą, o eksterjero – į interjerą. Be to, kadangi jiems taip pat teko sau susikurti dirbtinį pasaulį, jie dažnai buvo miestų perstatymo ir renovacijos inovatoriai.
Nors dar neapžiūrėjote Vilniaus, kokį įspūdį kelia tai, ką pavyko pamatyti?
Kiek teko pamatyti, jis atrodo žavingas. Ypač nekantrauju pamatyti modernistinių statinių iš tarpukario sandūrą su senesniais namais iš rusų ar lenkų laikų. Aš užaugau Europoje, bet niekada nebuvau apsilankęs tuometiniame rytų bloke. Tad kai sugrįžau (į Europą) 2001-aisiais, stengiausi pamatyti kuo daugiau miestų rytinėje Europos dalyje. Mane tiesiog sužavėjo įvairūs santykiai juose. Dažniausiai jie išaugo iš mažų kompaktiškų miestelių prie upių su virš jų iškilusia pilimi. O persikėlus per upę tęsiasi naujamiesčiai, pastatyti ekspansijos Habsburgų, prūsų ar rusų valdymo metu, su pagrindinėmis valdžios institucijomis, universitetu, operos teatru ir panašiais pastatais. O tada miestą kerta Sovietų Sąjungos laikotarpio platūs prospektai, vedantys į pramogų vietas – didelius stadionus ir panašiai. Nuostabu rasti tokį planą vis atsikartojant, o tada žiūrėti, kaip jis varijuoja ir kaip kiekviename mieste jis skiriasi.
Iš to, ką iki šiol mačiau, Vilnius panašus į kitus miestus – turėčiau atsargiai rinkti žodžius – šiaurės Lenkijoje ir kitose Baltijos valstybėse. Čia vokiškos, lenkiškos ir rusiškos formos maišosi į labai savitą hibridą. Ypač bažnyčiose ir kai kuriuose senesniuose pastatuose. Taigi nekantrauju viską apžiūrėti.
Be to, atrodo, kad čia nemažai naktinio gyvenimo. Tam tikros rūšies. Labai riboto. Krenta į akis daugybė vyrų, lakstančių gatvėse ir ieškančių barų. Neatrodo, kad vakarą mieste leistų daug merginų. Paklausiau, ar yra kokia nors gėjų erdvė – man atsakė, kad yra tik vienas baras. Bet nekantrauju jį pamatyti.
Kalbino Justinas Šuliokas. Interviu publikuotas lrytas.lt
