Sausio pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo trečiasis Architektūros pokalbių fondo organizuojamas paskaitų  ciklas „Show off: reginio architektūra”. Antrąją ciklo paskaitą “Pasiklydęs architektūroje” skaitė šveicarų kilmės menininkas Nicolas Grospierre. Lenkijoje gyvenantis  kūrėjas fiksuoja sovietmečio moderniosios architektūros palikimą, kuriame ne vienas  Lietuvoje stovintis pastatas. Greta dokumentinės fotografijos menininkas kuria įvairias instaliacijas, susietas su kolektyvine atmintimi, manipuliuodamas begaline erdve, cikliškumu, žaidžia fikcijos-realybės kategorijomis. 11-oje Venecijos architektūros bienalėje Nicolas Grospierre gavo  Auksinio liūto apdovanojimą. Skaitytojams pristatomas pokalbis apie menininko kūrybines klajones po sovietinės architektūros bei meninių fikcijų labirintus.
 
Paskaitoje teigėte, jog esate pasiklydęs labirinte. Žiūrint į Jūsų sovietinę architektūrą įamžinusias nuotraukas, susidaro įspūdis, jog klaidžiojate ne tik vietos, bet ir laiko labirintuose. Gimėte Šveicarijoje ir atvykote į Lenkiją 1999 metais, taigi nebuvote sovietinės architektūros klestėjimo, funkcionavimo laikotarpiu. Koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo laiku, kurio palikimą fotografuojate? Kaip Jūs, subrendęs kitoje sienos pusėje, šį palikimą matote?
Tiesa, tuo metu gyvenau Prancūzijoje, tačiau tikrai žinojau, kas čia vyksta. Be jokios abejonės suprantu, koks tai jautrus periodas. Vis dėlto, kalbant apie tą laikmetį, labiausiai mane domina su ideologija nesusiję klausimai. Sudėtinga į šį periodą žvelgti atsiribojus nuo ideologijos, nešališkai, tačiau aš visąlaik siekiu išlikti objektyvus. Net ir tuomet, kai klausimas neišvengia ideologijos, stengiuosi nepalaikyti jokios pusės ir vaizduoti daiktus tokius, kokie jie yra. Jei ta architektūra, kurią aš fotografuoju, šiandien atrodo įdomi, vadinasi, ji ir buvo įdomi. Tai reiškia, kad šis periodas nebuvo tik juodas. Yra dalykų, kuriuos galime aiškiai apibrėžti, tačiau yra ir tokių, kurie tam nepasiduoda. Būtent juos ir stengiuosi fiksuoti savo fotografijose.
 
Jūsų pozicija yra labai netikėta visų pirma dėl to, jog esate baigęs politikos bei ekonomikos mokslus. Atrodytų,  sovietmečio modernizmas – ypač politiškai ir ideologiškai angažuota sritis, tad ar apskritai įmanoma ją matyti, mąstyti be šios dimensijos? Visgi Jūs teigiate, kad tai Jūsų nedomina.
Politika nebėra mano pagrindinis prioritetas. Ji nebeįtraukia manęs emociškai taip, kaip tai buvo prieš 10 metų. Aš neturiu televizoriaus, neskaitau laikraščių. Man rūpi, kas vyksta pasaulyje, tačiau tas globalios informacijos  kratinys, perfiltruotas pusšimčio žmonių, manęs nė kiek nebedomina. Masiškai medijuojamas neaiškios kilmės informacijos sąvadas nėra tai, kaip aš pasaulį matau, kaip aš jį interpretuoju. Jei ir skaitau kokius laikraščius, tai nebent vietinių naujienų puslapius – jie mane jaudina ir paliečia kur kas labiau. Vis dėlto labiausiai man patinka patirti pačiam, susidaryti savo nuomonę. Jei kalbame apie pastatus, kuriuos fotografuoju, man jie nėra tai, ką apie juos mano kiti žmonės, bet, ką juos matydamas, jaučiu aš pats.
Pripažįstu, kad kai kuriuose mano darbuose galima įžvelgti politinių poteksčių, iš kurių kam nors gali pasirodyti, jog  aukštinu sovietinį režimą. Kaip minėjau,  mano tikslas ne aukštinti, o parodyti, jog buvo ne vien bloga, stengtis būti objektyviu, nepalaikyti kurios nors vienos pusės. Tarkime sovietinio laikotarpio architektūros pavyzdys –  Druskininkų gydykla (N.Grospierre architektų R.ir A.Šilinskų suprojektuotą pastatą fotografavo 2004m., prieš jo rekonstrukciją). Manau, kad tai nepakartojamas architektūros kūrinys, tačiau faktas, jog aš jį fotografavau apleistą, apgriuvusį ir tuščią, taip pat nemažai pasakantis, t.y. parodantis jį sukūrusios sistemos nesėkmę. Tai labai ambivalentiška, nėra aiškaus ir vienareikšmio vertinimo. Sovietinis laikotarpis, turėjo gausybę įdomių, tačiau labai nepatvarių dalykų. Visa sistema buvo nepatvari, dėl to ji ir sugriuvo. Griuvėsiais virtę gražūs (ar bent jau įdomūs) pastatai, taip pat yra ir šios sistemos silpnumo, utopiškumo liudijimas.

Kalbate apie griuvėsius. Žiūrint į Jūsų fotografijas, susidaro įspūdis, jog melancholiškas estetinis pasitenkinimas tuo, kas nyksta, praeina, yra Jums nesvetimas. Ar  šios emocijos svarbios Jūsų kūryboje? Ar tuo Jums patrauklus ir sovietinės architektūros palikimas?
Be abejonės, taip. Mane labai domina vadinama “griuvėsių estetika”. Tai praeities pėdsakas, rodantis, jog kadais egzistavo kažkas didingo, kas šiandien beveik išnykę. Žinomiausias tokios estetikos mene pavyzdys – XVIIIa. antikinės kultūros atgaivinimas. Tuo metu buvo susiformavusi net atskira kryptis (nuo piešinių, graviūrų iki netikrų griuvėsių imitacijų), vaizdavusi  kadais didingą, bet sunykusią mūsų praeitį.  Apskritai manau, kad senas, apiręs daiktas yra kur kas gražesnis nei tiesiog naujas. Pvz., imdamas paprasčiausią įrankį: seną plaktuką ar kirvį – tu matai jame žmogaus veiklos ženklus, jo pastangas, laiko pėdsakus. Ir  todėl, kad  jis nebenaujas, galbūt niekam nebereikalingas, nebetinkamas, kad jis kadais buvo kažkuo, tačiau dabar toks nebėra, – būtent tai suteikia jam grožio.
Idėjos lygmenyje Sovietų Sąjunga – vienas didingiausių sumanymų, kuris kartu buvo  absoliučiai nevykęs. Jo įgyvendinimas – visiška nesėkmė. Būtent idėjos didybė ją ištikusią katastrofą padaro dar labiau jaudinančia. Tačiau aš tikrai nejaučiu nostalgijos. Supraskite mane teisingai: jei Sovietų Sąjunga tebegyvuotų, – aš būčiau prieš ją kovojančiųjų pusėje. Kaip ir minėjau, tik todėl, kad ši didybė baigėsi totalia nesėkme, gimsta grožis. Priešingu atveju tai būtų tapę košmaru.
 
Esate sakęs, jog 8-asis dešimtmetis – tai paskutinis laikotarpis, kai tikėjome, kad žinome tiesą. Tai buvo pasakyta menininko bei visuomenės pasipriešinimo ideologizuotai sistemai kontekste. Kas pasikeitė? Kuo šiandien tikite Jūs? Kaip šie pokyčiai atsispindi meninėje sferoje?
Taip, tai laikas, kai mes apskritai kažkuo tikėjome. Žlugus Sovietų Sąjungai, daug kam atrodė, kad tai ir progreso pabaiga: laimėjus kapitalizmui, pasiekta ir pažangos kulminacija, aukščiausias taškas to, kas gali būti pasiekta. Tai netiesa. Istorija tebesitęsia, tačiau mes nebetikime, kad kapitalizmas yra absoliutus gerovės garantas, mes matome jo ribas. Nebetikime pažanga kaip kažkokia absoliučia tiesa, kokia kapitalizmas mums buvo sovietiniu laikotarpiu. Asmeniškai aš netikiu niekuo. Esu agnostikas tiek religijoje, tiek  politikoje – abiejose nesutariančiose pusėse visuomet yra nors dalis tiesos. Man tikėjimas yra susijęs su mąstymu absoliučiomis kategorijomis (tikėjimu absoliučia tiesa, absoliučiu grožiu ir pan.). Aš, kaip ir didžioji dauguma Vakarų pasaulio gyventojų, esu reliatyvizmo šalininkas. Tai reiškia, jog galiu klausytis visų debatuose dalyvaujančiųjų  pusių. Pripažindamas, jog vienos pusės išsakyta pozicija yra įdomi, galiu tuo pačiu metu teigti, jog ir priešinga jai pusė yra lygiai tokia pat įdomi. Reliatyvizmas yra persmelkęs ir meninę sferą: išnaudojamos visos įmanomos priemonės, toje pačioje mugėje gali rasti ir šedevrų, ir visiško šlamšto. Mes gyvename eroje, kur viskas gali būti menas ir viskas gali būti geras menas, jei tik žmonės jį taip pavadina.
 
Tačiau jei nėra jokių kriterijų, o tik nuomonės, kokia išeitis, kaip atsirinkti?
Nėra išeities, nėra kriterijų ir nemanau, kad kas nors tų kriterijų norėtų. Dauguma yra tuo patenkinti. Galbūt situacija išsispręs savaime, kai žmonės pradės suvokti, kad tie kriterijai turi būti, jog jiems jie reikalingi. Tačiau tai nėra dalykas, su kuo reiktų kovoti ar mėginti primygtinai diegti.
 
Norite pasakyti, kad “patinka – nepatinka” yra esminis meno vertinimo atskaitos taškas?
Vienareikšmiškai taip. Meno vertinimas – tai “patinka – nepatinka” klausimas. Taip pat tai klausimas, ką aš, kaip menininkas, pažįstu. Jei tai “teisingi” žmonės, mano šansai padaryti karjerą, būti įvertintam yra kur kas didesni, nei tokių žmonių nepažįstant. Žinau, kad tai skamba gan niūriai, tačiau stengiuosi išlikti realistiškas.
 
Labirintas, greta sovietmečio modernizmo, svarbi Jūsų kūrybinė ašis. Paskaitoje labirintą pristatėte kaip architektūrinę idėją. Kalbėjote, jog vienas “labirintiškumo”  pasireiškimo architektūroje būdų – tai supanašėjusių paviršių, formų, erdvių kartojimasis, priverčiantis žmones pasiklysti, nebesuvokti, kur jie yra (vietą A sunku atskirti nuo vietos B). Gal galėtumėte plačiau pristatyti labirinto idėją? Ar tai archetipinė kategorija, kalbanti apie miesto struktūras apskritai, o gal ji orientuota į konkrečius architektūrinius reiškinius?
Labirintas – visų pirma proto konstruktas. Tai įvaizdis, leidžiantis perteikti daugiasluoksnę ir painią struktūrą, nemėginant jos ilgai ir sudėtingai aiškinti žodžiais. To ir nebūtų įmanoma padaryta. Labirintiškumas yra būdingas miestui, kaip struktūrai, apskritai.  Tai puikiai atsiskleidžia ir praktiniame lygmenyje:  neturint žemėlapio  yra lengva pasiklysti nepažįstamame mieste. Visiškai nepriklauso nuo to, ar tai šiuolaikinis kosmopolitiškas metropolis, ar senovinis miestas. Kaip buvo minėta, mano sovietmečio modernizmo architektūrą fiksuojančiuose darbuose labirintiškumas atsiskleidžia erdvių pasikartojimu. Pvz., fotografijų cikle “Hotel Europejski” užfiksuoti kambariai  atrodo tokie patys, pasikartojantys, nors iš tiesų, geriau įsižiūrėjęs, pamatai, kad  jie visi skirtingi. Labirinto efektas atsiskleidžia ir pribloškiančios architektūros Druskininkų gydyklos pastate ( iš ciklo “Hydrokinika”). Nors struktūra ir nebuvo labai sudėtinga, fotografuodamas aš iš tiesų pasiklydau jo simetriškai besikartojančiose erdvėse. Vis dėlto labirinto nereikėtų suprasti pernelyg tiesiogiai, tai tik būdas perteikti idėjai. Šią išvadą aš priėjau, kai supratau labirinto,kaip architektūrinės formos, paradoksalumą: jis niekada nebuvo sukurtas materijoje, tačiau jis visada buvo labai glaudžiai susijęs su pačia miesto idėja, su architektūra apskritai. Nagrinėjant istorinius labirinto piešinius, schemas išryškėjo, kad jie dažnai buvo siejami ne su materialia miesto plotme,o su jo koncepcija(idėja) Tarkime, su Dievo miestu Jeruzale ar mitiniu miestu Troja. Meno kūrinių, kur labirintas tampa architektūrine erdve, yra be galo daug. Manau, neatsitiktinumas, kad legendinis architektas Dedalas labiausiai yra žinomas todėl, jog  karaliui Minui Kretoje pastatė labirintą.  Taip pat paminėčiau ir Piranesi’o įsivaizduojamų kalėjimų (Carceri) raižinių ciklą ar Escher’io neįmanomas erdves vaizduojančius darbus.
 
Atvirai pripažįstate, jog įkvėpimo semiatės iš J.L.Borges’o literatūros kūrinių. Natūralu, kad Jūsų darbuose gausybė šio autoriaus mėgstamų simbolių: greta jau minėto labirinto, naudojate veidrodžio, kilpos, begalinio pasikartojimo efektą sukuriančius elementus. Kodėl būten jie? Kam Jums šie paslaptingi dalykai?
Aš mėgstu dalykus, kurie patenkina protą, kuriuos gali paaiškinti, suprasti jų veikimą. Mėgstu dalykus, kurie išoriškai atrodo labai sudėtingi, tačiau supratus gudrybę ar bent jau išsiaiškinus jų veikimą, pasidaro paprasti. Tiek  veidrodis, tiek kilpa, tiek labirintas, tiek begalinis pasikartojimas (pvz., kai matai kambarį su paveikslu, kuriame kambarys su paveikslu ir t.t.) atrodo paslaptingi ir paradoksalūs, tačiau, išsiaiškinęs  principus, gali priversti veikti visiškai skirtingais būdais, pradėti jais žaisti, manipuliuoti. Man be galo smagu ir įdomu taip sužadinant intelektą, ieškoti formų vaizdinei reprezentacijai.
 
Paskaitoje teigėte, jog pasaulis ir taip pilnas fikcijų, tačiau sprendžiant iš to, ką  pasakėte, atrodytų, kad Jūs, kaip menininkas, prie fikcijos kūrimo prisidedate ir pats. Ar iliuzijos, fikcijos kūrimas yra meno misija?
Taip, pabėgti iš ten, kur esi, kur sėdi, pabėgti nuo pilkos kasdienybės, pabūti kur nors kitur. Priversti žmones svajoti – tai yra meno misija. Menas, būdamas žmogaus kūrinys, fikcija, iliuzija, yra priešingas gamtai, kuri yra tikra. Mano, kaip menininko, tikslas yra siekti, kad žiūrovas, žinodamas, kad tai netiesa, fikcija, vis tiek patikėtų ir tai jam teiktų džiaugsmo, pasitenkinimo. Noriu, kad žiūrovui būtų smagu. Taip aš suprantu meną ir todėl neužsiimu politiniu menu. Nemanau, kad yra gerai meną naudoti kaip politinį įrankį. Man meno tikslas yra visiškai kitoks.
 
Tačiau šiuolaikinio meno sceną sunku būtų įsivaizduoti kaip  politiškai neutralią.
Taip, būtent todėl dauguma šiandien rengiamų parodų yra varginančios. Nesakau, kad jos blogos ar neįdomios, tiesiog varginančios. Tai mano asmeninė pozicija. Aš meno tikslą matau visiškai kitoje perspektyvoje.
 
Ačiū Jums už pokalbį.

Kalbino Karilė Nefaitė. Interviu publikuotas „7 meno dienose.“