Keller Easterling yra architektė, urbanistė, rašytoja, šiuo metu – Jeilio universiteto Architektūros mokyklos profesorė. Savo knygoje Enduring Innocence: Global Architecture and Its Political Masquerades (MIT, 2005) ji tyrinėja gerai pažįstamas erdvines struktūras, dygstančias visame pasaulyje, ten, kur susiklosto sudėtingos ar net hiperboliškos politinės situacijos. Ankstesnėje savo knygoje Organization Space: Landscapes, Highways and Houses in America (MIT, 2001) Easterling pritaiko tinklo teoriją diskusijoms apie Amerikos infrastruktūros ir užstatymo formatus. Neseniai pasirodžiusi autorės knyga Extrastatecraft: The Power of Infrastructure Space (Verso, 2014) nagrinėja pasaulinės infrastruktūros tinklus kaip valstybės valdymo priemonę. Jos darbai spausdinami žurnaluose Art Forum, Domus, Grey Room, Volume, Cabinet, Assemblage, Log, Praxis, Harvard Design Magazine, Perspecta, Metalocus ir ANY.

Natasha Marie Llorens: Savo knygoje Enduring Innocence įrodinėjate, kad klasikiniai pasipriešinimo metodai gali būti labiau, nei šiuo metu esame linkę pripažinti, susiję su rinkos jėgomis ir kad egzistuoja kiti vaidmenys bei personažai, kuriuos galima veiksmingai analizuoti kaip pasipriešinimo modelius. Keletą jų įvardijate – tikintysis, apgavikas, piratas ir pan. Tai dviprasmiška, nes skaitytojams nepateikiate jokių patenkinamai tiesių atsakymų apie tai, ką jie turėtų siekti įkūnyti. Gal galėtumėte apie tuos personažus pakalbėti plačiau, kame jūs matote jų politinį potencialą?

Keller Easterling: Knygoje Enduring Innocence efektyviai aktyvizmu užsiimantis piratas pristatomas kaip tas, kuris pralaužia blokadą, siekdamas paskleisti daugiau informacijos, kaip priešprieša orgmenui [angl. „orgman“], urbanistikoje formuojančiam izomorfinę dispoziciją. „Produktyvus piratavimas“ nėra tas pats, kas teisuoliškumas, kurį taip pat galime laikyti izomorfišku. Teisumas, sudarantis aktyvizmo pagrindą, gali ir blokuoti informaciją, ir kenkti pačiam pasipriešinimui, kurio viliasi pasiekti.

Knygoje Extrastatecraft: The Power of Infrastructure Space, kurią ką tik baigiau, taip pat yra įrodymų ir apmąstymų dalys, panašiai kaip ir Enduring Innocence, tačiau joje įrodinėju, jog egzistuoja tam tikra matricos erdvė, infrastruktūros erdvė, atsikartojančios erdvinės formulės, erdviniai produktai ir pan., kurie nukreipia mus į kitas aktyvizmo atmainas. Vieną tokių kontempliatyviųjų dalių sudaro sąrašas dalykų, kuriuos reikia padaryti. Piratavimas yra viena iš daugelio skirtingų technikų, charakteristikų ir t. t.

Ir Enduring Innocence, ir Extrastatecraft aprašote erdvių arba architektūros, taip pat žmonių galią veikti. Norėčiau sužinoti, koks ryšys sieja šiuos du veikimo tipus jūsų mums pristatomame kraštovaizdyje.

Su visa pagarba tokiems mąstytojams, kaip Gilbertas Ryleʼis, Gregoryʼis Batesonas ir Bruno Latouras, knygoje Extrastatecraft teigiu, kad infrastruktūros erdvė pati yra veikėjas – ne žmogus, bet veikiantis kartu su juo socialiniuose-techniniuose tinkluose. Tai, kas yra daroma tam, kad kažkas pasikeistų, žinoma, gali būti įvardyta, paskelbta, teisu: „Tai mano politika, aš ją ir pavadinu.“ Tai vienas požiūris, kuris visada egzistuos, kuris visada turi teisę egzistuoti. Tačiau dar yra ir papildomos technikos, veikiančios dispozicijas, įkūnytas infrastruktūros erdvės organizavime, dispozicijas, galinčias virsti politiniu ir aktyvizmo poveikiu. Šios papildomos technikos gali būti nedeklaruojamos, labiau užslėptos, mažiau viešos ar teisuoliškos, mažiau specialiai besipriešinančios, bet vis dėlto jos išpurena dirvą labiau deklaruojamai politikai. Aš įrodinėju, kad užsiimti šiomis dispozicijomis yra itin galingas būdas pasiekti kardinalių pokyčių.

Kai dirbi žemę, juk nemėgini išrauti kiekvieną piktžolę lauke, bet pakeiti dirvos cheminę struktūrą. Infrastruktūros arba matricos erdvė sudaryta iš pasikartojančių formulių – golfų aikštynai, laisvosios zonos, prekybos centrai panašūs visame pasaulyje, erdvė, į kurią gali žvelgti kaip į kažkokį siaubingą reginį. Nors aš taip į ją nežiūriu. Matau ją kaip nepaprastai didelio potencialo erdvę, kuri gali daryti milžinišką poveikį. Tai būtent ta pasikartojanti erdvė, su visais savo daugikliais ir jungikliais, kurią aš tyrinėju, norėdama išvesti naują aktyvistinio judėjimo rūšį. Daugikliai yra geras pavyzdys; daugikliai, užkratai. (O čia tikriausiai galima kur kas daugiau pasimokyti iš Gabrielio Tardeʼo, negu iš Karlo Marxo.) Čia nesiekiama absoliučios revoliucijos ar utopijos, bet nuolatinio daugiklių aibės suderinimo.

Regis, sakote, kad pasakojimas apie destrukciją ir semiotinę mirtį, kurį pristato kai kurie, pavyzdžiui, Remas Koolhaasas savo garsiajame straipsnyje Junkspace („Šlamšto erdvė“), yra pernelyg siauras; kad egzistuoja tam tikros galimybės pereinamojoje erdvėje arba pereinamosiose erdvėse, jungiančiose kapitalo centrus; kad turime jomis pasinaudoti ir turime apie jas mąstyti pasipriešinimo terminais… Ir vis dėlto Junkspace man atrodo tokia įtikinama, nes tam tikros erdvės, pavyzdžiui, oro uostų, gali atrodyti tiesiog nepajudinamos. Gali būti itin sunku aptikti daugiklius arba vietas, kurių socialinę prasmę būtų galima pakeisti, arba aptikti įtrūkimų jų mūre. Gal galėtumėte plačiau apibrėžti daugiklį, remdamasi šia mintimi?

Architektai galėtų sakyti: „Mes projektuojame šiuos gražius akmenis vandenyje. Bet vandens mes neprojektuojame. Susidūrę su šia užduotimi, esame bejėgiai, nieko negalime dėl to padaryti.“ Tai labai primena tragišką aktyvisto giesmelę: „Būsiu teisus ir mes galiausiai pasieksime arba visišką revoliuciją, arba nieko.“ Nenoriu atimti tragedijos ir kančios malonumo, kurį kai kurie žmonės patiria tai matydami. Smerkti šlamšto erdvę nėra teisinga, tik projektuoti akmenis vandenyje yra tobulai pagrįstas menininko pasirinkimas, ir tai yra gerai. Tačiau yra architektų, tokių kaip aš, kurie, užvaldyti nenugalimo menininko smalsumo, mėgina išsiaiškinti, kaip sukurti vandenį. Man patinka kurti akmenis – architektūros objektus, bet negaliu atsisakyti ir meninio smalsumo perprasti matricos erdvę. Paprastai, kai architektai mąsto apie matricos erdvę, jie laiko ją politinės sferos atsakomybe arba ją atmeta kaip šlamštą, bet, manau, egzistuoja tam tikra meninė prieiga prie jos. Ar bent jau norėčiau paskleisti gandą, jog būtent taip ir yra.

Vienas dalykas, bendras visiems erdviniams produktams, yra pasikartojantys jų komponentai: pasikartojančios formulės, pasikartojantys planai, pasikartojančios detalės, pasikartojanti rutina. Visi šie dalykai ir yra daugikliai. Kuomet kas nors sako: „Na, gerai, pakeiskime vieną kurią nors „Wal-Mart“ detalę“, arba „pakeiskime būdą, kaip funkcionuoja golfo aikštynas“, tuomet šis sprendimas pasidaugina. Tai jėga, kuria šiuo metu manipuliuoja rinka. Aš ginčiju šį teiginį: o kas būtų, jeigu ja manipuliuotų architektai – tie, kurie kai ką išmano apie erdvę? Aš noriu įtvirtinti mums galingesnę sprendimų priėmimo poziciją pasaulio valdyme.

Prieš Enduring Innocence buvo išleista mano knyga Organizational Space, kurioje tiesiog apžvelgiau infrastruktūros erdvę Jungtinėse Valstijose. Šioje knygoje klausiau: „O kas, jeigu šioje matricos erdvėje būtų jungiklis?“ Architektai paprastai projektuoja tam tikro dalyko formą, netgi planuodami miestus jie kuria generalinį planą, kuris yra objektas. O kas, jeigu jie projektuotų jungiklį, kuris moduliuotų visą objektų srautą? Extrastatecraft įrodinėju, kad infrastruktūros erdvė moko naujo tipo formų produkcijos ir kartu naujų aktyvizmo rūšių. Kaip ir mano minėti daugikliai, jungiklis gali būti vienas iš aktyvizmo metodų. Kitas pavyzdys – nuotolinis valdymo pultas, naudojamas kažkam pakeisti nekeičiant savo esamos pozicijos. Kartais giname kažką, ko negalima pasiekti politinėmis priemonėmis vietoje, tačiau įmanoma sukūrus nuotolinį svertą kitoje valstybėje arba sudarius koaliciją su užsienio šalimis. Kartais šių metodų sėkmė priklauso nuo to, kad jie lieka neatskleisti.

O tai siejasi su piratavimu, tada…

Taip, ir tai gana keblu, nes žvelgiant iš įprastinio aktyvisto požiūrio taško, tai, kas nedeklaruota, regis, kvepia sąmokslu. Bet tai galbūt tik dar vienas, šiek tiek traginis požiūris, nes mano siūlomas dalykas yra greičiau manipuliacija, o ne sąmokslas. Manipuliuoti rinka ir kartu su ja rengti sąmokslą nėra vienas ir tas pats. Tyrumas, kartais lydintis teisuoliškumą, gali duoti visai priešingų rezultatų.

Atrodo, tyrumas pavojingas?

Manau, išties mirtinai pavojingas ir smurtinis. Tyrumas yra smurtinis.

Palikus tyrumą nuošalyje, kaip galima kalbėti apie etiką, neišsakant jokios pozicijos? Kaip tada būti atskaitingam kitiems žmonėms? Kaip tą atsakomybę apibrėžti? Kaip atsiskleisti vienas kitam, kad atpažinimas taptų įmanomas? Šis klausimas man taip pat kilo beskaitant apie piratavimą Enduring Innocence.

Jūsų klausime žodis „etika“ man nuskambėjo ne kaip principų deklaravimas, bet kaip toji etika, kuri reiškia kovą. Regis, tiesiog nebėra jokio stabilumo. Knygoje Extrastatecraft yra iš Gilberto Ryleʼio pasiskolinta dalis apie tai, kuo skiriasi žinoti „kad“ ir žinoti „kaip“. Taigi, politinio aktyvizmo etika tikriausiai reiškia žinoti „kaip“, bet nežinoti „kad“. Susidūrę su tam tikru reiškiniu, žinome kaip, bet nebūtinai tai suprantame. Esame prieš autoritarizmą ir išnaudojimą – brutalų smurtą, prievartą prieš kitus žmones ir aplinką. Ne taip ir sunku tai suprasti. Bet išsiaiškinti, kaip tam priešintis – kur kas sudėtingiau.

Galbūt galime paklausti, ar dėl mūsų veiklos egzistuoja mažiau ar daugiau informacijos? Pavyzdžiui, viena iš Extrastatecraft dalių yra apie laisvąsias zonas. Jos kuriasi, jų daugėja visame pasaulyje, vartojant laisvės, atvirumo ir pan. retoriką, tačiau paanalizavus šių erdvių dispoziciją, paaiškėja, kad jos gana greitai virsta izomofizmo, uždarumo ir pažeidimų erdvėmis. Visai nesunku pastebėti, kad informacija, susijusi su darbo jėga, visiškai blokuojama. Remiantis Batesono informacijos apibrėžimu, informacija yra skirtumas, kuris situaciją keičia į gera: tokiu atveju, ar galėtume imtis informaciją išlaisvinančių veiksmų bei kurti aplinkas, kuriose būtų gausu informacijos? Čia mes kalbame ne tik apie informaciją, perduodamą tekstais ir jos perdavimo kanalais, bet ir apie tą informaciją, kurią perduoda erdvės išdėstymas.

Vienas iš labiausiai mane sužavėjusių dalykų knygoje Enduring Innocence – tai perėjimai nuo išvadų apie tai, kaip būti kitokiu subjektu, iki jūsų labai ypatingos analizės, kaip informacija juda tam tikrose vietose, pavyzdžiui, Indijoje. Prisimenu jūsų diskusiją apie golfo parkus ir socialinių santykių tipus, kuriuos generuoja šie parkai, taip pat apie tai, kaip jie papildo korporacijų sprendimų priėmimo erdvę. Mane domina, kaip jūs pasirinkote medžiagą arba, kitaip sakant, tas konkrečias vietoves, analizuojamas Extrastatecraft knygoje.

Knygą sudaro trys dalys, kuriose pateikiami įrodymai, ir trys apibendrinimų dalys. Pirmojoje dalyje kalbama apie laisvąsias zonas, antrojoje – apie plačiajuosčio ryšio sistemas Kenijoje, o trečiojoje – apie kitokias infrastruktūros erdvės rūšis: joje apžvelgiama ISO, Ženevoje įsikūrusi organizacija, kuri tvarko techninius gaminių standartus visame pasaulyje. Ji nustato visko standartus – pradedant nuo krovinių gabenimo konteinerių užrakto sistemų, baigiant visa kuo kitu. Bet pagrindinis jos standartas – tai valdymo standartas. Štai tokios trys sritys, bet kiekviena iš jų geografiškai nėra vientisa. Kiekviena iš jų susijusi su daugybe skirtingo masto erdvės tipų – pradedant nuo infrastruktūrinių tinklų, pavyzdžiui, transporto, komunikacijos infrastruktūros, baigiant erdvinėmis infrastruktūromis, kuriomis platinami erdvinių produktų receptai.

Pirmoji apmąstymų dalis nagrinėja dispoziciją ir tai, ką aš vadinu aktyviomis formomis, pavyzdžiui, daugiklius ir jungiklius, kuriuos anksčiau aptarėme. Jeigu architektai daugiausia kuria objektų formas arba tam tikrą formą turinčius dalykus, tada aktyvios formos labiau primena programavimo kodo ar programinės įrangos dalis. Šioje dalyje tyrinėjama, kaip dispozicija tampa visų aktyvių formų, kurios juda per organizaciją, rezultatu. Antrojoje apmąstymų dalyje žvelgiama į istorijas, kultūrines istorijas, darančias įtaką organizacijos dispozicijai ir keičiančias infrastruktūros kryptį. Daugiausia nagrinėjau ideologines istorijas apie militarizmą, liberalizmą ir universalumą. Šios istorijos ar ideologijos, pavyzdžiui, gali organizacijoje sukelti kažką panašaus į dvinarę dispoziciją. Aktyvizmo atveju, teisuoliškos opozicijos istorijos kartais atvesdavo aktyvizmą į dvinarės dispozicijos aklavietę.

Kaip atradote „dispozicijos“ terminą? Man tai įdomu iš dalies todėl, kad „dispozicijos“ sąvoką paveldėjome iš renesanso architektūros, iš Leones Battistos Alberčio. Tuo metu tai buvo fizikos terminas, taip pat vartotas ideologiniam pastato pagrindui nusakyti.

Dispozicijos terminą vartoju todėl, kad tai įprastos kalbėsenos žodis ir mes jau žinome, ką jis reiškia. Bet tiesioginių sąsajų reikėtų ieškoti pas Gilbertą Ryleʼį, kasdienės kalbos filosofą. Manau, kad visi termino „dispozicija“ vartosenos atvejai puikiai dera su tuo, ką mėginu aprašyti. Tai, kaip šį terminą vartojo Albertis, – santykinei padėčiai nusakyti, taip pat labai susiję su tuo, ką mėginu pasakyti, nes siekiu aptarti pozityvius pokyčius atnešantį organizacijos „chemijos“ kūrimą.

Albertis turi galvoje pastato padėties apibūdinimą priklausomai nuo konkretaus kraštovaizdžio vyraujančių vėjų ir atmosferos, kad pastatas būtų sveikas ir gerai vėdinamas ir kad jame gyvenantis organizmas būtų sveikas ir vėdintųsi. Renesanso laikais tai buvo svarbu, nes žmonės labai bijojo juodojo maro. Architektas turėjo atsižvelgti ir į erdvės sudedamąsias dalis. Klausiu, nes šis Alberčio apibrėžimas atrodo ganėtinai panašus į tai, ką jūs anksčiau sakėte apie dirvos cheminės sudėties keitimą, o ne kiekvienos piktžolės naikinimą atskirai.

Taip, tikrai. Dar vienas žmogus, gana apgalvotai vartojantis dispozicijos sąvoką, yra François Jullienas. Jis įrodinėja, kad tam tikrą dispoziciją turi rutulys ant nuožulniosios plokštumos – jo geometrija ar santykinė padėtis. Tai galimybė, polinkis, savybė, asocijuojama su dispozicija.

Grįžtant prie anksčiau mūsų pokalbyje aptartų dalykų, kaip jūs, architektė, žiūrite į jungiklius ir daugiklius? Kokį procesą taikote tam, kad identifikuotumėte infrastruktūros erdvės silpnąsias vietas, dalykus, kuriuos būtų galima patobulinti?

Jau sakiau, kad tam atlikti reikia šiek tiek praktikos, nes, visų pirma, mes nusiteikę kurti objektus. Tam tikra prasme turi susireguliuoti regėjimas, kad viską matytum šiek tiek kitaip. Užuot žiūrėjęs į pavienius daiktus, žvelgi į populiacijos masto poveikį. Pavyzdžiui, kartą vienas rinkodarininkas pasakė „Wal-Mart“, kad produktus žmonės geriau perka dienos šviesoje. Architektas, kuris mąsto taip, kaip aš mėginu išmokti mąstyti, iš karto įsivaizduoja, kaip dingsta daugybė milijonų fluorescencinių lempų. Jis iš karto ima skaičiuoti, kokią įtaką tai padarys ištisiems hektarams stogo dangos kiekviename „Wal-Mart“ prekybos centre, padaugina tai iš visų „Wal-Mart“ centrų skaičiaus. Taip vienu mostu, kuris nėra susijęs su erdve, šis architektas pakeičia energijos suvartojimą ir ištisus hektarus erdvės. Čia neturiu galvoje Dovydo ir Galijoto istorijos. Kalbu apie pasalūną, paslapčia veikiantį Dovydą, tarsi tam tikrą Dovydo ir Tomo Sojerio mišrūną, kuris sugeba priversti milžiną nudažyti tvorą. Toks architektas randa vietą daiktams, kuriuos padaugina pati organizacija, paisydama savo interesų. Tai labai vargina dorą aktyvistą, bet, vėlgi, dorasis aktyvistas gali ir toliau būti doras ir teisus. Bet tasai pasalūniškas Dovydas gali jam padėti.

Jeigu viena iš problemų yra išlavinti suvokimą, kad net ir mažiausiuose pokyčiuose galėtum pastebėti galimybes ir mąstyti sutaupytos energijos bei sutaupytos stogo dangos, daugybos terminais, tai kita tos pačios užduoties dalis, regis, yra atrasti tokią padėtį, kurioje visų pirma galėtum priimti sprendimą.

Tai tarsi mūšis įkalnėje – toks sudėtingas dalykas išaiškinti architektams. Pirmieji klausimai labai senamadiški, pavyzdžiui: „O kaip gi mano užsakovas?“ arba „Ko nori mano užsakovas?“ Menininko susižavėjimas matricos erdve gali reikšti, kad turėsi pradėti visai nuo kitos veiklos. Tai reiškia, kad dirbsi kaip antrepreneris. Akivaizdu, kad čia  šį  terminą vartoju apibrėždama tiek politinį, tiek kultūrinį ir komercinį antreprenerį. Matricos erdvę palyginčiau su didele erdvine operacine sistema, o ši nauja praktika prilygtų paieškoms būdų, kaip „įsilaužti“ į šią erdvinę operacinę sistemą, pasitelkus visus dalykus, kuriuos, būdamas architektas, esate išmokęs apie erdvę ir urbanistiką.

Knygoje Enduring Innocence ne visada aišku, ar informaciją paskleidžiantis veikėjas iš tiesų ketina tai padaryti arba ar jis iš tiesų pradeda turėdamas politinį tikslą, kaip tas rinkodarininkas jūsų palyginime apie „Wal-Mart“. Regis, egzistuoja tam tikras prieštaravimas tarp naujo tipo architektūros veikėjo, kurį propaguojate, ir jūsų analizuotų formų – joms reikia itin gilaus disciplinos suvokimo, o pirmuoju atveju veikiama atsitiktinai.

Tai gana apgalvota, bet tai kitoks būdas pažinti ir kurti. Gilbertas Ryleʼis, ginčydamas Dekarto pasekėjų proto ir kūno dualizmą, naudoja klouno pavyzdį. Juk negali tiesiog paklausti klouno: „O kas čia juokinga?“ Klounas tampa juokingas rutuliojantis tam tikrai situacijai. Toje architektūros praktikoje, apie kurią fantazuoju, bus akimirkų, kai sąmoningai bus siekiama padaryti tam tikrą išradimą. Bet kitais kartais teks taip gerai įvaldyti mąstymą dispozicijos kategorijomis, kad progai pasitaikius galėtum veiksmingai reaguoti. Abu šiuos požiūrius galima pavadinti „žinoti kaip“. Extrastatecraft, mąstydama apie aktyvizmą, aš pateikiu nemažai dispozicijos technikų. Dauguma iš jų yra susijusios su istorijos manipuliavimu; tokiais dalykais, kaip pandos…

Pandos?

Kinija padovanojo Taivanui dvi pandas, kurių vardai išvertus reiškė „vienybė“ ar net kažką dar blogesnio – „susivienijimas“. Tokia politinio spaudimo dovana yra veiksminga ir nebūdama atvirai opozicinė. Extrastatecraft apmąstau panašias technikas, pavyzdžiui, perdėtą nuolaidumą, dėmesio atitraukimą, beprasmiškumą, fikciją, komediją, nuotolinį valdymą ir „šoninį smūgį“. Visos jos neretai veikia ne tiesiai politinio nesutarimo turinį, bet besirutuliojančios, tebevykstančios politinės situacijos dispoziciją ir temperamentą. Pavyzdžiui, kai žaidžiate biliardą ar pulą, smūgiuojate ypatingu būdu, iš šono, kad kamuolys imtų suktis. Jeigu pasiekiate tokio sukimosi, viską už jus toliau padaro kamuoliai. „Šoninis smūgis“ – sudėtingas aktyvizmo metodas, jis sugrąžina prie ankstesnio jūsų klausimo apie atsitiktinumą. Jūs negalite kontroliuoti to, kas vyksta, bet galite atpažinti ir pasinaudoti susidariusia padėtimi.

Šiomis technikomis repetuojami metodai, kaip išsklaidyti smurtą ne įtemptu pasipriešinimu ir atmetimu, bet paskleidžiant informaciją, patenkant į naujas veikimo teritorijas. Ilgai studijavau informaciją, kuri sukaupta išplitusiose erdvėse visame pasaulyje. Tylomis veikdami tose erdvėse, galingiausi pasaulio veikėjai sugebėjo aplenkti ir apeiti įstatymus ir nuostatus. Extrastatecraft iškelia prielaidą, kad šį žaidimą žaisti gali ir daugiau veikėjų.