Ar architektai vis dar reikalingi?

Manau, šis klausimas kyla dažnai. Viena iš galimybių – pažvelgti į istoriją. Architektai visada buvo ir, veikiausiai, ateityje irgi bus. Tačiau tam tikra prasme egzistuoja rimta problema: galime pastebėti, kad architekto padėtis smarkiai keičiasi. Statybas ir projektus reglamentuojantys įstatymai nuolat sudėtingėja, ir šiuo metu projektas yra turbūt kokius penkis kartus didesnės apimties ir sudėtingesnis nei būdavo prieš penkiasdešimt metų. Tai reiškia, kad prie projekto turi darbuotis kur kas daugiau žmonių, o paties architekto vaidmuo menkėja, darosi ne toks svarbus. Pastatai tampa vis panašesni į prekes, jiems keliami labai konkretūs technologiniai reikalavimai. Galimas daiktas, esame architekto vaidmens nuvertėjimo ir pabaigos liudininkai. Tai gali atvesti į kažką, kas egzistavo dar prieš renesanso epochą, kada architektas buvo tiesiog labai praktiškas vyrukas. Ir niekas iš tiesų nežinojo vardo žmogaus, kuris prižiūrėdavo statybos darbus. Nuo renesanso architekto vardas tapo žinomas, atsirado autorystės sąvoka, projekto valdymas tapo sutelktas vieno žmogaus rankose. Bet, man atrodo, visa tai sparčiai keičiasi. Galima sakyti, dabar stebime renesanso pabaigą. Architektas greitai nustos būti projekto autorius ir matysime įvairių darbuotojų komandas dirbančias su įvairiais projektais, įvairiais verslo planais, įvairiomis darbotvarkėmis ir autoryste, didžio architekto vardas liausis egzistavęs. Tai nereiškia, kad architektų iš viso nebebus, bet jo vaidmuo gerokai sumenks.

Tuomet koks bus architekto vaidmuo?

Vienas iš dalykų, kuriuos vis dar daro architektas, – jis vienintelis aprėpia visa tai, ką daro, kaip visumą. Prie projekto paprastai dirba daug žmonių: tie, kurie sprendžia ventiliacijos, langų, apsaugos nuo saulės ar kitus su projektu susijusius klausimus. Tik vienintelis architektas yra atsakingas už visumą. Manau, kad ši atsakomybė ir tikslas išliks. Juk yra tiek daug įvairių žmonių, skirtingų ir sudėtingų sąlygų, kuriuos visus architektas turi suderinti.

O kaipgi kūryba? Ar ji jau nėra svarbi?

Apie kūrybą kartais man patinka galvoti iš pramoninio dizainerio pozicijos. Juk žvelgdami į telefoną ar automobilį mes itin retais atvejais žinome, kas juos sukūrė. Netgi jei tai tobulas gaminys, puikiai veikia, lengvai valdomas ir gerai atrodo. Bet jo dizaineris mums lieka nežinomas. Tai reiškia, kad skirtingi dizaineriai atlieka skirtingas užduotis. Bet yra vienas, kuris susitelkia į objektą kaip į visumą. Nors iš tiesų konkretų daiktą sukūrė daugybė žmonių. Pavyzdžiui, kalbant apie automobilius. Grupė dizainerių dirba tik su priekiniais žibintais. Kita grupė dirba su valdymo dalimi, kiti – su ratais. Bet yra asmuo, atsakingas už visumą. Galimas daiktas, kad ir architektūroje pamatysime, kaip viskas skaidosi į smulkesnes dalis.

Tai, ką jūs pasakėte, labai įdomu. Nes, atrodo, artėjame prie tam tikros kolektyvinės kūrybos formos. Koks architektūros mokyklos vaidmuo šiame kontekste?

Manau, visas pasaulis gana sparčiai keičiasi, tad keičiasi ir mūsų praktikos pobūdis. Tačiau nesu visiškai tikras, ar turi keistis švietimas. Įprasta išdava turėtų būti tokia: viskas keičiasi, vadinasi, privalo keistis ir švietimas. Bet galbūt architektų švietimas kaip tik neturėtų keistis. Žmonės vis tiek turėtų būti mokomi, kaip elgtis su erdve ir medžiagomis, turėtų būti lavinami jų vizualiniai ir manualiniai įgūdžiai. Visa tai veda į puikią erdvių kokybę. Galbūt tai yra kažkas tokio, kas būtina bet kurioje praktikoje. Kad ir ką projektuotume, turime būti puikiai išlavinti erdvine prasme ir labai talentingi. Galimas daiktas, kad ši architektūros švietimo dalis turėtų likti konservatyvi, bet, žinoma, ne blogąja prasme. Neturiu galvoje, kad architektų švietimas turėtų likti konservatyvus ar inertiškas. Bet pokyčiai jame neturėtų vykti pernelyg greitai. Vienas iš dalykų, kurie turi įvykti, manau, yra tas, kad švietimas turi tapti labiau skaitmeninis, nes kompiuterinės sistemos, tai pagrindinis įrankis, kurį mes naudojame. Mes neturėtume ruošti žmonių, kurie nežino, kaip naudotis darbo įrankiais. Bet iš esmės noriu pasakyti, kad reikia tik nedidelių pokyčių.

Kodėl?

Todėl, kad būdai, kaip žmonės dirba su erdve ir medžiaga, nėra labai skirtingi. Jie kartu kuria skirtingas formas, bet kai susitelkia ties tuo, ką turi padaryti, daro labai panašiai. Rezultatas gali būti visiškai skirtingas, darbo procesas gali būti visiškai skirtingas, bet galų gale – panašus…

Kokius architektus kuria Estijos menų akademija?

Sunku pasakyti. Mes tikrai mėginame leisti žmonėms sugeneruoti jų pačių kūrybinę sritį. Manau, labai svarbu padėti žmonėms atrasti savo kelią. Kita vertus, mes daug dirbame su kontekstu pačia plačiausia prasme. Ne tik fiziniu kontekstu, su kiuriuo būtų galima kažką nuveikti. Turime suprasti technologines galimybes, kultūrines ambicijas ir finansines ribas. Kažkaip pamėginti nuspėti artimiausią ateitį – kaip mes norėtume gyventi? Šia prasme kontekstas yra labai svarbus ir būtent tai mes mėginame daryti Taline, bent jau magistro darbe, kuris turi visa tai paaiškinti. Na, iš esmės, galiu įvardyti šiuos du dalykus.

Kas priima sprendimą, sprendžiant kokį architektą išugdyti? Ar jį priima vienas asmuo, ar jų grupė?

Veikiau, tai kažkas tokio, kas susiformavo per daugelį metų. Visada taip buvo, tačiau dabar tapo, ko gero, dar stipriau akcentuojama. Ypač pirmoji dalis, kad mes turime leisti studentams ir juos drąsinti ieškoti savo kelio, taip, manau, buvo dar tada, kai mokiausi aš. Taip yra daugelyje mažų mokyklų. Didesniuose regionuose galima sakyti, kad yra dešimt skirtingų mokyklų, ir viena iš jų moko vienų dalykų, kita moko kitų. Kai visos šalies mastu tėra vienintelė mokykla (greičiau, taip buvo, nes dabar jau nėra), supranti, kad nėra prasmės mėginti ruošti vienos rūšies architektus. Turi leisti skleistis įvairovei. Manau, tai svarbu, kad išliktų kultūra.

Ar tai priklauso nuo dekano, rektoriaus ar kokios nors grupės žmonių?

Dekanas samdo žmones. Jis arba ji renkasi žmogų, kuris mokys studentus. O tai jau rimtas sprendimas. Visgi, jo nepadarysi visiškai savarankiškai. Mes paprastai tariamės su likusiais personalo nariais, ką turėtume samdyti. O dekano vaidmuo – nurodyti kryptį, kuria toliau eisime. Į jį taip pat įeina išsirinkti, pamėginti surasti įdomių žmonių, kurie mokytų. Su tuo susijęs tikrai didelis darbas.

Ar savo mokykloje naudojate konkrečią ugdymo metodiką?

Galbūt ji susijusi su tuo, ką jau sakiau apie kontekstą. Vienas iš dalykų, kurio tikrai reikalaujame iš studentų, tai paaiškinti, kodėl padarei vienaip ar kitaip. “Man taip patiko” – pas mus negalimas atsakymas. Visada turi sugebėti paaiškinti. Tai nereiškia, jog viską galima paaiškinti, tačiau bent jau turi pamėginti. Visa tai galima pavadinti metodika. Kiekvieną kartą, kai klausi kodėl, kodėl aš darau būtent vienaip ar kitaip, tada tavo darbas ūgtelį į labiau apčiuopiamą ar rimtesnį lygį, ir iš esmės tai tyrimas. Tada prieina prie kažko solidesnio. Visa tai galima pavadinti “tyrimu paremtu projektavimu”. Reikia pasakyti, kad tyrimas nėra tai, ką darai skaitydamas ir rašydamas, o tada visa tai iliustruoji erdviniais ar vizualiais pavyzdžiais. Tyrimas yra kažkas tokio, kai mėgini įvairius dalykus, tada paaiškini, kodėl ir kaip pasiekei duotojo rezultato, kodėl visa kita nesuveikė, kas buvo padaryta ne taip.

Ar tai labiau orientuota į procesą?

Ta prasme, taip. Mes tikrai siekiame nežiūrėti į studentų darbus kaip į baigtinį objektą ir vengiam tik sakyti, kas blogai. Turi būti istorija, išryškėti viso vystymo procesas.