Atsispirdama nuo architekto V. Brėdikio minties, jog Gera architektūra turi potencialą tapti gražiais griuvėsiais, kreipiu žvilgsnį į gražius griuvėsius, primenančius apie gyvavusią architektūrą, tačiau kiek pamirštą, apleistą ir nebenaudojamą. kartais įgavusią visiškai naują dvasią, natūraliai yrančią formą, galiausiai, tarnaujančią nebe žmonėms, greičiau pasiglemžtą ir saugomą gamtos. žvilgsnis į gražius griuvėsius skatina pri(si)minti, o gal ieškoti ir šiandien nematomų sluoksnių, kurie yra išlikę pastato atmintyje.