Kelis gyvenimus galvojau, kad jau seniai reikėjo žingsnį atgal žengti. O gal porą. Kad būtų aiškiau, kiek nutolom. Gyvenam pailsusioj žemėj atsitraukę tiek, lyg ne ji mus gyvus palaikytų.

Eksperimentas bus bandymas prie jos priartėti kitu kūnu. Domina ne erdvė žmogui, o erdvė, kurioje žmogus nėra vienintelis jos dalyvis. Pynimas iš vytelių tampa būdu tyrinėti santykį su vieta ir medžiaga. Vytelė turi savą kryptį, lankstumą ir ribas, todėl procesas reikalauja ne tik formuoti, bet ir prisitaikyti. Norisi pažiūrėti, kaip erdvė keičiasi, kai ji suvokiama ne kaip baigtinis objektas, o kaip gyvas procesas, veikiamas laiko, oro, kitų organizmų ir pačios vietos. Kas nutinka, kai erdvė nebėra baigtinis objektas, o tampa procesu, kuriame dalyvauja laikas? Ar galima mokytis iš daugiau nei žmogiško pasaulio ne atkartojant jo formas, o perimant jo veikimo principus? Prisitaikymas, augimas kartu su aplinka ir gebėjimas tapti dalimi. Kuriamos sąlygos santykiui sugrįžti.