Eksperimento  „PlayTime“ metu nagrinėjamas Vilniaus vaikų žaidimų aikštelių vaidmuo, jų santykis su urbanistine aplinka ir tyrinėjama, kaip pats miestas galėtų tapti žaidimo kraštovaizdžiu. Paskatintas pasikartojančio ir standartizuoto daugelio esamų žaidimų aikštelių pobūdžio, tyrimas siekia permąstyti žaidimą už iš anksto numatytos įrangos ir uždarų erdvių ribų. Tyrimo impulsas kilo iš „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ kuruoto konkurso, kuris įkvėpė giliau domėtis susibūrimo ir žaidimo erdvėmis.

Remiantis Aldo van Eyck miesto žaidimų aikštelėmis, Francis Alÿs pasaulio vaikų žaidimų stebėjimais ir Nadja Monnet bei Mouloud Boukala tyrimais apie vaikų viešosios erdvės įsisavinimą, Eksperimentų  platformos metu nagrinėjama, kaip galima permąstyti esamų Vilniaus žaidimų aikštelių sąlygas. Šiandienos žaidimų aikštelės dažnai pasirodo kaip sterilios erdvės, kuriose ribota naudojimo ir naudotojų patirties įvairovė. Atliekant žemėlapiavimą ir erdvines intervencijas, bus tiriama, kaip skirtingos urbanistinės situacijos gali būti panaudotos žaidimui.

Keliami klausimai: kaip žaidimų aikštelės galėtų paskatinti vaikus tyrinėti, eksperimentuoti ir jaustis atsakingais už savo aplinką? Kaip žaidimų aikštelės galėtų tapti labiau įtraukiančios? Kokie miesto elementai sudaro sąlygas žaidimui? Kiek mažai reikia, kad būtų sukurta erdvė žaidimui?