Marija Drėmaitė. Kritinės praktikos sovietinės Lietuvos architektūroje

Pastebėjau, kad nemažai pašnekovų nėra tikri, ar tai, apie ką jie kalba, galima pavadinti disidentiškumu. Aš taip pat buvau gana skeptiškai nusiteikusi, kai išgirdau šio paskaitų ciklo pavadinimą „Disidentiškumas architektūroje“. Šiandien pasistengsiu trumpai apžvelgti kritines praktikas sovietinės Lietuvos architektūroje, nors pripažįstu, disidentiškumas sovietinėje architektūroje yra labai kontraversiškas terminas. Koks disidentiškumas, jei architektūra, kaip ir kinas, buvo viena ryškiausių „kietojo meno“ (t. y. negalinčio egzistuoti be valstybinės struktūros: valstybinių užsakymų, valstybinių projektavimo institutų, derinimų vykdomuosiuose komitetuose, statybinių medžiagų bei statybų pramonės) sričių. Žinoma, galima buvo projektuoti į stalčių (dabar tai tapo populiaria „popierinės architektūros“ tyrimų tema), tačiau kalbant apie pastatytus objektus akivaizdu, kad nė vienas jų neiškilo be valstybinio suderinimo ir patvirtinto biudžeto. Ką reiškia architektų pasakymas: „Galėjome daryti, ką norėjome“? Man tokiu simboliu yra tapusi „Neringos“ kavinė – skandinaviško modernizmo ir tautinio romantizmo objektas, kuriame, be kita ko, buvo suprojektuotas ir KGB pasiklausymo kambarėlis. Taigi, disidentiškumas nėra šiaip kitamintystė. Tai nėra draugų architektų „pabėdavojimas“ prie vyno taurės virtuvėje ar momentinė akcija instituto koridoriuje. Tai yra viešas plaukimas prieš srovę, viešas nesutikimas ir prieštaravimas egzistuojančiai ideologijai. Tai yra rizika netekti ko nors vertingo ir gyvybiškai svarbaus: gyvybės, garbingo vardo, socialinės padėties. „Ryžtis tokiai netekčiai reikia drąsos,“ – sako Zigmuntas Baumanas.

Disidentiškumo architektūroje tyrėja ir teoretikė Ines Weizman iš Londono pritaria, kad norėdamas praktikuoti architektas iš dalies turėjo sutarti su režimu ar politinės jėgos žaidėjais. Kūrėjų interesas buvo išsaugoti patį svarbiausią intelektualams ir menininkams dalyką – fantaziją, vaizduotę ir minties laisvę. Dažniausiai jų problema buvo rasti būdą įdomiau pasižiūrėti į architektūrinio projekto užsakymą, kai klientas, tuo metu – valstybė, tikėjosi ne ambicingų idėjų, bet mažo biudžeto ir planinės ekonomikos suvaržymuose išsitenkančio sumanymo. Architektams reikėjo pakeisti santykį su klientu ar su valstybiniu užsakymu, kartais visiškai jų atsisakyti. Galvojau, kas tai galėtų būti sovietinės Lietuvos architektūroje? Išskirčiau tris būdus. Pirmasis būtų „atsisakymas“, kurį iliustruotų individuali architekto praktika, nes nedirbti institute ir nevykdyti valstybinių užsakymų jau savaime buvo iššūkis. Juk oficialiai toks architektas buvo laikomas bedarbiu arba veltėdžiu. Kita sritis būtų „atsitraukimas“ – tai įvairios viešos kritinės meninės akcijos „aplink architektūrą“ – parodos, performansai, savišvieta (įskaitant neoficialų mokymąsi, teorinius ir istorinius rašymus). Ir galiausiai – „ardomoji veikla“ – konceptualus ir viešas maištas prieš egzistuojančias architektūros normas ir suvaržymus.

Prieš leisdamasi į šių temų plėtojimą, privalau atkreipti dėmesį į specifinį Lietuvos (ir kitų Baltijos valstybių) kontekstą, nes jau pačioje chruščiovinio atlydžio pradžioje buvo sukurta tokia situacija, kuri leido praplėsti architektūros kritiškumo ribas kur kas labiau nei kituose SSSR regionuose. Kalbu apie nuolatinį ir ankstyvą architektų nesusitaikymą su sistema, nuolatinį modernizmo ir laisvos architektūrinės minties ilgesį, perduodamą studentams, aptariamą neformalioje aplinkoje, puoselėjamą prisiliečiant prie išlikusios vakarietiškos literatūros. Ši nuolatinė prisitaikymo, bet ne susitaikymo laikysena sukūrė palankias sąlygas iškart po 1955 metų liberaliau žiūrėti į architektūrinę praktiką, įgyvendinti užgniaužtas idėjas, pajusti, kad geri architektūriniai sprendimai yra reikalaujami ir pageidaujami, bei tapti modernizmo lyderiais visoje SSSR. Taigi, pačios ribos respublikoje buvo pastūmėtos gana plačiai ir atvėrė kur kas platesnius horizontus nei kitiems sovietinio bendrabučio gyventojams. Tačiau sisteminiai dalykai išliko. Todėl klausimas, ar Lietuvos SSR egzistavo individuali neinstitucinė architekto praktika, labai aiškiai gali parodyti tas ribas.

Atsisakymas užsiimti architektūrine praktika Sovietų Sąjungoje buvo dažniausiai sutinkama protesto prieš suvalstybintą projektavimą forma. Architektai tiesiog pasirinkdavo kitas veiklos sritis – dailę ar inžineriją, arba apskritai užribį, tačiau ar buvo įmanoma asmeniui užsiimti architektūra ne valstybiniame projektavimo institute? Čia pasitelksiu architekto Henriko Šilgalio (1944–2007), kuris bandė tai daryti, atvejį. Galima sakyti, kad iš dalies jam pavyko įgyvendinti savo sumanymą projektuoti privačiai, tačiau labai ribotose architektūros srityse. Šilgalis projektuodavo nuosavus namus turtingų kolūkių pirmininkams ar kitiems pasiturintiems užsakovams. Vėliau jis buvo įsidarbinęs Latvijoje Nakuotnės kolūkio architektu, kur turėjo sąlygas projektuoti išties avangardinius dalykus dėl to, kad tai buvo palankus laikotarpis, kai turtingų kolūkių pirmininkai pradėjo konkuruoti įspūdingos architektūros visuomeniniais pastatais (administraciniais, kultūros namais). Vis dėlto architektui tokia veikla grėsė nereguliariu uždarbiu, neaiškia socialinio draudimo padėtimi ir retai įgyvendinamais objektais. Tokie architektai kaip Šilgalis projektavo visą laiką, nes jie negalėjo gyventi be architektūros, tačiau jų kūryba labai retai buvo realizuojama.

Kita kritinės veiklos forma buvo atsitraukimas nuo pačios architektūros praktikos, perkeliant kritinę mintį į įvairius neoficialius renginius ir formas – avangardinio ar konceptualaus meno parodas instituto koridoriuose, neoficialų švietimą ir apsikeitimą žiniomis ar patirtimi. Pavyzdžiui, Lietuvos SSR Architektų sąjungos jaunimo sekcija diskutuodavo, žiūrėdavo skaidres iš užsienio ar keisdavosi vakarietiškais architektūros žurnalais ir knygomis; vėliau kitaminčių grupė būrėsi apie architektų roko grupę „Antis“. Šias akcijas sunku būtų pavadinti disidentiškumu, tačiau tai padėjo formuotis neoficialiems ryšiams ir tinklams. Tokios kritinės praktikos žinomiausiu atveju galima laikyti „Talino mokyklą“, kai jauni Estijos architektai aštuntojo dešimtmečio viduryje perkėlė savo neįgyvendinamus projektus į drobes ir rengė parodas taip supažindindami žiūrovus su savo architektūrinėmis idėjomis. Jose buvo išreikšta aštri kritika sustabarėjusioms sovietinėms projektavimo taisyklėms ir normoms, masinės gyvenamosios statybos standartizacijai ir siekiama užmegzti aktyvų dialogą su publika bei aptarti architektūros vietą visuomeniniame bei meniniame gyvenime. Deja, kritinė architektūrinė mintis, išskyrus keletą estiškų manifestų, beveik neegzistavo net ir Baltijos respublikose. Ši silpnoji teorinės srities vieta lėmė, kad iki šiol Lietuvoje nesusiformavo profesionali architektūros kritika.

Ardomąją veiklą arba maištą architektūroje bene sunkiausia apibrėžti, kadangi ji slypi detalėse ir neformaliose vertybėse, būdingose nedidelėms žmonių grupėms. Tokią opoziciją dominuojančiai architektūros ideologijai ir stiliui įprasta įžvelgti stalininio laikotarpio pabaigoje, kai jauni architektai pradeda formuoti naujas modernistines nacionalines vertybes Lietuvos architektūroje. Šį, jau mitu tapusį „lietuviškosios architektūros mokyklos“ pasakojimą, palaiko ir patys jo dalyviai – pokarinės kartos architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Justinas Šeibokas ir kiti (gimę apie 1930 m., baigę mokslus apie 1954 m.). Jie gavo architektūrinį išsilavinimą, paremtą klasikinėmis tradicijomis, tačiau jie nepalaikė stalininiam laikotarpiui būdingo socrealizmo stiliaus – laikė jį svetimu, primestu sovietų. Todėl 1955 metais Chruščiovo reforma statyboje ir architektūroje jiems reiškė ne tik architektūros industrializaciją, bet ir sankcionuotą sugrįžimą prie tarptautinės modernizmo architektūros. Tačiau šaltiniai, išskyrus prieškario Kauno modernizmą, buvo itin riboti. Nors ryšiai su Vakarais jau buvo mezgami, tačiau informacija apie Vakarų modernizmą buvo labai fragmentiška. Todėl pirmosios Lietuvos architektų kelionės į Suomiją (nuo 1959 m.) tapo ypač svarbios formuojant nacionalinės mokyklos bruožus – šiaurietiškas, suomiškas, Alvaro Aalto modernizmas tapo priimtina nacionalinių (regioninių) ir modernistinių siekių išraiška, nes suderino tas savybes, kurios buvo svarbios Lietuvos architektų kartai. Vietinių medžiagų panaudojimas, gamtos ir architektūros dermė, šiuolaikiškų formų ir aplinkos dermė – visa tai atrodė kaip galimybė būti pasaulinio modernizmo dalimi ir kartu išlaikyti nacionalinį identitetą. Greitai Lietuvos architektų projektuoti pastatai buvo pastebėti ir pripažinti visoje Sovietų Sąjungoje, o pagal skandinaviškų gyvenamųjų rajonų pavyzdį suprojektuoti Lazdynai Vilniuje buvo apdovanoti Lenino ordinu – pirmą kartą masinės statybos rajonui buvo suteiktas prestižiškiausias sąjunginis apdovanojimas. Taigi, rajonas, kuris buvo projektuojamas kaip opozicija sovietiniam pilkumui ir standartiškumui, ne tik tapo pripažintu objektu, bet ir buvo meistriškai panaudotas propaguojant sovietinius urbanistinio projektavimo pasiekimus sąjungoje ir užsienyje. O Lietuvos architektai ir urbanistai ilgam įgijo sąjunginį pripažinimą.

Tačiau ar tai tikrai buvo maištas? Lietuvos modernistai norėjo jaustis savotiškais disidentais, kovojusiais prieš Lietuvos architektūros sovietizaciją, tačiau tarsi patys sau prieštaraudami teigė, kad „galėjo daryti ką norėjo“, todėl patys greitai tapo jos dalimi. Jei modernizmas buvo jų siekis ir jų maištas, tai jis visiškai neprieštaravo oficialiai sovietinės architektūros krypčiai. Ką tuomet galėjo daryti nauja architektų karta? Tam tikrą kartų konfliktą galima įžvelgti XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai architektūroje pastebimas posūkis į folklorizmą kaip opoziciją modernistų įsitvirtinimui. Etninės architektūros elementai matyti kaip dvasingesni, tautiškesni lyginant su „bedvasiu“ tarptautiniu modernizmu. 

Dar jaunesnė karta pradėjo užsiimti postmodernistiniais eksperimentais, tačiau jų postmodernizmui trūko ironijos, intelektinio kritinio pagrindo ir daugeliu atveju tai tapo tik nauja forma, nauju stiliumi. Besiblaškanti naujoji architektų karta devintajame dešimtmetyje jau negavo pagrindinių valstybinių užsakymų, nesukūrė įtakingų grupių ir atgavus Nepriklausomybę sunkiai prisitaikė prie naujos projektavimo sistemos. Todėl architektas Leonardas Vaitys juos pavadino „našlaičių karta“.

Taigi, galima sakyti, kad iki pat Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais kritinės praktikos sovietinės Lietuvos architektūroje buvo įmanomos ir buvo tikrai įvairios, tačiau jas ribojo du esminiai dalykai: ideologinės-teorinės laisvės trūkumas (kuri yra būtina kritiškumui) ir technologinis atsilikimas (kuris ribojo avangardinių projektų įgyvendinimą) ‒ taigi, jos atsimušė į  totalitarinės sovietinės sistemos pastatytą sieną.

Pokalbis: Kritiškumo ribos Baltijos regiono architektūroje >>