Matthias Rick „Trumpalaikė architektūra. „Raumlabor“ akimirksnio urbanistika“

KUO POKALBIS ĮKVEPIANTIS?

„Pasidalinsiu patirtimi, kaip raumlabor studija kuria strategijas, siekdami atgaivinti erdvių viešumą, paremtą urbanistinės viešosios erdvės [pa]tyrimu, jos vartojimo patirtimis, jos periferinių zonų ir ribų nagrinėjimu siekiant rasti tinkamiausias jų panaudojimo ir paskirties strategijas. Eksperimentai darbinėse erdvėse tampa proceso dalimi kuriant naujas viešąsias erdves.“

Labas vakaras. Kol dar nepamiršau, pirmiausia pristatysiu mūsų knygą, išleistą 2008 metais, ji vadinasi „Acting in Public“ (Veikti viešumoje). Tai pirmoji mūsų knyga, į ją sudėjome pirmuosius savo darbus, be to, joje šiek tiek kalbama apie mūsų ištakas, iš kur atėjome, kodėl ir kaip mes dirbame, tačiau daugumos dalykų, kuriuos jums šiandien parodysiu, knygoje nerasite. Šiuo metu jau galvojame apie naują knygą, nes darydami savo darbus sukaupėme daugybę naujos patirties.

Visada pasakoju „mes“ vardu, o tai reiškia aštuonis Berlyne dirbančius architektus. Kartu dirbame susibūrę į grupę, kuri vadinasi Raumlabor; išvertus tai reiškia erdvės laboratoriją. Mūsų pavadinimas susijęs su programa; architektūrą laikome priemone, dirbame architektūros, urbanistikos ir meno srityse, mėgstame eksperimentuoti architektūros tematika. Mėginame atrasti ribas, esame tarpdiscipliniškumo šalininkai, priklausomai nuo užduoties dirbame ir įvairiose grupėse, mažesniuose padaliniuose, bendradarbiaujame su įvairiais specialistais, pavyzdžiui, mokslininkais, sociologais ar net dailidėmis, taip pat, kaip vėliau pamatysite, paprastais gyventojais.

Mums patinka dirbti mieste, nes į jį žiūrime kaip į kūną, organizmą, mums jis nėra įvaizdis. Tai vieta, kurioje matome savo, kaip architektų, atsakomybę peržvelgti ir į gera pakreipti tai, kaip mes visi kartu norėtume gyventi ateityje. Nemanome, kad mūsų profesija turi spręsti problemas, atvirkščiai – problemas mes mėgstame kurti, nes jų kūrimas – tai procesų generavimas, o mums procesai patinka, nes pats miestas reiškia procesą. Kiekvienas miestas turi savo tapatybę, tik jam būdingas sąlygas, mums patinka dirbti su tomis sąlygomis.

Vokiečių filosofas Dirkas Baeckeris savo esė „Fifteen Thesis for the Art of the Future“ (Penkiolika tezių apie ateities meną, 2011 m.) rašo: „Į negebėjimą suprasti šią visuomenę turėtume reaguoti pragmatiškai ir tai, kas neįmanoma, paversti įmanoma. Šiandienos visuomenė yra taip neprognozuojamai produktyvi todėl, kad niekas nežino, kokias reakcijas tas jos produktyvumas sukelia… Individas visuomenės gyvenime turi dalyvauti svajodamas apie galimybes ir būti priblokštas problemiškumo. Būsimos visuomenės Menas yra lengvas ir išmanus. Jis išsisukinėjantis ir šmaikštus. Jo paveikslai, istorijos ir garsai yra puolamieji, tokių dar nebuvo.“

Mes dirbame, tiksliau, mėgstame dirbti viešosiose erdvėse todėl, kad jos yra ir konfrontacijos, ir sutapimo laukas: niekada nežinai, kas bus toliau; be to, tai laukas ir erdvė, kur galima atrasti miestą ir jo tapatybę. Tai galimybių erdvė: erdvė prekybai, veiksmui, įvairioms ekonominėms galimybėms, naujoms darbo vietoms, tai taip pat komunikacijos erdvė, skirta bendrauti vieniems su kitais, be to, ir erdvė mūsų vaizduotei, kurioje galima pamėginti sukurti savo naratyvus, savo santykį su tikrove.

Labai stiprus ryšys yra tarp to, ką darome ir kur tai darome. Abu šie dalykai vienas nuo kito priklauso. Jūs daug žinote apie XX amžiaus septintojo–aštuntojo dešimtmečio miestų architektūrą. Tai vizija, sukurta grupės Archigram, tai „Akimirksnio miestas“ (Instant City). Tiesiog noriu jums parodyti, nes to laikotarpio utopinės idėjos mums daro didžiulę įtaką. „Akimirksnio miesto“ idėja Jungtinėje Karalystėje išplito kartu su įvairiomis mobiliosios architektūros pakraipomis, kurios reiškėsi tariamai miegančiuose, nuobodžiuose miestuose, kad juos pažadintų ir išjudintų. Iš pradžių buvo bėgiai su konteineriais ir tentais, tada atsirado dirižablis, automobilių saugojimas ant namų stogų, išnaudojant visas galimybes dėl paties miesto galimybių. Buvo atlikti tyrimai, kurių pagrindu vėliau sukurta nauja patraukli kultūrinė programa, įtraukusi į visa tai gyventojus ir jų troškimus. Ir vis dėlto po kurio laiko žmonės išsikėlė, paliko tas transformuotas erdves. Ko jie tikėjosi – tai efektingos ir patrauklios naujosios visuomenės.

Pateiksiu vieną Archigram citatą: „Glamūras nėra grožis ar prabanga; šiedu yra skirti tik tam tikrai publikai. Glamūras – tai įsivaizdavimo procesas, kuriantis ypatingą emocinį atsaką – išraiškingą projekcijos, ilgesio, susižavėjimo ir aspiracijos derinį. Jis žadina publikos viltis ir svajones, verčia jas atrodyti pasiekiamomis, nors tuo pat metu išlaiko pakankamą atstumą fantazijai sustiprinti.“ Tai, ką jie [Archigram] darė, buvo ne tik miesto erdvių transformavimas, bet ir tinklų kūrimas. Jie pradėjo jungti miestus vieną su kitu tam, kad galėtų pasimokyti iš diskusijų vieni su kitais. Jie sukūrė tam tikras mokymosi laboratorijas. „Technologija yra atsakymas! Tačiau į kokį klausimą?“ – klausė vienas Archigram draugų Cedricas Price’as. O koks klausimas kyla šiandien? Nemėgstame duoti atsakymų, bet greičiau – tam tikrus impulsus, nuo kurių galėtų prasidėti klausimas.

Vieno mūsų 2008 metais Pietų Vokietijoje parengtų projektų idėja buvo sujungti du miestus. Projektas vadinosi „Baimės iškyšulys“ (Cape Fear); jis buvo įgyvendintas toje vietoje, kur Nekaro upė įteka į Reiną, kur srovė ypač pavojinga. Ši vieta mus labai sudomino. Vienoje upės pusėje įsikūręs gražus Manheimo miestas, o kitoje – bjaurus Liudvigshafenas. Manheimas – gražus barokinis miestas, o Liudvigshafenas – industrinis miestas. Jame yra didelė pramoninė teritorija – BASF chemijos gamykla ir BASF centrinė būstinė. Tai modernus mietas su daugybe naujos infrastruktūros, per visą miestą besidriekiančių greitkelių. Koks buvo „Baimės iškyšulio“ tikslas? Norėjome sujungti abu šiuos miestus, tam turėdami tikrai svarbų motyvą. Suradome puikų sklypą – turgaus aikštę greta apleistos ugniagesių stoties. Išplėtojome povandeninio laivo (submarine) idėją – jis ir turėjo sujungti tuodu miestus. Įsteigėme personalo atrankos agentūrą, nes mums reikėjo surasti 12 drąsiausių manheimiečių, kurie sutiktų padėti statyti povandeninį laivą, o vėliau taptų jo įgula. Mūsų tikslas buvo parengti maršrutą Nekaro upe nuo tos aikštės, apiplaukiant labai pavojingą iškyšulį, iki Liudvigshafeno, kur povandeninis laivas būtų pristatytas tenykštėje meno galerijoje.

Mums taip pat labai svarbi koncepcija naudok tai, ką randi. Šiukšlės mums neįkainojama vertybė, mums jos patinka, nes jas lengva transformuoti, be to, yra pigios. Dažnai meno festivalių biudžetai būna itin riboti, tad mes mėginame rasti savų būdų neįtikėtiniems dalykams sukurti. Darmštato (netoli Frankfurto, Vokietijoje) festivalio „Architektūros vasara“ rengėjai mūsų paprašė festivalio [teritorijos] centre pastatyti paviljoną, kuriame galėtų rinktis žmonės ir kuriame jie rengtų savo programą. Vietinės atliekų perdirbimo kompanijos padedami dvi dienas rinkome įvairias atliekas – panaudotas lentynas, sofas ir panašiai, – vėliau jas sukrovėme pagrindinėje aikštėje priešais nuostabų šiuolaikišką teatrą. Kilo didelis skandalas, nes Darmštato žmonės buvo pratę matyti gražią naujai suprojektuotą aikštę, ir štai – staiga ji pilna šlamšto! Bet mūsų mintis buvo išprovokuoti ginčą – veiksmas vyko iš karto po cunamio Japonijoje, o juk mūsų gyvenimo būdas neretai toks, kad tiesiog programuoja katastrofą ateityje. Taigi šiukšlės aikštėje buvo puikus akstinas pradėti apie tai mąstyti.

Mūsų idėja buvo pastatyti milžinišką cunamio bangą, puolančią nuostabų kultūros objektą – teatrą, kuris buvo pasirinktas ne atsitiktinai, o kaip simbolis. Apačioje sugalvojome pastatyti pastolius – konstrukcinė idėja. Statyti šią milžinišką bangą pradėjome bendradarbiaudami su studentais per 10 dienų trukusias jų kūrybines dirbtuves. Statinio viduje buvo įrengta erdvė, panaši į vamzdį, jis visiems labai patiko. Senyvo amžiaus gyventojams tai sužadino prisiminimus apie karą – toji šiukšlių krūva jiems priminė didelius nuolaužų kalnus po bombardavimo, jie tikrai buvo šokiruoti. Tačiau kai baigėme, statinys atrodė patraukliai, labai gražus daiktas išėjo, todėl daugiau niekas nesiskundė. Galėjai įeiti į vidų, o ten įrengtos darbo vietos, kur buvo galima atsisėsti prie kompiuterio ir dirbti, o gale dar buvo įrengtas baras. Buvo vasara, todėl mes taip pat išnaudojome erdvę lauke, bendradarbiavome su keliaujančiu kino teatru. Tokia mūsų patirtis Darmštate. Po dviejų savaičių viskas buvo išrinkta ir išvežta į sąvartyną.

Laikinosios bendruomenės. Mobilusis miesto aktyvinimas. Tai jau kita strategija. Sukūrėme mobilių miesto aktyvinimo padalinių seriją. Kartą, 2006 metais, buvome pakviesti į festivalį Duisburge, uoste prie Reino, buvusiame pramoniniame Rūro regione Vokietijoje. Kaip ir visur kitur, pramonė čia žlugo; ši teritorija – buvusi anglies gavybos šachta ir plieno liejykla. Ištisus 20 metų buvo bandoma šį pramonės rajoną paversti kultūriniu kraštovaizdžiu. 2010 metais Rūro regionas netgi buvo paskelbtas Europos kultūros sostine, bet mano minėtasis festivalis vyko 2006 metais. Regioną sudaro 53 miestai, Duisburgas yra vienas didžiausių. Problema – miesto centras. Žmonės kraustosi iš šio miesto, o kartu su jais – ir parduotuvės; visur pilna apleistų parduotuvių; nebėra susisiekimo, prarasta buvusi tapatybė.

Festivalio klausimas ir tema buvo: „Kuo tikėti?“ Tai mus paskatino sukurti viešą instaliaciją, kuri atgaivintų autentišką vietą, tuo pat metu būtų ir privati, ir vieša, be to, teiktų galimybių. Kaip priemonę panaudojome esamą paminklą – tai buvo pirmoji mūsų mintis, nes paminklai ar skulptūros labai padeda šiam tikslui, ypač šioje vietoje, kur stovi Richardo Serros „Crowning Big Hill“, o visai netoli, tiesiog už kampo, miesto centre yra Jeano Tinguely ir Niki de Saint Phalle sukurtas fontanas. Šis fontanas, pastatytas XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje ir tapęs miesto simboliu, vadinasi „Gyvybės gelbėtojas“ (Lifesaver). Pamanėme: „Na, gerai, skulptūra, paminklas – tai labai svarbūs dalykai naujai miesto tapatybei sukurti…“, ir panaudojome plieninį statybinį vagonėlį. Jį šiek tiek pakeitėme, tiesiog uždengėme metalo plokštes ir pasitelkėme Trojos arklio metaforą, nes istoriškai Trojos arklys buvo mobilus paminklas, kuriuo kai kas slapta ir neįprasta buvo atgabenta į vidų. Vagonėlį pastatėme viešojoje erdvėje. Ten buvo paslėptos durys, jos po septynių dienų atsidarė ir išlindo plastiko burbulas, jį pripūtėme – greitai sukūrėme efemerišką pripučiamą erdvę. Joje įrengėme virtuvę – labiausiai viešą privataus būsto erdvę. Tai vieta, į kurią kviečiame draugus ir svečius kartu valgyti, kalbėtis, diskutuoti, kartu sėdime už stalo, kartu žaidžiame įvairius žaidimus, dar ką nors kartu veikiame. Virtuvė ir valgio gaminimas – tai formatas, suprantamas visiems: ir jauniems, ir seniems, ir studentams, ir verslininkams, turkams, arabams, lietuviams ar vokiečiams. Tai labai paprasta; kaip gaminti valgį, žino kiekvienas; visi mėgsta pavalgyti; žmonės saugo senelių iš kartos į kartą perduodamus patiekalų receptus. Ką gi mes padarėme? Atlikome savotišką tyrimą – apėjome kaimynus, skambinome žmonėms į duris ir klausėme: „Gal norite būti pokylio, kuriame dalyvaus 100 žmonių, šeimininku?“ Iš pradžių žmonės labai bijojo, bet kai pasakėme, kad bus virėjas, padėsiantis pagaminti maistą, sukūrėme gerą atmosferą. Įtikinome daugybę žmonių – šeimų, studentų, netgi kiosko savininką. Viduje mums pavyko sukurti tokią pereinamą erdvę. Plieninį vagonėlį su plastiko burbulu jungė specialus pandusas, o ventiliatorius nuolat pūtė orą į burbulą. Labai svarbu buvo parodyti, kaip veikia sistema, – įėjęs į vidų, galėjai tai justi.

Sukūrėme gerą atmosferą. Visą mėnesį keliavome po miestą, į keturias skirtingas Duisburgo vietas. Po greitkelio tiltu mums pavyko surengti neįtikėtinai gražius kaimynystėje gyvenančių žmonių pokylius. Tai buvo itin lankoma vieta ir dėl to festivalio; ateidavo ne tik vietiniai, bet ir meno festivalio svečiai, menininkai ir mes patys. Tai buvo itin vykęs projektas, jis vis dar yra, paviljonas veikia nuo 2006 metų,  dabar jau šeštus metus. Gavome daug prašymų ir pradėjome jį keisti.

O čia jau visai kitas miestas. Parkas – transformavome jį į salę ir rengėme šokių vakarus paaugliams, tačiau bendradarbiaudami ir su pagyvenusiais žmonėmis. Varšuvoje 2007 metais, bendradarbiaudami su vietos menininkais, surengėme savotišką konferenciją apie naujai suprojektuotos pėsčiųjų zonos viešąją erdvę – kaip viešoji erdvė yra naudojama ir kaip joje gali reikštis menininkai. Tai ne kokia nors aukštos įtampos zona, o labai švelni, įsiliejanti į miestą, tai labai gražu. Gražiausi momentai yra tada, kai ji siejasi su architektūra arba gamta.

Buvome pakviesti į bienalę Liverpulyje, kur, dalyvaujant miesto planuotojams ir gyventojams, taip pat vyko seminaras apie gentrifikaciją ir prekybos procesus šioje bendruomenėje. Liverpulyje organizavome vietos bendruomenės pokylį burbulo viduje teritorijoje, kurią jau buvo planuojama nugriauti, bet tuo metu ji buvo ne iki galo išgriauta, vis dar tebestovėjo, taigi mes surengėme vakarėlį su vaikais, visais tais žmonėmis tenai.

Štai kitas itin jaudinantis momentas – 2010 metais buvome pakviesti dalyvauti Venecijos architektūros bienalėje. Harvardas organizavo konferenciją „Ekologiška urbanistika“ – labai svarbūs, garsūs architektai diskutavo apie ekologijos ir urbanistikos problemas. Mes taip pat dalyvavome, pristatėme viktoriną apie ekologinę urbanistiką, pavadinome ją „Žaliasis pavojus“ (Green Jeopardy). Galbūt žinote, aštuntajame dešimtmetyje Vokietijoje rodė tokį šou „Didelė kaina“; nežinote, tokio pas jus dar nebuvo? Tas šou tapo tarsi tiltu į tolesnį mūsų atliktą darbą Venecijoje – kėdę; tai kiekvieno architekto svajonė – sprendimas sukonstruoti kėdę, taip pat ir mūsų svajonė. Šią kėdę galima reguliuoti, ji sukasi aplink savo ašį. Šią patirtį taip pat galima pavadinti „akimirksnio statinio“ (instant building) praktika. Kėdes projektuojame ir konstruojame ne mes, jas gamina ne baldų įmonės ir ne mes jas parduodame, ne – kėdžių gamybą mes paverčiame tam tikru bendradarbiavimo procesu. Venecijos bienalėje mes sukūrėme kėdę, kurią pavadinome „Sedia Veneziana“ (Venecijietiška kėdė). Visuomet mėginame atrasti tam tikras hibridines funkcijas; taigi norėjome ir šią kėdę panaudoti kaip statinio bloką, iš kurio būtų galima statyti didesnes konstrukcijas. Idėjos esmė buvo ta, kad Venecijos bienalėje mes pristatome seminarą ir parodos metu gaminame tas kėdes, o tada jas panaudojame kaip blokus architektūros elementams ir konstrukcijoms kurti. Štai kaip viskas atrodė pabaigoje. Mes viską paruošėme – virtuvę, dirbtuves, grąžtus, atsuktuvus, didelę instrukciją štai ten, gale, kad žmonėms būtų lengviau: tik imi medienos detales ir viską surenki taip, kaip reikia, – labai paprasta, užtrunka kokias 10 minučių. Ši moteris gamina kėdę nr. 210, o ši maža mergaitė – kėdę nr. 197. Žmonės labai didžiavosi savo darbu.

Tačiau kėdžių iš Italijos, net iš Venecijos išgabenti nepavyko, nes jos buvo labai sunkios. Taigi jos buvo paliktos visur – štai ši stovi priešais Italijos paviljoną. Bet tos kėdės sukūrė gražias bendravimo erdves. Jos taip pat atkeliavo į Vokietijos paviljoną – tai buvo didelė sėkmė. Kokia šios idėjos esmė? Ar atsimenate, kai buvote ketverių, mąstėte, kaip kurti ištisus pasaulius, imdavote čiužinius ir iš jų statydavote palapines arba užtiesdavote antklodę ant stalo ir štai po stalu nukarusiais jos galais turėdavote savo namus. Žiūrėdami į pasaulį iš ten, viską matydavote visai iš kitos perspektyvos. Ir mes savo projektais mėginame padaryti kažką panašaus. Štai kodėl kėdes mes naudojame kažkam kitam, kažkam ypatingam sukurti, kaip tai visi darydavome vaikystėje. Štai čia matote vieną iš trijų didelių konstrukcijų, kurias pastatėme iš tų kėdžių Venecijoje; tribūna ar kalnas, kuriuos sukūrėme saloje tarp Austrijos ir Graikijos paviljonų; konstrukcija buvo nemokama ir ja naudojosi daugybė žmonių.

Apie architektūrą mes kalbame kaip apie svarbiausią profesiją miestų transformacijos procesams suvaldyti ir naujiems vaizdiniams sužadinti kuriant ateities miestus. Tai darome nestatydami namų, bet kurdami tarpines formas ir formatus. Mūsų erdvės – tai veiklai ir bendravimui skirtos erdvės, jos sukurtos laikantis nuostatos, kad „erdvė – tai socialinės (są)veikos produktas“ (Henris Lefebvre’as). Ši citata mums svarbiausia.

Klausimas iš auditorijos: Kiek burbulų esate sugadinę?

Manau, vienas burbulas išgyvena kokius 15 renginių, tada mes turime pagaminti naują. „Virtuvės paminklas“ apkeliavo daugybę Europos šalių, manau, dabar jau esame pagaminę 5 ar 7 burbulus, gerai jau neatsimenu, nes eksperimentavome su jo konstrukcija, ją tobulinome. Regis, šiuo metu turime 5–6 veikiančius skirtingus burbulų paviljonus.

Klausimas iš auditorijos: Prisiminiau kelis žymių Lietuvos medijų menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų veiksmus ir iniciatyvas – jie taip pat mėgino bendradarbiauti viešosiose erdvėse. Bet jie rinkosi virtualiąsias medijas, televiziją, nemokamas žiniasklaidos priemones ir kitas medijas šiam socialiniam veiksmui ir sąveikai sukurti, o fizinė erdvė jiems buvo tarsi fonas. Norėjau paklausti, kaip jums, remiantis jūsų asmenine patirtimi, atrodo, kaip šios fizinės erdvės, kurias jūs sukuriate grynai fizinėmis architektūros priemonėmis, kuria geresnes sąlygas tai socialinei sąveikai?

Mes mėginame viską atlikti kuo paprasčiau ir kuo labiau prisiderinti prie vietos sąlygų, todėl visa ko pagrindas yra intensyvus tyrimas. Pradžioje turi viską pateikti labai paprastai, nes žinios apie medijų meną ar kompiuterius nėra taip plačiai paplitusios, kaip kai kuriems atrodo. Mes mėgstame atviras erdves, mums patinka kurti laisvai prieinamas atviras erdves, ir jei žmonės ten renkasi, norėdami pasidalinti savo idėjomis, panaudoti tas erdves medijų menui ar kažkam panašaus, tai tiesiog puiku. Bet pati erdvė turi būti paprasta, ten turėtume kviesti žmones… Na, tai labiau susiję su mandagumu. Manau, jei tu gražiai elgiesi su kitais, žmonės irgi elgiasi gražiai. Štai toks apsikeitimas labai individualus dalykas ir turi atrasti, kas tai galėtų būti. Plačiau į jūsų klausimą atsakysiu turbūt toliau vėl grįžęs prie pranešimo.

2010 metais buvome pakviesti į Pietų Korėją dalyvauti Anjango viešojo meno projekte. Anjangas – miestas netoli Seulo. Kuratorius laikėsi labai eksperimentinio požiūrio, projektas vadinosi „Atviro miesto naujosios bendruomenės“. Tai buvo trečias festivalis tokioje visuomenėje, kurioje architektūra vystosi neregėtais tempais ir viską aplinkui suvalgo. Jie griauna viską, kas ligi šiol egzistavo, nušluoja viską nuo žemės paviršiaus ir stato visiškai naujus statinius. Manau, visi žinome pamokas, kurias bent jau šiek tiek išmokome XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, tačiau šiose šalyse [tokiose kaip Pietų Korėja] jos negalioja, nes techninė erdvių kokybė čia netgi blogesnė nei blokinių namų rajonai VDR, Vakarų Vokietijoje ar Rusijoje. Didžiosios kompanijos Korėjoje, pavyzdžiui, Hyundai, Samsung ir LG, turi viską, jos plėtoja elektronikos verslą, tačiau turi ir statybos bendrovių, administruoja ir daro visa kita. Jos taip pat valdo nekilnojamojo turto bendroves, tad uždirba daugybę pinigų. Korėjoje daug žmonių jau susimąsto, kad praranda savo šaknis. Tarpusavyje, su šeimos nariais jie elgiasi labai konservatyviai ir tradiciškai, tačiau jų gyvenimo būdas keičiasi, darosi modernus, kurio jie nesupranta, netenka savo asmeninės erdvės ir nusistovėjusios tvarkos. Esant štai tokioms įtemptoms sąlygoms kuratorius šioms problemoms spręsti į Kiongo parką Korėjoje pakvietė 35 menininkus iš viso pasaulio. Mūsų buvo paprašyta parke pastatyti bendruomenės centrą. Mūsų idėja buvo parkas [miesto] centre su įvairiomis institucijomis, kurios paverstų visas šias iš tiesų mieste kylančias iniciatyvas matomas. Panaudojome dalį senesnių, aštuntojo dešimtmečio, pastatų, stogus pritaikėme sodams.

Tada aš pirmą kartą lankiausi Azijoje ir Korėjoje, todėl jaučiausi kaip ateivis. Ateiviui susidūrimas su kitos planetos bendruomene buvo tikrai didelis iššūkis. Mes pradėjome kontaktuoti, susitikome su žmonėmis, leidome laiką toje teritorijoje, ėmėme justi jos struktūrą, kultūrą ir atmosferą. Mūsų buvo paprašyta pastatyti festivalio priemonę, tokią labai senovinę „Virtuvės paminklo“ versiją, kurią pavadinome „Bang Bang“. Beje, bang korėjiečių kalba reiškia erdvė. Šis žodis turi labai svarbią tradicinę prasmę ir mes jį panaudojome –„erdvė“ reiškia daugiafunkcę erdvę, kurią galima išplėsti į skirtingas puses, panašiai kaip šveicarišką peilį, kurio įvairius atsilenkiančius priedus naudoji pagal poreikius. Šią erdvę mes sukūrėme 2009 metais kaip savotišką festivalio priemonę [bazę], kur reziduotų meno direktorius, savivaldybės atstovai, galėtų rinktis menininkai ir atrastų sąlyčio taškų su visuomene.

Pradžioje atlikome gana subjektyvų tyrimą. Surengėme kūrybines dirbtuves moksleiviams, nubraižėme senųjų rajonų žemėlapius, o jie kūrė projektus ir pasidalijo lūkesčiais, kas jiems patiktų. Mums tai buvo labai svarbus procesas, norint suprasti problemas, galimybes ir visuomenės norus, taip pat susipažinti su tenykštės visuomenės kontrastais, trintimi ir įtampomis, ypač tų didelių pastatų gyventojų šioje homogenizuotoje visuomenėje, taip pat perprasti tradicijas, ką ir kaip žmonės kartu neformaliai veikia. Nubraižėme žemėlapius. Sukūrėme 4 didelius žemėlapius, pavyzdžiui, galimybių žemėlapį. Vėliau vienas tų žemėlapių buvo eksponuotas parke kaip milžiniška 3 x 4 m dydžio lenta. Mes taip pat sukūrėme troškimų žemėlapį, kuris buvo tarsi miesto skerspjūvis su interviu ir brėžiniais, 7 m ilgio ir 1 m aukščio. Kurdami vertikalaus kaimo projektą, pasinaudojome visa savo patirtimi. Norėjome panaudoti šį globalų aukštybinio statinio formatą ir suderinti jį su žmonių norais turėti individualius namus ir objektus, taip pat erdves veiklai. Be kita ko, ūkininkavimui – ten buvo ir bendruomenės ūkis.

70 procentų tos miesto visuomenės yra kilę iš kaimo ir tik iš dalies perėję tam tikras vystymosi pakopas, kurias mes Europoje perėjome prieš 150 metų, kai ėmė reikštis industrializacijos ir urbanizacijos padariniai. Tie žmonės turi nenumaldomą troškimą auginti augalus, turėti ūkininkauti skirtas erdves ir auginti ne vien gražias gėles, bet taip pat salotas, kopūstus ir panašius dalykus. Pradėjus gvildenti šią idėją, kilo klausimas, kaip sujungti architektūrinę idėją ir žmonių troškimus. Pirmiausia  paklausėme, kokių medžiagų reikia statybai. Mes irgi norėjome daržo arba sodo, na, viešo daržo-sodo, tad mums taip pat reikėjo augalų. Žmones kaimynystėje, šeimas ir vaikus paraginome augalus pasodinti į specialius vazonus, kuriuos jiems parūpinome, ant jų jie užrašė savo vardus; tuos augalus vėliau pristatėme pirmuose vertikalaus kaimo blokuose. Iš pradžių buvo tiesiog parkas ir tie augalai. Augalus planavome pristatyti į vertikalų kaimą, bet tuo metu jo dar nebuvo.

Tada pritaikėme vieną iš akimirksnio statybos strategijų – pakvietėme gyventojus kartu statyti vertikalų kaimą. Parke pradėjome statybos kūrybines dirbtuves, jos truko septynias vasaros savaites. Iš pradžių viską suplanavome, paskui pastatėme. Planuoti reiškia sugalvoti atskirus namus, nuspręsti, kokios konstrukcijos bus naudojamos, kokias funkcijas jos atliks, kokių baldų, kokios papildomos infrastruktūros reikės, ir pan. Galiausiai prie šių statybų prisijungė daugiau nei 200 kaimynystėje gyvenančių žmonių – paauglių, vaikų, šeimų. Konstrukciją naudojome paprastą – rėmus, padengus medienos plokštėmis; tai labai mobilu, kiekvienas namas buvo 2,5 x 2,5 m, itin paprastas. Kaimynystėje gyvenęs bedarbis stalius su mumis dirbo visas septynias savaites. Ateidavo vaikai, iš atliekų pasigamindavo žaislų; jie taip pat nusprendė, kad vertikaliame kaime turi būti vaikų namas, jie pagamino jam žaislus. Mums reikėjo tam tikros informacinės sistemos, kuri praneštų žmonėms, kas vyksta. Gatvėje radome kėdę ir su vaikais pradėjome planuoti, kurti Anjango stiliaus vaikų kėdę, ėmėme ją gaminti. Baigus kaimą įvyko atidarymas su specialia programa.

Pirmasis mūsų pastatytas namas buvo baras. Patys jį pastatėme. Taip pat labai svarbu buvo kažkaip susieti žmones su šia vieta, taigi antrasis namas buvo planavimo biuras, paskui – arbatinė. Namų šeimininkės – ten jos vadinamos jubu – yra tikros namų šeimininkės, jų vyrai dirba, o jos visada namuose, viskuo rūpinasi, turi realių galių. Turėjome jas įtikinti, nes jeigu namų šeimininkės būtų nusiteikusios prieš mus, iš viso nebūtume galėję ten dirbti. Be to, jos labai aktyvios, kartu dainuoja ir šoka, todėl mes joms pasiūlėme įvairių šio atviro kaimo galimybių. Galiausiai pastatėme 20 namų, bet dar reikėjo konstrukcijos, kuri šiuos namus sujungtų, išdėstytų juos vertikaliai. Pagaminome 5 x 5 m platformas, sujungtas plieno konstrukcija. Jos buvo išdėstytos skirtinguose aukščiuose ir lygiuose, įrengėme pagrindinę laiptinę su bokštu viduryje ir dviem papildomais įėjimais iš abiejų pusių. Laiptai buvo trumpiausias kelias į ūkininko kabinetą. Lygiagrečiai su mediniais dirbtuvių namukais buvo kompanijos pastatas iš plieno konstrukcijos, visai greta mūsų. Darbų pabaiga buvo didis įvykis; atvažiavo kranas ir visus namukus sukėlė ant konstrukcijos. 2010 metų spalio 3 dieną įvyko atidarymas.

Štai čia, parke, taip pat stovi baltas paviljonas, kurį pastatė MASS STUDIES. Jis – labiau atvira erdvė, o konteinerį pagamino LOT-EK iš Niujorko, jis vadinosi „Atvira mokykla“ (Open School), joje buvo įrengtas mūsų biuras, vyko seminarai, vėliau – paroda. Bendruomenės centro atviras namas yra  dešinėje. Aikštė, kurioje šoka šie žmonės, anksčiau buvo kūrybinių dirbtuvių vieta. Ji šiek tiek pakelta – platformų projektą nulėmė vietos landšaftas ir parko struktūra. Norėjome, kad viskas būtų atvira, tokia vientisa monumentali architektūra, bet kartu ir gana fragmentiškos konstrukcijos, augančios lyg augalas. Vaikai pradėjo įsisavinti erdves. Kėdes, stalus, šiltnamį su visais jo augalais – visa tai pagaminome žmonių padedami. Atsirado net sodininkas – bedarbis, anksčiau dirbęs taksi vairuotoju; jis anksčiau ūkininkavo, taigi pradėjo ten dirbti. Tas bedarbis stalius kartą paklausė, ar negalėtų įsirengti ten dirbtuvių, mainais į jas galėtų viską prižiūrėti, aptvarkyti nusidėvėjusius pastato elementus. Viskas iki šiol yra naudojama. Vietiniai naudoja statinį kiek kitoms reikmėms, negu buvome numatę, bet jie visiškai laisvi tai daryti; jie gali ten daryti, ką nori, svarbiausia, kad pastatas jiems vis dar labai patinka.

Klausimas iš auditorijos: Gal tai turėjo kokios nors politinės reikšmės ar sulaukė kokios nors socialinės reakcijos dėl dangoraižių statybos?

Po festivalio mieste nustota statyti dangoraižius. To nesitikėjome, vis galvojome, ar taip nutiko dėl festivalio. Bet jie liovėsi tai daryti dėl kitų priežasčių, nors gal ir pradėjo suprasti, kad įvairovė reiškia kokybę.

Kaip statinys naudojamas šiandien?

Gaila, kad jis taip toli. Pasakodamas apie kitą projektą, parodysiu, kaip palaikome tolesnius ryšius, vis dar esame dalis to, kas tenai vyksta. Bet šis tiesiog yra per toli. Kartais žmonės pasidalija jo nuotraukomis Facebook’e. Du kartus statinys buvo panaudotas vietos menininkų darbams eksponuoti, bet labiausiai jį naudoja vaikai kaip žaidimų aikštelę, mėgsta šeimos. Kad išliko daržas, nemanau. Problema ta, kad mums išvykus miesto [valdžia] uždarė įėjimus ir pasakė, kad retsykiais [iš anksto suplanuotu metu] juos atidarys, nes statinį bijo palikti atvirą, nes negali tinkamai juo pasirūpinti. Jie taip pat įtaisė vaizdo kameras. Žinote, viskas vyksta lėtai, lėtai… Negali tikėtis, kad tokie dalykai pakeis pasaulį iš pirmo karto. Tai procesas, kuris plėtojasi. Jeigu jie jau liovėsi statyti dangoraižius – vien tai didelė sėkmė! Tačiau surinkti žmones draugėn… Parkas tarp aukštybinių pastatų ir žemų pastatų rajonų – tai psichologinis dalykas, kad žmonės daugiau nebėra vieni su kitais susiję. Miestų konstrukcijos atskiria, suskaido visuomenę, o mums šis statinys buvo lyg tiltas. Nenorime girtis ar pasakoti, kad buvo geriau nei iš tiesų, ne… Norėjosi sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų susitikti ir pasikalbėti, kaip jie nori toliau gyventi.

Paskutinis projektas, kurį parodysiu, vėl susijęs su vienu industriniu Vakarų Vokietijos regionu. Tai greitkelis, nutiestas septintajame–aštuntajame dešimtmetyje, vienas intensyviausių Vokietijos greitkelių, kuriuo per dieną pravažiuoja daugiau nei 120 000 automobilių. Šioje vietoje jis kertasi su metro stotimi. Toji metropoliteno stotis yra viena iš septintajame dešimtmetyje įgyvendintos vizijos dalių. Tuo metu viena po kitos ėmė žlugti anglies kasyklos ir plieno perdirbimo įmonės. Buvo planuojama šį 53 miestų regioną sujungti milžiniška eismo infrastruktūra, į kurią įeitų ir metropolitenas. Jie įgyvendino liniją tarp Eseno ir Miulheimo miestų. Pritrūko pinigų, todėl ją nutiesė ne po žeme, bet kaip atžeminę liniją, iš abiejų pusių ribojamą greitkelio atšakų. Mūsų laikais ji atrodo tikrai siaubingai – kerta miestovaizdį į dvi dalis, eina per miestų centrus, eismas ja labai intensyvus. Stovėti pakeltoje platformoje tiesiog ant greitkelio ir laukti traukinio – siaubinga. Pačioje stotyje taip pat problema – kaip sujungti abi jos puses. Tai būtina, nes jos atskirtos viena nuo kitos, o jungia tik kelios kas 1,5 kilometro išdėstytos požeminės perėjos, kuriomis galima patekti iš vienos stoties pusės į kitą. Žmonėms tai kelia baimę. Tai viena iš tipinių žmones šiurpinančių miesto erdvių. Planuotojai sugalvojo pastatyti tvorą. Jie manė, kad taip žmonės jausis saugiau. Bet kai pamatai tvorą, jautiesi dar baisiau… Viskas baigėsi tuo, kad ši bjauri erdvė tapo itin mažai naudojama. 

2006 metais (tai buvo „Virtuvės paminklo“ metai) šią erdvę atradome visiškai apleistą ne tik metro kompanijos, bet ir miesto planuotojų, nemėgstamą žmonių. Niekas nežinojo, ką daryti. Bet mes netikime, kad šiais laikais yra kas nors neįmanoma, kad reikia su tokiu mėšlu gyventi. Mes taip pat suvokėme, kad šioje situacijoje turime padaryti kažką itin radikalaus, netgi beprotiško. Idėjų dažnai semiamės istorijoje, praeityje. Prisiminėme nuostabų Wernerio Herzogo filmą „Fickaraldas“. Jame Klausas Kinskis, vaidinantis baroną Fickaraldą, sumąsto Brazilijos džiunglėse pastatyti operos teatrą. Kad prasimanytų pinigų šiam projektui, jis ima prekiauti keliaudamas upe, o kartą jam tenka savo laivą pernešti per kalną. Mes irgi galvojome panašiai: situacija tokia sudėtinga ir mums reikia panašios idėjos – tad išplėtojome viziją, kaip šią erdvę paversti operos teatru. Vietovė vadinasi labai romantiškai Eichbaum – Ąžuolas. Nes kadaise prie namo, kuriame buvo restoranas – savita vietos bendruomenės susibūrimo vieta, – augo didelis ąžuolas. Aišku, statant greitkelį ir metro, viskas buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, liko tik pavadinimas. Pamanėme, jog leisime sau eksperimentuoti tardamiesi su vietos bendruomene, nes planas buvo nuleistas iš viršaus. Operos teatro transformacija buvo mūsų idėja – pamanėme, kad jis taps vilties vieta, nes planuotojai norėjo sukurti infrastruktūrą, naujų darbo vietų.

Sugalvojome štai tokią efemerišką erdvę, pakvietėme kaimynystėje gyvenančius žmones, kompozitorių, muzikantus ir pradėjome eksperimentuoti. Matėme, kad viskas klostosi sėkmingai, taigi tęsėme toliau. Radome partnerių – du stambius miesto teatrus ir Gelsenkircheno operos teatrą –  ir ėmėmės įgyvendinti sumanymą. Pateikėme paraiškas įvairiems fondams, nes tam reikėjo nemažai pinigų. Finansavimą gavome, tad toliau plėtojome šią idėją – statyti taip, kaip tai buvo daroma viduramžiais, kai įvairūs specialistai, architektai ir meistrai kartu susirinkę aptardavo naujas statybas ir pastatydavo nuostabias katedras. Pamanėme, kad ir mūsų laikais reikia erdvės, kurioje įvairūs specialistai, pavyzdžiui, kompozitoriai, dirigentai, operos dainininkai, ir gyventojai galėtų susitikti ir kartu kurti operą. Pastatėme erdvę iš konteinerių, kaip simbolį – pokyčių simbolį – ir pervadinome stotį.

Pervadinimo procesas buvo tikrai įdomus, nes atradome slaptus šios erdvės naudotojus – vietos paauglius, kurie čia tiesiog šlaistėsi. Eichbaumer reiškia Eichbaumo gyventoją, taigi vyko savitas identifikavimo procesas, jis mums patiko. Pradėję žaisti šį žaidimą, kvietėme žmones dirbti su mumis. Pakvietėme keletą kompozitorių – iš Miuncheno, iš Belgrado ir netgi vieną iš Niujorko. Štai tokie skirtingi užsieniečiai dirbo su žmonėmis, ir ne tik su žmonėmis – taip pat su stoties atmosfera, jos triukšmu. Šiame greitkelyje nuolat girdėti pravažiuojantys automobiliai ir metro traukiniai. Mes nepasiūlėme uždaryti metro, nepasiūlėme aptverti erdvės, nes būdami operos teatre žmonės turi sąveikauti. Esminė idėja buvo viešoji erdvė, opera. Mes taip pat nenorėjome į šią vietą tiesiog atvežti jau esamą operos teatrą, norėjome viską sukurti vietos sąlygomis. Operos dainininkai taip pat pradėjo eksperimentuoti kurdami atviroje erdvėje, tame triukšme. Tai buvo didelis iššūkis ne tik paprastiems gyventojams, tikrovei, bet ir žmonėms, kurie paprastai dirba uždarose erdvėse. Po maždaug metų darbo visą erdvę pakeitėme architektūrine prasme; čia tarsi susisluoksniavo fikcija ir realybė.

Viskas prasidėjo 2009 metų vasarą, kai dalis operos buvo įrengta metro stotyje. Vietiniai gyventojai tapo tikrais Eichbaumo operos ekspertais. Visi libretai buvo kuriami pagal tenykščių gyventojų papasakotas istorijas, kai kurios jų netgi buvo tiesiogiai panaudotos tekstams. Taigi, gyventojai patys kuria operas. Kasdienio gyvenimo pasakojimai virto arijomis, dauguma istorijų pasakoja apie darbą, skurdą, netektis. Yra viena arija, pasakojanti apie motiną, kuri buvo priversta atsisakyti savo vaiko. 60 vietos gyventojų pastatymuose vaidino kaip papildomi artistai. Viskam vadovauja Cerdula Daupner; ji atsakinga už tai, kad gyventojų sukurtos istorijos pasiektų sceną: „Regis, mes čia kuriame kažką, kas labai primena oazę. Tai vieta, kurioje žmonės jaučia, kad jų istorijos yra pasakojamos ir deramai vertinamos. Čia jie jaučia, jog tai, ką čia kuriame, yra apie jų pačių gyvenimą. Tai mums atrodo labai prasminga.“ Metro garsai ir ritmas vaidina savo vaidmenį. Visame tame metro triukšmo fone aktoriai vaidina emocingas scenas. Neįprasti pastatymai neįprastoje vietoje ir nauja Eichbaumo metro stoties pradžia.

Bet kas gi atsitinka po visų tokių didingų renginių ir reginių? Mums buvo itin svarbu matyti veiklos rezultatus ir toliau su jais dirbti. Įdomiausias rezultatas buvo užmegztas kontaktas su paaugliais. Iš pradžių jie skundėsi: kodėl opera, o ne hiphopas, bet dabar iš tiesų didžiuojasi tuo, ką daro. Mes pratęsėme veiklą dar vienus metus, gavome tolesnį finansavimą ir galėjome toliau plėtoti įvairius paaugliams skirtus dalykus – kūrybines dirbtuves. Didžiausias mūsų pasiekimas, didžiausia pagalba buvo tai, kad dirbome kartu su paaugliais.

Organizavome ir dar vieną renginį – transformavome erdvę į bokso ringą. Čia gyvena daug lenkų paauglių ir tai kėlė gana nemažų problemų, nes vienoje pusėje gyvena lenkai – paaugliai ir jų šeimos, o kitoje – rusai, turkai ir vokiečiai, taigi čia buvo tam tikras konflikto židinys. Lenkai aktyviai dalyvavo vietinio bokso klubo veikloje. Bendradarbiaudami su tuo klubu ir pradėjome kurti naują projektą. Renginio plakatus kūrė patys paaugliai – jie piešė ir fotografavo. Po metų įvyko pirmas bokso turnyras. Čia susirinko daugybė klubų iš visų regiono miestų ir surengė tikras varžybas. Operos teatras virto bokso ringu. Su tikru ringu, tikrais teisėjais, tikrais taškais ir skirtingomis svorio kategorijomis. Nuostabu. Pavadinome tai „Kumščių ir žodžių kova“, mat kartu lauke vyko repo atlikėjų varžytuvės.

Dabar grįžkime prie klausimo: „Ar tai tvaru, ar laikina?“ Jį mes užduodame ir patys sau. „Kaip galėtume įtvirtinti tos veiklos, patirties rezultatus, kaip galėtų visa tai tapti vienu iš transformacijos būdų erdves paversti geresnėmis vietomis, turinčiomis praktinio panaudojimo potencialą?“ Tęsėme darbą ir šiuo metu jau esame sukūrę viziją, kuri vadinasi „Eichbaumpark“. Finansais parėmė Miulheimo miestas, o mes parengėme tokį savotišką generalinį planą. Mums nepatinka generaliniai planai, nes jie įpareigoja kurti dalykus 20 metų į priekį, bet juk niekas nežino, kas nutiks rytoj. Jei ekonomika žlugs, visus generalinius planus teks tiesiog išmesti.

Mąstome kur kas lanksčiau ir šį dalyką vadiname „dinaminiu generaliniu planu“. Idėja yra panaudoti teritoriją, bet atsižvelgus į vietinių žmonių troškimus ir ketinimus, išsiaiškinus, ko jiems trūksta kaimynystėje. Visi tie ryšiai, kuriuos mes užmezgėme regionuose, ir ryšiai su visu pasauliu, taip pat sukauptos žinios – visa tai lyg skirtingų sričių durtinys, kurį galima toliau plėtoti skirtingomis kryptimis skirtingais terminais. Jie susiję su tam tikromis temomis, pavyzdžiui, parkais, sodais, ūkiais ar sportu. Jų neįmanoma pabaigti per dvi dienas – tai tik scenarijus, kuriam įgyvendinti prireiks galbūt net 50 metų, niekada nežinai, nes viskas priklauso nuo to, kaip bus panaudotos galimybės ir pinigai. Pavyzdžiui, metropoliteno įmonė kasmet investuoja nemažas sumas tam, kad atsikratytų grafitų. Jie juos uždažo baltai ir tai jiems kainuoja 20 000 eurų, bet vieną dieną vėl viskas užpaišoma grafitais. Šiuo metu mes dirbame su jais, norime suorganizuoti dideles grafitų kūrybos dirbtuves, į kurias pakviestume grafitų meistrų iš viso pasaulio ir jie už tuos pinigus savais kūriniais išpieštų metro stotį. Greitkelį eksploatuojanti įmonė daug pinigų skiria greitkelio prieigoms tvarkyti, žolei pjauti ir augalams genėti. Galbūt ir čia galėtume parengti tinkamos plėtros projektą, pagal kurį jie dirbtų. Tai tik keli pavyzdžiai, ką planuojame. Jau sukūrėme daug priemonių, idėjų ir, tikėkimės, toliau sėkmingai galėsime jas plėtoti. Visi šie konteineriai vis dar stovi paruošti naudoti, vietiniai juose rengia kavos popietes, kur demonstruoja naujas skrybėles, jaunimas rengia koncertus, vietiniai menininkai pristato parodas. O mes galime palaikyti šią energiją, ir erdvė, kuri anksčiau niekam netiko, dabar tapo galimybių erdve, kur kiekvienas gali dalyvauti ir įsivaizduoti, kad daro šį tą gero.

Tuo ir baigsiu: mūsų veikla susijusi su architektūros procesais, architektūra kaip procesu. Baigiu tokiu reziumė: mutuojančių miestų procesais pagrįsta architektūra yra situacinė, vietinė, žaisminga, atvira, bendradarbiaujanti, konfrontuojanti, tarptautinė, humoristinė ir prisitaikanti. Be pasitikėjimo nėra miesto. Labai dėkoju už dėmesį.

Rekomenduojama knyga

ACTING IN PUBLIC

Raumlaborberlin

Knyga aprašo raumlaborberlin darbus ir strategijas trijomis kategorijomis:

1. Transformuotos urbanistinės erdvės;
2. Santykiniai fetišo objektai;
3. Situacijų naratyvai.

Knyga išleista 2008 m. gegužės mėn.

Knygą rasite Architektūros fondo knygų lentynoje Nacionalinės dailės galerijos (NDG) dailės informacijos centre.