„Sudaužia varpas. Moterys kalvose trepsina batus nuo žemių. Gaudimas duslus, baltame ore panašus į kažkokį iš pačios gamtos atsklindantį garsą. Jis girdėti ne tik kalvose, bet ir aikštėje, iš kurios pati bažnyčia nelabai ir matyti. Nesiliaujanti konkurencija tarp sacrum ir profanum, tarp šventoriaus ramybės ir aikštės bruzdesio. Moteris juoda striuke vis dar sėdi, bet parduotuvės durys jau uždarytos, nėra ir dviračio. Kam skirtas tas varpas? Labiausiai jo dūžis nubanguoja ne į aikštę, o tiesiai priešais fasadą su bokštais, iš kurių matytųsi pamažu žemėjančios pievos ir iki nenueinamo tolumo nusitęsęs Verknės slėnis. Laidais iš Prienų į kairįjį bokštą atiteka elektra, užsikuria elektrinės vargonų dumplės ir geltonai nusidažo skulptūros bei banguoti karnizai. Ateinančią valandą, bažnytkaimio centras iš autobusų stotelės ir pastato su betoniniais laiptais, persikels į nedidelę bažnyčią.“

Tai antroji serijos „Vertė“ mikroparoda, kurioje autoriai savais rakursais varto pamatytų, patirtų, suprastų ir pasiilgtų mus supančios architektūrinės aplinkos verčių kaleidoskopus.

Paroda rugsėjo 30 – spalio 31 d. veiks kultūros komplekse „Sodas 2123“ ir virtualiai.

Mikroparodų serija „Vertė“

Mikroparodų serijoje pristatomi Architektūros fondo platformos „Aikštėje“ kuruoto atviro pasakojimų apie architektūrą konkurso „Vertė“ laureatai ir jų kūriniai. Pasak „Aikštėje“ kuratorių, žodis „Vertė“ kviečia sustoti ir įsiklausyti. Koks jis fundamentalus ir daugialypis! Jis persmelkia viską, kas mums nors truputį svarbu. Kas mums patinka? Kas mums įdomu? Kas mums brangu perkeltine ir tiesiogine prasme? Ką saugome ir ką norime kurti – viską mėginame įvertinti: emociškai, istoriškai, sentimentaliomis ir pragmatiškomis vertėmis. Rodos akivaizdu, kad vertinimas negali egzistuoti be asmeniško požiūrio ir kad kiekviena vertė turi būti kažkieno pripažinta ar bent išsakyta. Visgi tai šito žodžio nepaverčia grynai subjektyviu: juk kolektyviai mėginame įvertinti daugybę reiškinių – nuo architektūrinio paveldo iki kvadratinio metro kainos. Ir kartais nesiseka, dažnai nesutariame. Tad ar galima pasverti ir palyginti skirtingus žvilgsnius? Ar yra kažkas gero apleistose teritorijose, nesutvarkytuose paupiuose ar nykiose laiptinėse? Ar vertingosios paveldo savybės neima kvepėti excel‘iu? Gal vertė ir yra geriausiai išreiškiama pinigais? Ar grožis visada yra ir gėris? Ar vertindami aplinkos kokybę tikrai pirmiausia turim žiūrėti iš žmogaus, o ne kitų planetos gyventojų perspektyvos? Ir galiausiai, ar nieko čia nepervertiname?

Iki gruodžio pabaigos kultūros komplekse „SODAS 2123“ bus pristatytos penkios serijos „Vertė“ mikroparodos: Povilo Vincento Jankūno „Genius Loci – Post Mortem“, Edvardo Morkūno „Verčių palimpsestai“, Martos Vosyliūtės „Papjauti Įstrižainę“, Kosto Biliūno „Apie Stakliškių aukštumas ir žemumas“ bei Kęsto Vaikšnoro „Linkėjimai iš Amerikos“. Mikroparodų kuratoriai – Justinas Dūdėnas ir Indrė Ruseckaitė.

Parodas pristato Architektūros fondas. Architektūros fondo veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Partneris – SODAS 2123. Informacinis partneris – LRT.