_privatus reikalas_

dvasiškai suracionalizuoto ir visapusiškai išaiškinto civizlizuoto pasaulio sapnas yra aiškiai atskirtas nuo realybės. dėkoti (ar keikti) už tokią sapno padėtį reikėtų Sigimund‘ui Freud‘ui, kuris, nors ištraukė sapną iš užmaršties, pavertė jį psichoanalizės objektu ir tuo pačiu įtvirtino jo žmogiškąją prigimtį. šiuolaikybės sapnas – tai pasąmonės balsas, tiesioginiais vaizdais ar alegoriškais ženklais nupasakojantis sapnuotojo patirtį, būseną ar minčių kratinį. Freud‘o teorijoje sapnas slepia draudžiamą norą, tuo tarpu jo profesinis kolega, Carl‘as Jung‘as, sapną matė kaip atvirą minties, poreikio, troškimo išreiškimą. jis sapną vertino, galbūt labiau už viską, kaip psichikos bandymą perteikti sapnuotojui svarbią žinutę apie vidinius procesus.  Jung‘ui sapnai taip pat yra svarbi asmenybės vystymosi dalis – jis tą reiškinį pavadino individualizacija^[1]Jung, C. G. Collected Works of C.G. Jung, Volume 10: Civilization in Transition. Routledge and Kegan Paul, 1981.

taigi, psichoanalitikui sapnas tampa tam tikru realybės veidrodžiu, koduotu signalu, kurio iššifravimui būtina suprasti sapnuotojo vidinę simbolių „kalbą“. ir visgi, sapnas nėra apčiuopiamo pasaulio dalis – tai tik individo kuriama vidinė virtualybė. kitokį požiūrį į sapną iki šiol išpažįsta įvairių kontinentų čiabuvių kultūros. naktinė vizija – tai protėvių siųsta žinutė ar artimos ateities pranašystė, į kurią svarbu įsiklausyti, suprasti. riba tarp sapno ir trimatės realybės nutrinama. pavyzdžiui, aborigenų genčių tarpe sapnavimas yra virtęs atskira pasaulėvokos filosofija, išaiškinančia žmogaus vietą tradicinėje visuomenėje ir gamtoje, susiejančia dvasinį praeities pasaulį su dabartimi ir ateitimi^[2]Linklater, S. (2022) Understanding Aboriginal Dreaming. Artlandish Aboriginal Art. https://www.aboriginal-art-australia.com/aboriginal-art-library/understanding-aboriginal-dreaming-and-the-dreamtime/.

kolektyviškumo aspektas čia ypatingai svarbus: sapnu dalinamasi taip pat, kaip dalinamasi tuo, kas vyksta po prabudimo, sapno nupasakojimas bendruomenei įgyja rituališkumo poskonį, vieno žmogaus naktinis pasaulis susilieja su visos genties naktiniais pasauliais į palimpsestišką naratyvą, kuriuo bus vadovaujamasi priimant sprendimus, vedant kasdienį gyvenimą.

mąstydama apie kolektyvinio sapnavimo praktiką siekiamybe laikiau tam tikros sinchronizacijos pasiekimą: prisijungimą į kolegė/-os sapno aplinką, bendrų simbolių ar įvykių generavimą, alternatyvios realybės auginimą. tačiau sapnas apsigynė nuo mano bandymo jį paversti metaversišku reiškiniu ir privertė persvarstyti k-klausimus: kodėl, kaip ir kas?

kodėl?_ siekiama sugrąžinti sapnui jo teisėtą vietą visuomeninėje pasąmonėje. nuimti privatumo šydą nuo to, kas anksčiau būdavo laikoma žmogaus lemtį nusakančiu, reikšmingu įvykiu. pravartu pasigilinti į oneirokritikos praktiką: chirurgiškai precizišką sapnų interpretavimo meną, kurį tyrė, metodologiškai vystė ir tobulino, tarp kitko, Senovės graikai. žymiausias ir plačiausiai savo darbo sritį aprašęs oneirokritikas Artemidorus teigė, jog sapno interpretavimas yra būtinas įrankis paprastam žmogui naviguoti per gyvenimą, padėsiantis priimti teisingus sprendimus, pasiruošti ateičiai: tiek geriems, tiek tragiškiems jos aspektams^[3]Artemidorus, Thonemann, P., Hammond, M. The Interpretation of Dreams. Oxford: Oxford University Press, 2020.. jo išvystyto metodo pamatas – sapnų kategorizacija, leidžianti atskirti, kurias naktines vizijas reikia interpretuoti, o kurios tėra tik sapnuotojo kondicijų ar kasdienybės mėgdžiojimas, neapkrautas jokia lemties žinute, įspėjimu ar kitokia dėmesio verta reikšme (pav. 1). ar Artemidoro darbas yra aktualus šiuolaikybės žmogui – kvestionuotina, tačiau be abejo yra įdomus tuo, į kokias pozicijas pastato sapnuotoją ir jo sugeneruotus įvykius, personažus bei simbolius.

kaip?_ dalijimąsi sapnu paverčiant įpročiu: normalizuojant sapno pasakojimą artimam, draugui, nepažįstamam, sapnuotojų bendruomenei, įsteigiant viešai prieinamą sapnų biblioteką ir praktikuojant kolektyvinį sapnavimą kaskart pažadinant vieną (arba kelis) iš keturių kintamųjų: erdvę, vaizduotę, kūną ar pasąmonę (pav. 2), siekiant ištirti jų poveikį miego ir sapno patirčiai.

kas?_ tas, kas sapnuoja (taip taip, sapnuoja visi, tik ne visi sugeba prisiminti). projektas siekia suburti sapnuotojų kultą, kurio nariai būtų pasiryžę prijungti savo kūną ir pasąmonę į bendrą tyriminį organizmą, eksperimentuoti apčiuopiamos realybės sąlygomis vardan neapčiuopiamos realybės. tačiau pagrindinis sapnuotojų bažnyčios tikslas – įspausti vietą sapnui į civilizuotų ir kapitalizuotų individų dienotvarkes, įtikinti skirti rytiniam sapno celebracijai kelias ryto minutes net tuos, kas tvirtina, jog nesapnuoja.

įvykusios, vykdomos ir planuojamos praktikos sugulė į trumpus, adaptyvius scenarijus. patariama visus išvardintus praktikų ir ritualų elementus traktuoti kaip kintamuosius, eksperimentuoti su sąlygomis ir dokumentuoti patirtį. kiekvienam ritualui įvertinti paruoštas bazinis klausimynas: individualiam atvejui patartina jį plėsti ar siaurinti, modifikuoti klausimus ir elgtis kuo įmanoma lanksčiau. 

praktikų scenarijai su lydinčia medžiaga yra pateikti sekančiuose įrašuose.