Slystant šablonais. Apribojimas kaip kontrolės priemonė - dizaino apžvalga

Funkcija svarbiau nei forma: šablonas – tai tobulas įrankis nuolatiniam kapitalistinės informacinės kultūros srautui palaikyti. Pildydami iš anksto parengto maketo tuščias vietas, mes gebame projektuoti ir bendrauti greitai, labai greitai. Tačiau, nors mums ir atrodo visai natūralu, kad šablonas yra įvesties įrenginys^[1]Svarbu turėti omenyje, kad šablonas – tai abstrakti sąvoka, nusakanti jo funkciją formuoti duomenis ir padaryti juos prieinamus gavėjams, generuojant turinį ir pateikiant jį tam tikru … Continue reading, jo ypatumus iš tiesų dar turime perprasti. Kai komunikaciją riboja iš anksto nustatyti apribojimai, ar ji praranda dalį savo galios ar esmės? Ar šablonas yra vertybių erdvė, užtikrinanti tam tikrus standartus? Ar tarpusavio supratimo ir viešų diskusijų sferos gali būti apribotos šablonais? Kaip mūsų kuriami šablonai formuoja mūsų tapatybes?

Ši esė – tai atskaitos taškas tirti šiuolaikinės informacijos kultūros apribojimus, nagrinėjant šablonų naudojimą. Žinoma, lengva pasakyti, kad šis bandymas turėtų padėti sukurti teigiamas strategijas, kaip įveikti akimirksniu paruošiamo dizaino struktūras. Ar įmanoma įveikti mūsų komunikacinės kultūros apribojimus, kalbant šablonų žargonu? Arba generuoti tokį turinį, kuris būtų aklas bei kurčias apribojimams?

ŠABLONŲ PASAULIS

Pradėkime šį pasakojimą nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai Gillesʼis Deleuzeʼas parašė „Postscript on the Societies of Control“ (1990 m. gegužė), o Billas Gatesas suprogramavo Microsoft Office (išleidimo data: 1990 11 19) biuro programų paketą, pirmą kartą istorijoje suteikusį galimybę vartotojams naudotis populiariomis dizaino funkcijomis darbalaukio programėlių pavidalu. Konkrečiau kalbant, vartotojams tapo prieinami iš anksto sukurti dizaino stiliai bei šablonai, todėl kvietimą į gimtadienio vakarėlį tapo įmanoma sukurti per minutę ar verslo ataskaitą sumaketuoti per mažiau nei valandą. Google vaizdų paieškos sistema tuo metu dar neegzistavo, todėl galimybė įterpti Clip Art (iš tam tikro rinkinio pasirinktą vaizdo ar iliustracijos variantą) greitai buvo visų pamėgta dokumentų išblizginimo strategija.  Deleuzeʼas, savo ruožtu, nagrinėjo perėjimą nuo disciplinos visuomenių (padalintų erdvių) prie kontrolės visuomenių, kuriose individai „laisvai naršo bei keliauja tarp skirtingų aplinkų“, pavyzdžiui, tarp darbo ir namų. „Disciplinos visuomenės žmogus buvo nevientisas energijos gamintojas, o kontrolės visuomenės žmogus yra pulsuojantis, orbitoje, tęstiniame tinkle. Naršymas visur jau pakeitė senąsias sporto šakas. […]“^[2]Deleuze, Gilles, „Postscript on the Societies of Control“: Post L’autre journal, Nr. I. 1990. Taip pat žr. https://files.nyu.edu/dnm232/public/deleuze_postcript.pdf Panaši buvo ir Microsoft Office strategija, kurios esmė – vadovauti individui kiekvienoje situacijoje, nesvarbu, darbe, ar laisvalaikiu; šablonas įvaldo sportišką gyvenimo būdą. „Daugelis jaunų žmonų keistai giriasi, jog yra motyvuoti; jiems reikia vis naujų mokymų, nuolatinių stažuočių“, – rašė Deleuzeʼas. Billo Gateso šablonai tapo pavyzdžiu, kaip išlaikyti kontrolę, susitariant dėl apribojimų ir valdymo iš viršaus – galų gale, tai – tobulybės siekis atliekant daugelį užduočių vienu metu – vienas didelis augančios tinklo visuomenės tikslas.

Be to, kad turime priprasti prie iš anksto nustatytų šablonų, pritaikyti kūrybiškumą ir naudoti dizaino principus teisinga linkme, šie skaitmeninio kapitalizmo laikai iš mūsų reikalauja dar šio bei to: aktyviai dalyvauti globaliuose komunikacijos procesuose – dalyvavimo kaip kompetencijos! 1997 m. rašydamas apie dėmesio ekonomiką (Attention Economy) Michaelis H. Goldhaberis apibūdino ryšį tarp informacijos ir dėmesio: „Vienas iš realių interneto ir bet kurio kito tinklo duodamų pažadų, nors ir niekada nebus įgyvendintas iki galo, yra padėti patenkinti kaip niekada anksčiau primygtinį dėmesio troškimą. Norėdamas gauti dėmesio, privalai transliuoti tai, ką techniškai galima apibūdinti kaip informaciją; o tam, kad informacija įgytų bent šiokios tokios vertės, ji privalo sulaukti dėmesio.“^[3]Žr. Goldhaber, Michael, „The Attention Economy and the Net“: Telepolis, 1997,  http://www.heise.de/tp/artikel/6/6097/1.html

Šablonas, XX a. dešimtojo dešimtmečio greito vizualaus turinio kūrimo nugalėtojas, dabar naujų galimybių įgyja internete – dėl jo dalyvavimas tampa lengvai visiems prieinamas. Tai suveikė: apribojimai virtualioje erdvėje taip pat leidžia viską daryti geriau ir greičiau. Nors Myspace renkasi atviro dizaino ideologiją bei galimybę kurti šimtus skirtingų asmeninių profilių variantų, Facebooke dizaino galimybės gerokai apribotos – iki profilio ir viršelio fotografijų pasirinkimo. Twitteryje net nesivarginama kreipti dėmesio į vartotojų kuriamą dizainą, apribojimas čia – pagrindinis bruožas: žinutės neturi viršyti 140 ženklų. Šiandienos komercinis supratimas apie komunikaciją apsiriboja tokiu modeliu: „vartotojas gali parašyti trumpus teiginius, arba, prašyčiau, tiesiog leiskite jam padaryti nuotrauką“.

Internetas vis dėlto dar nėra toks konformistinis; tūkstančius dizaino šablonų galite rasti savo Tumblr blogui :D. Tačiau palyginti su Web 1.0, kuriame, norėdami suprasti, ką darote ir kuriate, turėjote savo įgūdžiais įveikti html kodo apribojimus, mūsų dienų šablonų kultūra leidžia vartotojams palyginti mažai išmanyti apie technologijas ir naudotis tik itin nedidele dalele visų esamų galimybių.

Nors šablonas vis dar egzistuoja kaip iš anksto numatyto dizaino maketas, šiandien jo pagrindinis bruožas – apribojimas – tapo svarbiausia viso dizaino ir komunikacijos apdorojimo proceso dalimi. Tačiau tokių funkcijų kaip emojis (žr. 3 iliustraciją) atsiradimas galėtų būti puikus pavyzdys, kaip žmonės mėgina išreikšti save net ir saistomi įvairių apribojimų.

KONTROLĖ IR KOMUNIKACIJA

Apribojimai sulaiko idėjas sistemoje – dominuojančios ideologijos rėmuose. Kai tik iškyla pavojus žodžio laisvei, mes atpažįstame socialinį-politinį korsetą, varžantį kitus mąstymo būdus. Šablonas galėtų būti socialinio gyvenimo metafora ar netgi atspindys.

Henris Lefebvreʼas kapitalistinės erdvės apibrėžimu XX a. aštuntajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį į didelę miestovaizdžio homogenizaciją, apibrėždamas represinę erdvę, ištrinančią bet kokius skirtumus. Lefebvreʼas tyrinėjo reprezentacijos modelius ir pažymėjo, kad visuomeninė erdvė įgyvendinama per su ja asocijuojamus įvaizdžius bei simbolius: „(Socialinė) erdvė yra (socialinis) produktas“^[4]Lefebvre, Henri, The Production of Space, Blackwell Publishing, 1991, p. 26., pagrįstas kultūrine sąveika. Šią grįžtamojo ryšio kilpos (angl. feedback loop) idėją, kai visuomenė kuria erdvę ir, atvirkščiai, erdvė formuoja visuomenę, galima pritaikyti ir šablonams: visuomenė kuria šablonus, o šablonai formuoja juos sukūrusią visuomenę.

Šio dvipolio santykio pavyzdžiais galėtų būti Davido Horvitzo darbas Public Access^[5]Žr. http://rhizome.org/editorial/2011/feb/18/something-fishy-pelican-state-beach/ ir Nike ID šablono politika. Keliaudamas vakarine Kalifornijos pakrante Horvitzas kone kiekviename viešame paplūdimyje fotografavo save, stovintį garsaus Casparo Davido Friedricho paveikslo „Klajūnas virš rūko jūros“ herojaus poza. Gana daug nuotraukų jis sudėjo į Vikipedijos straipsnius apie kiekvieną iš jo aplankytų vietovių.

Vis tas pats vienišas vyriškis kiekvienoje nuotraukoje gerokai suerzino Vikipedijos bendruomenę… Po ilgų šios temos diskusijų visos Horvitzo nuotraukos buvo ištrintos, retušuotos arba apkarpytos taip, kad jose nesimatytų autoriaus. Vikipedijos bendruomenė paskelbė verdiktą: „Prasta nuotrauka iš abejotino šaltinio“. Tuo metu, kai Horvitzas savo kūryboje žaidžia su pasikartojimo motyvu (visiems žinoma šablono abėcėle), Vikipedijos bendruomenė nustato šablonų naudojimo taisykles, laikydamasi švaraus lapo / erdvės politikos. Taigi, čia vėl reiškiasi grįžtamojo ryšio kilpos idėja: visuomenė kuria šablonus, o šablonai galiausiai formuoja visuomenę.

Panašių minčių sukelia ir „Nike-ID“^[6]Žr.http://www.nike.com sąsaja / šablonas. Nors ši kompanija ant kiekvieno „Nike-ID“ batelio liežuvio gali atspausti individualų kodą / žinutę / pavadinimą, šablonas atsisako priimti tokias sąvokas kaip OBAMA, HATE ar ADIDAS (pastarojo neleidžiama užrašyti netgi padalijus per pusę ant abiejų batelių liežuvių – ADI ir DAS). Taip pat būtų itin sudėtinga atspausdinti kokius nors atvirai provokuojančius užrašus ant savo „Nike“ batelių tam, kad padarytume pareiškimą naudodamiesi pasaulinio lygio žaidėjo – kompanijos – vardu. Argi būtų neįdomu pasiklausyti, kaip šias draudžiamas frazes įvardija „Nike“ kūrybinės grupės nariai?^[7]Žr. Facebook: http://ramseymohsen.com/2011/02/458-bad-words-blacklist-for-facebook-pages/ or Google: http://fffff.at/googles-official-list-of-bad-words/ Čia vėlgi galime įžvelgti šablono grįžtamojo ryšio kilpą: nesikeik, būk politiškai korektiškas ir tiesiog… net nemėgink elgtis priešingai. Šabloną reikėtų suvokti kaip brandaus kapitalizmo komunikacijų kultūros represinių struktūrų bjaurią grimasą (nors bjaurią netiesiogine šio žodžio prasme).

Pernelyg dramatiška? Kodėl? Kai sieki pelno, greičiausiai tau visai nerūpi tavo komunikacijos priemonių atvirumas. Tau įdomu tik, kiek milijonų žmonių jomis naudojasi, su jomis gyvena ir generuoja nepertraukiamą srautą. Paprasčiausias, visiems suprantamas požiūris į šabloną padaro jį sėkmingą, o idealus pakartojimas tikrai jau negali leisti kritikuoti savo pačių struktūros, nes tai ją susilpnintų. Šablonai – tai hierarchinės (iš viršaus į apačią) struktūros. Išties sunku įsivaizduoti šabloną, veikiantį iš apačios į viršų ir neprarandantį šablono funkcijų – greito ir saugaus komunikavimo.

PASIPRIEŠINIMAS

Savo esė „Slippery Design“^[8]Buerger, Manuel, „Slippery Design“, 2013 m., žr. http://www.manuelbuerger.com/slipperydesign-en vartoju terminą fitback, kuris apibūdina greito grįžtamojo ryšio vartotojų potencialą – nepaprastą jautrumą vizualiems kodams, ryšį su technologijomis, skaitmeninį gyvenimą ir internetą. Vartotojas gali bendrauti skirtinguose tinkluose, skverbtis į mikrokosmosą ir, galimas daiktas, nepaprastai greitai pasiekti mases. Minėtų įgūdžių turintį žmogų Bradas Troemelis vadina aesthelete, suderinantį savyje menininko, rašytojo ar muziko savybes, išsiskiriantį savo „greita produkcija.“^[9]Troemel, Brad, „Athletic Aesthetics“, 2013 m., žr. http://thenewinquiry.com/essays/athletic-aesthetics/ Tikslas – sulaukti kiek įmanoma daugiau dėmesio visose interneto platformose, skelbti nenutrūkstamą turinio srautą internete ir įkvėpti nepertraukiamą darbų perdirbinėjimą, perfrazavimą, nes jie tampa realūs tik juos perdirbus.

Itin populiari greitosios produkcijos forma yra memas; šį terminą prieš gerus 40 metų pristatė Richardas Dawkinsas savo knygoje The Selfish Gene, per kurią memas netruko gana ilgam įsitvirtinti kultūros studijose. Sparčiai plečiantis socialiniams tinklams ir didėjant informacijos alkiui, prie memo idėjos vėl buvo sugrįžta. Apibūdinamas kaip „kultūrinių idėjų nešimo vienetas“, besivystantis per „natūralią atranką, variacijas ir mutacijas“, memas nuolat kovoja dėl išlikimo. Jis trokšta dėmesio. Jis lygiai taip pat priklauso nuo žmones tarpusavyje siejančių komunikacijų ir yra jų keičiamas.

Memas tapo vienu sėkmingiausių socialinių ir politinių problemų kritikos formatų skaitmeninio kapitalizmo laikais. Sėkmingas, nes pasisavina šablono idėją: dėl ilgą laiką naudojamo to paties šrifto jis tampa lengvai atpažįstamas ir sukuriamas. „Memai nėra kalbos reiškiniai; tai veikiau reiškiniai, turintys savo kalbą“, – teigia Metahaven. Be to, jie prisodrinti informacijos pasitelkus sumanaus teksto ir vaizdo derinį. Memas siekia kapitalizuoti savo daugiasluoksnių nuorodinių galimybių komunikacinį pranašumą tam, kad paskatintų gavėją bendrauti prisijungus ir skleisti informaciją. Memo tonas, jo puikus naujausių žinių, šūkių ir pažadų supratimas – dar vienas svarbus aspektas, iš esmės sąlygotas jo humoro. Nuolat tiriamai stebimam memui, manoma, trūksta gilumo, jis daugiausia orientuotas į populizmą ir seksizmą, tačiau akivaizdu, jog neįmanoma nuneigti jo politinio potencialo būtent dėl jo sąmojo:

„Kodėl juokeliai? Ir kodėl dabar? Ogi štai kodėl. Juokeliams nereikia didelio biudžeto. […] Valdantieji visame pasaulyje įsitvirtina, stengdamiesi apsisaugoti nuo savo pačių piliečių, o ypač – nuo jų pokštų. Tačiau juokeliai nesunkiai prasibrauna pro bet kokių tvirtovių sienas. Juokelis – tai visuomenės atvirojo kodo ginklas.“^[10]Metahaven, Can Jokes Bring Down Governments? Memes, Design and Politics, Strelka Press, elektroninė knyga, 2013 m.

Niekas nenori atsidurti sarkazmo ir ironijos visuomenėje, tačiau maištaujančiam oportunizmui tai gali būti geriausia išeitis. Ištisus šimtmečius humoras skatino žmoniją atkreipti dėmesį į problemas; netgi pats žodis „humoras“ yra kilęs iš graikų kalbos „humours“, kuris reiškė kūno skysčius, kontroliuojančius sveikatą ir emocijas. Jeigu jau oportunistas turi naudotis sistemos įrankiais (juk tokia šios temos prielaida, tiesa?), jam puikiai sekasi mokytis, kaip priversti žmones atkreipti dėmesį į viešpataujančių  normų prieštaravimus ir pasijuokti iš jų (arba jų nepaisyti).

Ethanas Zuckermanas „Cute Cat Theory of Digital Activism“ tekste paaiškina, kodėl socialinių tinklų platformos, pavyzdžiui, Facebookas ar Twitteris, tobulai tinka reikštis politiniams aktyvistams: nes jos apsaugotos nuo valdančiųjų atsakomųjų veiksmų. Stambios socialinių tinklų platformos uždarymas sukeltų itin didelį visuomenės nepasitenkinimą, tad provokuojančio pobūdžio turinys nėra taip jau lengvai izoliuojamas. „Blokuoti banalų turinį internete – pasmerkta žlugti užduotis. Jis moko žmones tapti disidentais – jie sužino, kaip rasti anoniminius serverius ir jais pasinaudoti, o tai tampa pirmuoju lemtingu žingsniu mokantis rašyti tinklaraštį anonimiškai. Kiekvieną kartą, kai yra priverčiami užblokuoti Web 2.0 svetainę – užkirsti žmonėms priėjimą prie mielų katinų, – valdantieji netenka politinio kapitalo. Mūsų, interneto gynėjų, užduotis – kiek tik įmanoma padidinti tuos cenzūros kaštus.“^[11]Zuckerman Ethan, „Cute Cat Theory of Digital Activism“, 2008 m., žr. http://www.ethanzuckerman.com/blog/2008/03/08/the-cute-cat-theory-talk-at-etech/

It seniai praėjusių dienų politinis plakatas memas gali pasiekti daugelį. Dažnai aptariamas jo naudojimas oponavimo tikslais, nes tai skatina politinį diskursą. Memui apibūdinti galima pasitelkti Hakimo Beyʼiaus sugalvotą sąvoką – „laikinoji autonominė zona“^[12]Bey, Hakim, T.A.Z.: The Temporary Autonomous Zone, Autonomedia, 1991 m. Taip pat žr. http://hermetic.com/bey/taz_cont.html: trumpalaikė utopinė vieta, apeinanti tradicinę įstatymų ir hierarchijos plėtrą.

Vėlgi memas ir jo nuorodų galia – „Žinau, kad tu žinai, kad aš žinau…“ – gali praplėsti mūsų „taktines žinias“^[13]Metahaven, Can Jokes Bring Down Governments?…, 2013 m. ir rezistencijos idėjas, kai tuo metu valdžia yra bejėgė. Šablonų išmanymas ir supratimas, kaip jie reguliuoja diskursą, gali greitai paversti jus labai galingu. Kai sykį neformalioje aplinkoje su Marcu Schwegleriu kalbėjausi apie sąmoningą pornoboikotą, radikaliąją demokratiją ir kūno sugrįžimą (visas šias temas galima dekonstruoti iki funkcionalumo, elgsenų ir šablonų režimų), jis teigė, kad memas yra informacijos kanalo triukšmas, keliamas pačių šablonų. Tas triukšmas yra esminis: visai ne glotnių šablonų žodynas, bet, greičiau, jų keliamas ūžesys atskleidžia galimas gyvenimo būdo alternatyvas.

Trumpiau tariant, šiandien šablonas konfrontuoja su nuolatiniais iš viršaus primetamais cenzūros procesais. Vis labiau kontroliuojama forma (įvairios retušavimo programos) vienija jėgas su turinio kontrole (pvz., draudžiamų ar nevartotinų žodžių sąrašai Facebooke, Google ir pan.). Vartotojams reikia suvokimo, kad jie gali judėti ir veikti esant šioms aplinkybėms. Olia Lialina pasiūlė sąvoką „universalūs vartotojai“ (angl. General Purpose Users), kurie „gali parašyti straipsnį savo elektroninio pašto paskyroje, susimaketuoti vizitinę kortelę Excel programa ir nusiskusti naudodamiesi internetine vaizdo kamera“.^[14]Žr. Lialina, Olia, „Turing Complete User“, 2012 m., in: http://contemporary-home-computing.org/turing-complete-user/ Tokie vartotojai turi nuolat kovoti su žinojimo, kaip iš šablono išspausti viską – nuo teigiamai pernelyg dažno jo naudojimo iki netinkamo naudojimo, slopinimu.

ŽMOGIŠKI ŠABLONAI

„Norėdami pridėti „žmogiškąjį faktorių“, įveskite pageidaujamą „žmogiškumo“ laipsnį. 0 % yra tikslu; 100 % – kai nepataikoma į taktą.“ Taip apie humanizavimo funkciją teigiama Easy Beat – midi muzikos kūrimo programoje. Tik reikėtų patikslinti vieną dalyką: kas gi yra tas žmogiškumas žmoguje? Palyginti su skaitmeniškumu, tai veikiausiai reiškia būti nepastoviam, tariamai netobulam. Šiuo atveju humanizavimo funkcija išjungia tam tikras natas; kitaip sakant, kuo didesnis žmogiškumo laipsnis, tuo labiau sąskambis „nepataiko į natą“ ir dėl to skamba tikroviškiau.

Noras „nepataikyti į natą“ akivaizdžiai yra poskaitmeninis troškimas. Jaučiate netolygų širdies ritmą – džiaukitės šia akimirka! Juk nenuspėjamumas yra būtent tai, ko ieškote. AirBnB. Tinder. Jaudulys. Kas žino, kas bus toliau. Fiverr.com – tai interneto platforma, padedanti surasti žmones, kurie gali jums padėti sukurti logotipą, parašyti gatavą naudoti teksto egzempliorių (ar mokslų daktaro disertaciją) – bet ką ir už nedidelę kainą. Niekada nežinote, ko tikėtis; galite įsivaizduoti, kad gausite geresnį rezultatą nei tuo atveju, jei darbą būtumėte padarę patys, tačiau, be kainos, taip pat ir „žmogiškasis faktorius“ – ta nežinomybė, nenuspėjamumas – teikia nemažai džiaugsmo.

xtremeridewish^[15]„Gimiau, užaugau ir gyvenu Ostine, Teksaso valstijoje. Turiu suaugusį, jau vedusį sūnų. Jaučiu beribę meilę žodžiams. Niekada nepavargstu rašyti. Turiu akį pastebėti korektūros, … Continue reading už 5 dolerius parašė man trumpą šablonų paaiškinimą. Ar jos apibrėžimas dabar suteikia mums kokių nors naujų įžvalgų? Ar jį perskaitę galime geriau suprasti temą? „Šablonai palengvina žmonių darbą. Tai yra būdas supaprastinti kai kurių besikartojančių sakinių ar pavadinimų rašymą; panaudojus šabloną, nebereikia iš naujo visko perkurti. Šablonus galima naudoti su Microsoft Word, Macs ir kitų sistemų programomis. Žinodamas, kad tam tikri turinio blokai bus tokie patys, žmogus gali naudoti šabloną. Jei kam nors reikia tam tikro dokumento pagal iš anksto parengtą šabloną, kurio dar nėra, jie gali patys jį sukurti. Šablonų naudojimas padeda sutrumpinti klavišams spaudinėti eikvojamą laiką. […] Į šabloną įvedami tam tikri nekintami parametrai. Pavyzdžiui, gyvenimo aprašymo šablone yra iš anksto įrašytos vardo, pavardės, adreso, darbo patirties, pasiekimų ir įgūdžių skiltys.“

Koks chaotiškas būtų pasaulis, jeigu mes jį visą kurtume individualiai? Ar šablonai kada nors taps nebereikalingi dėl to, kad koks nors vartotojas – ar kas nors, panašus į xtremridewish – įgis galimybę greitai juos kurti? Istorijos pamokos rodo, kad sėkmingiausias būdas vadovauti masėms yra konformizmas. Šablonai įkūnija normų laikymąsi, o jų paklausa, norint supaprastinti gyvenimą, reiškia, kad šis korsetas dar ilgai neišeis iš mados, bent jau tol, kol bus sugalvota kažkokia kita idėja masėms pasiekti ir padaryti joms įspūdį kažkuo kitu – ne vienodumu. Nori perskaityti išnašą?^[16]Ką darytumėte, jeigu kas nors pasisiūlytų sukurti jūsų Facebooko profilį taip, kad jis geriausiai atspindėtų jus, su įvairiomis spalvomis ir šriftais – išskirtinių bruožų dizaino? Ar … Continue reading

Kvadratinės Instagram fotografijos tikrai nėra tai, kas padaro šią programą tokią populiarią. Veikiau tai jokių pastangų nereikalaujantis kasdienių įpročių pavertimas grupės mentalitetu: Instagram suteikia galimybę tapti bendruomenės nariu pasidalijus patiekalo, kurį valgote, nuotrauka.

Jau aišku, kad šablono idėja – nepaprastai sėkminga, bet dar turime perprasti jos pagrindimą, skirtingus būdus, kuriais informacija tampa lengvai suprantama ar kontroliuojama, – tai, ką galima įsivaizduoti. Šiuo atveju kritika gali būti naudinga tik tada, jei ji atspindi pačią sistemą, patį šablono sukūrimo procesą. Vizualus šablono rezultatas – tai, kaip jis atrodo, – nėra toks svarbus. Štai kodėl kur kas įdomiau yra gilintis, kaip šablonas buvo sukurtas, kodėl atrodo taip, kaip atrodo ir kokias idėjas atspindi. Jeigu pritariantis oportunizmas sugebėtų tai perprasti, jis išgąsdintų galinguosius, stovinčius šalia menkaverčių šios struktūros pamatų, nes padarytų mažyčių kiaurymių jos glotniame eksterjere.

Slippery Design Extended! Jūs pernelyg dažnai nesąmoningai renkatės priimti šablonų kultūrą, net nihilistinis jūsų gyvenimo būdas yra estetinis visiško pritarimo veiksmas.^[17]Įkvėpė Rossiter, Ned. Black Box Politics: Data Centres and the Design of Infrastructural Counter-Imaginaries Datafied Research. Paskaita Honkongo miesto universitete 2014 m. Tačiau atpažinus savo fitback sugebėjimus, pasipriešinimo durys lieka praviros, nusistovėjusių normų dekonstravimas – galutinis tikslas. Slippery Design Extended ieško, kaip padauginti bendravimo formatus, pripažįstant komunikacijos kultūros apribojimus ir disbalansą.
Prašau įsidėmėti šią paskutinę pastabą: galite ir toliau mėgautis tyrinėdami socialines interakcijas per šablonų prizmę. Panagrinėkite madą, politiką, įstatymus – bet ką. Galios struktūros pasirodo pačios. Tačiau dabar turiu baigti šį esė – 3000 žodžių.