Jau praėjo daugiau nei mėnuo nuo NDG vykusio Architektūros fondo organizuojamo paskaitų ciklo “Show off: reginio architektūra” uždarymo. Šiandien plačiai aptarinėjamas tebevykstantis Modernaus meno centro (MMC) konkursas, viešojoje erdvėje nerimstančios diskusijos apie architektūros muziejaus kūrimą, paskatino sugrįžti prie menotyrininkės, dailės ir architektūros kritikės Skaidros Trilupaitytės paskaitos “Muziejinis Vilnius” temos. Pokalbyje apžvelgiama Vilniaus muziejų situacija, jų vaidmuo miesto gyvenime bei galimi artimiausios ateities scenarijai.
Vis daugėja turistų, kurie atvykę į miestą sąmoningai atsisako laiką “gaišti” muziejų lankymui, o verčiau jį skiria tiesiog klajojimui miesto gatvėmis, bendravimui su vietiniais žmonėmis ir pan. Kaip muziejais “naudojatės” Jūs?
Kalbant apie muziejaus misiją ir jo vietą mieste man pačiai svarbus konkrečios institucijos statusas miesto bendruomenėje. Tokius dalykus pamatai tik vaikščiodama po miestą. Sąmoningai paskaitoje nesiekiau pristatyti vienprasmiškos administracinės „gero muziejaus“ formulės. Beje, patys muziejininkai retai kada traktuoja savo instituciją ne kaip konkretaus pavaldumo administracinį vienetą, o kaip gyvame mieste ir konkrečioje urbanistinėje situacijoje esantį reiškinį. Mane asmeniškai neretai sudomina nuošalesnės (ir dažnai ne itin komercinės) vietos, kurios nėra tapusios turistinėmis ikonomis. Pusmetį gyvendama Niujorke sunkiai prisiruošiau nueiti į „embleminį“ visame pasaulyje žinomą muziejų su daugybe žiūrovų, tačiau tame pačiame mieste mielai lankiau mažesnes ir ne mažiau vertingas senųjų meno kūrinių kolekcijas kitose erdvėse. Tai buvo mano būdas geriau pažinti tą miestą, nesakau, jog jis tinka visiems.
Kiek muziejus patikimas šaltinis atskleisti miesto, kuriame jis yra, kultūrą ir kiek jis istorinę miesto atmintį verčiau sakytume kuria, nei atspindi: tiek pačiu pastatu (pvz., Valdovų rūmai), tiek jame eksponuojamais atrinktais objektais?
Istorinės atminties formavimo pavyzdžiu galėtų tapti ne tik Valdovų rūmai, bet ir Nacionalinės dailės galerijos, kaip buvusio Revoliucijos muziejaus, įvaizdis. Įdomu tai, jog dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje prie Gedimino Baravyko pavardės rasime teiginį, jog 1980m. jis kartu su V.Vielium projektavo Nacionalinę galeriją, nors iš tikrųjų architektai projektavo tik Revoliucijos muziejų! Tai juk kažką sako apie mūsų kultūrinę vaizduotę. Gerai atsimenu tai, jog XXa. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, t.y. dar gerokai iki dabartinės rekonstrukcijos, pastatas jau buvo paskelbtas Nacionaline galerija (1993m.), ten vyko išeivių parodos. Plačiai savo laiku buvo išgarsinta Vytauto Kašubos ekspozicija. Atsminenu ir kai kuriuos kitus renginius – pvz., budistų vienuoliai vestibiulyje dėliojo Mandalą. Šis „pilkas“ tarpas tarp sovietmečio pabaigos ir 2009-ųjų (kada duris atvėrė NDG) kultūrinėje sąmonėje dabar neegzistuoja, akcentuojamas tik buvusio Revoliucijos muziejaus naratyvas.
Intriguojančių įvaizdžių, tam tikrų su pastatu susijusių pasakojimų kūrimas užsienyje neretai eskploatuojama muziejų (ir ne tik) rinkodarinės strategijos krypčių. Galbūt ir mūsų muziejai turėtų pasukti šia linkme?
Ne tik muziejai, bet ir miestai šiandien populiarinami nuolatinio įvaizdžio (per)konstravimo dėka. Tam naudojamos ir įprastos viešų ryšių strategijos, taip pat kuriamos naujos legendos. Galima prisiminti kino filmą „Da Vinčio kodas“, kuriame įtemptas detektyvinis siužetas prasideda vaizdais Luvre, meno šventovėje vyksta ritualinė mirties scena. Ar galima būtų įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejus įgytų naują „aurą“, jei jo patalpos būtų panaudotos nuotykiniame kino filme? Bet kokiu atveju, tikslingas naratyvas ar intriga kai kuriems Vilniaus muziejams labai praverstų. Jau net nekalbu apie būtinybę intriguoti žiūrovą edukacinėmis programomis, jos tikrai neturi apsiriboti vien mokinių piešinių parodomis.
Paskaitoje kalbėdama apie kuriamas modernaus muziejaus vizijas teigėte, jog per daug jose fikcijų ir per mažai realios situacijos ištyrimo. Vis dėlto buvo investuota nemažai pinigų Guggenheimo muziejaus galimybių studijai atlikti. Kodėl Jūsų manymu investicijos nepasiteisino? Kaip apskritai vertinate paskutinio laikotarpio mėginimus keisti Vilniaus muziejinę situaciją?
Manau, jog Vilniaus planuotojai vis dar gyvena paviršutiniško mėgdžiojimo stadijoje. Nežiūrint to, jog esame matę „sėkmės istorijų“ svetur, vargu ar galime ką nors pasiekti vien tik tas istorijas reklamuodami ir retoriškai pozicionuodami savo miestą kaip regiono ar Europos lyderį (kaip tame reklaminiame filmuke „Vilniaus vizija 2015“, kuriame teigta, jog Vilnius tuoj-tuoj atsidurs šalia tokių miestų kaip Niujorkas, Sidnėjus ar Paryžius). Vilniuje realybė tokia, jog už itin prastą Ermitažo-Guggenheimo muziejaus galimybių studiją buvo sumokėti pinigai, apie kuriuos bet kuri vietinė institucija galėjo tik pasvajoti. Paaiškinimai, jog didžiąją dalį tų pinigų mokėjo privatūs rėmėjai atrodo juokingi – tokios kalbos kai ką pasako nebent apie realių ar tariamų rėmėjų „įžvalgumą“. Rengiant įvairius stambius projektus pasaulyje yra užsakomos galimybių studijos, dauguma jų „nugula į stalčius“, o pasitvirtina vienetai. Turbūt teko girdėti apie tai, jog Helsinkis neperseniausiai taip pat užsakė Guggenheimo muziejaus galimybių studiją. Deja, vienas mūsų valdžios atstovas neseniai svarstė jau apie tai, jog netrukus gali prireikti „pagerintos“ Vilniaus muziejaus studijos, kuri detaliau papildytų pirmąją. Kitaip tariant, Vilniuje greičiausiai buvo įsisąmoninta, jog įmanoma sudaryti veiklos regimybę vien periodiškai perkūrinėjant „strateginius popierius“.
Guggenheimas – bene dažniausiai minimas nesėkmingo muziejinio projekto Vilniuje pavyzdys. Gal tai lėmė pernelyg sudėtinga šio muziejaus struktūrinė „formulė“ – buvo deklaruojami ryšiai ir su Fluxus kolekcija, ir su mažai žinomais lietuvių avangardo reiškiniais, ir su pasaulinio garso žvaigždėmis, ir su žydų menininkais litvakais etc.? Vis dėl to ar tai vienintelis nepavykęs bandymas?
Taip, manau tai lėmė pernelyg komplikuoti muziejaus tikslai. Tačiau tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Guggenheimo „įkaitu“ tapęs Jono Meko vizualiųjų menų centras, manau, yra nepavydėtinoje padėtyje. Mat Vilniaus 2007m. nupirkta ir garsiai išreklamuota kolekcija nėra eksploatuojama – ji paslėpta Nacionaliniame dailės muziejuje. Ir nors pavieniai kūriniai karts nuo karto rodomi JMVMC parodose, yra netgi siunčiami, kiek man teko girdėti, į kai kurias užsienio parodas, kolekcijos likimas lieka nežinioje. Apie platesnį jos populiarinimą ar specialistų pritraukimą nėra ko nei kalbėti. O juk teigta, kad šią kolekciją įsigijęs Vilnius virs kone pasaulio avangardo sostine! Deja, JMVMC pačios savivaldybės yra itin menkai finansuojamas, centro lokacija bankrutuojančiame prabangos prekių centre yra, švelniai tariant, keista. Ir apskritai, JMVMC turi mažai ką bendro su įprastomis muziejinėmis funkcijomis, nebent tektų kalbėti apie pusiau slaptus savivaldybės sandorius su Guggenheimo konsorciumu. Tuo tarpu, kokiame nors Šiuolaikinio meno centre (t.y. visai ne muziejuje) vyksta didelės tarptautinės Fluxus parodos. Ironiška tai, jog netgi istorinis Fluxus populiarinimas intensyviau vyksta ŠMC. Prisiminkite, jog čia vėl atidaryta pastovi Jurgio Mačiūno Fluxus kabineto ekspozicija (įkurta dar 1997 m.). Ši ekspozicija sukurta iš didžiausios pasaulyje Gilberto ir Lilos Silvermanų Fluxus kolekcijos ir pastaraisiais metais keliavo po Europos muziejus. Originalių Fluxus kūrinių rinkinys vilniečiams buvo padovanotas, o ne pirktas už didelius pinigus. Tuo noriu pasakyti, jog savivaldybė ir populizmu užsiimantys politikai tikrai nėra geriausi aptariamojo kultūros reiškinio vadybininkai ar juo labiau vertintojai.
Paskaitoje minėjote ir Tūkstantmečio progai skirtų „virtualių statinių“ nesėkmes – kritikavote abstrakčias, plačių užmojų ateities muziejų vizijas. Netikite Bilbao sėkmės istorija?
Mačiau, jog ir Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gairės 2011–2020 metams šiuo metu vėl siūlo gerinti sąlygas gyventojų kūrybingumui ir tam tikslui „įkurti multifunkcinį centrą, kuris sudarytų platesnes galimybes skleistis miestiečių kūrybinėms galioms, suteiktų galimybes pasirodyti Lietuvos ir užsienio kūrėjams bei kolektyvams”. Savo ruožtu, architektūrinio ženklo ir savotiško magneto Vilniuje atsiradimui siūloma pasinaudoti jau egzistuojančia Guggenheimo konsorciumo daryta galimybių studija bei „įkurti modernų daugiafunkcinį pasaulinio lygio kultūros centrą“. Abstraktūs „išskirtinio centro“ Vilniuje vaizdiniai primena tuščią signifikantą, savotišką ženklą be turinio, jau ne vienerius metus „zirziantį“ Vilniaus strategų galvose. Vilniuje nesvarstoma kodėl visų linksniuojamas stebuklas įvyko būtent Bilbao ir būtent tam tikru istoriniu momentu, nekalbama apie tai, jog pertvarkant Bilbao XXa. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje naujus projektus įgyvendino garsūs pasaulio architektai (ne vien Frank‘as Gehry). Kita vertus, stebuklas todėl ir yra „stebuklas“, jog jis vienkartinis ir nelauktas. Galime diskutuoti, kodėl dešimtys kitų pozityviai stebuklo galimybes visame pasaulyje (ir ne tik Vakarų hemisferoje) vertinančių galimybių studijų nevirto jokiais „stebuklais“, arba klausti kodėl Las Vegase veikusio ir prieš porą metų užsidariusio Ermitažo-Guggenheimo padalinys buvo ne „stebuklas“, o „bankrotas“?
Ar tai reiškia, jog Vilniuje neįmanoma nieko padaryti? Kokios Jūsų manymų pagrindinės tokio neveiksnumo priežastys?
Mieste, kuriame nėra politinės valios įgyvendinti tokių seniai suplanuotų dalykų kaip Nacionalinis stadionas, vargu ar gali įvykti net ir regioninio lygio „stebuklai“. O stadionas, lyginant su Zaha Hadid pasiūlytu muziejumi, yra tiesiog „elementari“ konstrukcija. Čia nesakau, kad reikia būtent stadiono. Taip pat nemanau, kad tam trūksta finansų – nėra būtent politinio susitarimo. Juk stadiono „mirtinai prisireikė“ Tūkstantmečio švente bei tarptautinio žinomumo prioritetais manipuliuojantiems politikams. Visgi nebuvo garsiai svarstoma apie tai, kas ir kaip tą stadioną išlaikys po to, kai jis bus pastatytas. Pastarąjį dešimtmetį periodiškai kalama į galvą, jog Lietuvos sostinėje „vis dar neturime“ naujų(!) Kongresų rūmų, karts nuo karto aktyvuojama Tautos namų idėja. Deja, nepriklausomos Lietuvos politikai nepajėgia susitvarkyti nei su vienu savo pačių palaimintu didžiuoju projektu. Net ir pagrindinis mūsų mileniumo statinys – Valdovų rūmai turistų pritraukimo požiūriu virto užstrigusiu projektu, nežiūrint to, jog ilgus metus tai buvo ne vienos vyriausybės prioritetas, kuriam ne vienerius metus skirtas specialus finansavimas. Teiginiai apie „staiga“ planus sujaukusią krizę, švelniai tariant, neįtikina. Kaip ir neva pragmatiški įtikinėjimai, jog statinį „dabar jau būtinai“ reikia pabaigti ligi 2013m., nes tik taip turėsime galimybę tinkamai pirmininkauti ES. Kodėl ne iki kokių nors 2015-ųjų ar 2017-ųjų? Juk datas visai nesunku pritempti prie naujai aktyvuojamų ar išgalvojamų „šalies poreikių“. Čia reikia suprasti ir tai, jog šalies finansai daugelį metų sruvo ir tebesrūva kiek kitomis vagomis, nei numato oficialių strategų surašomi planai.
Jūsų piešiama dabartinė muziejų situacija (tiek idėjų, tiek realizacijų plotmėse) atrodo tarsi patekusi į aklavietę.
„Pasaulines“ ambicijas stimuliuojanti retorika šiandien man atrodo ne tik tuščia, bet ir pavojinga – ji trukdo pamatyti tų užstrigusių projektų priežastis. Kaip rodo Tūkstantmečio statybų pavyzdžiai, taip pat Koncertų bei sporto rūmų ir kt. projektai, kol kas nėra pagrindo tikėti, kad paviršutiniškai kurpiamos vizijos Vilniuje bus įgyvendinamos maksimaliai sklandžiai.
Jei nesusitvarkome vykdydami didelius ir ambicingus projektus, gal reiktų pradėti nuo mažesnių permainų? Kaip manote, kokio muziejaus vizijos būtų adekvačios šiandieniniams poreikiams bei kokius matytumėte jų įgyvendinimo būdus?
Žinoma, galime svarstyti ir apie tai, kokiais būdais reiktų tvarkyti ir panaudoti turizmui šiuo metu egzistuojančias muziejų institucijas ir kai kurias neracionaliai naudojamas patalpas taip, kad miestas ar bent kai kurie rajonai ženkliai atsigautų. Kitaip tariant, nebūtina laukti kol centre išdygs stulbinantis ir viską pakeisiantis naujas statinys, ypač jei idea fix kurpiama politikų galvose. Beje, Lietuvos sostinėje „stebuklas“ ko gero įvyks, jei privačiomis lėšomis ir (duok Dieve) be politinių trukdžių bus įgyvendintas Modernaus meno centro sumanymas – neseniai buvo paskelbti šeši architektūros konkurso finalininkai. Egzistuoja ir puikūs naujų muziejų Vilniuje pavyzdžiai – paskaitoje kalbėjau apie Bažnytinio paveldo muziejų bei Energetikos ir technikos muziejų.
Tačiau šie pavyzdžiai nėra nauji statiniai – mes kalbate apie konversijos atvejus.
Prisimenant, kiek Vilniuje yra nebenaudojamų postindustrinių dykviečių, galima tikėtis, jog bent dalis jų bus susietos ir su naujomis kultūrinėmis iniciatyvomis. Kai kurios jų gal bus ne vien trumpalaikės? Tokių „konvertuotų“ muziejinių pavyzdžių yra kituose pasaulio miestuose, jų yra ir Vilniuje. Buvusios jėgainės vietoje Londone gimė Tate Modern muziejus, kitos jėgainės vietoje Londone rengiamas gigantiškas Battersea Power station urbanistinis centras. Technikos muziejus Vilniuje taip pat atsirado buvusios miesto elektrinės vietoje. Analogiškame konversijos procese gimė Vilniaus dailės akademijos Titaniko galerijos-muziejaus erdvės, taip pat Menų spaustuvė, galbūt bus ir daugiau panašių situacijų. Vilniuje potencialios erdvės naujiems muziejams netrūksta.
Tad gal ir MMC naujo pastato Vilniuje nereikia? Yra nemažai šios pozicijos šalininkų, kritiškai žiūrinčių į faktą, kad priešais Nacionalinės galerijos pastatą, pačioje miesto širdyje esanti žalia zona bus užstatyta nauju statiniu. Juolab, kad ir pats centras ketina iš dalies dubliuoti puikiai veikiančios NDG funkcijas. Kaip Jūs vertintumėte tokią nevienprasmišką visuomeninę poziciją naujojo Modernaus meno centro atžvilgiu?
MMC Vilniuje planuojamas kaip specifinis iš privačios dailės kūrinių kolekcijos atsiradęs muziejus. Tokio tipo muziejų Vilniuje yra – galima prisiminti kad ir Kazio Varnelio namus, visgi pastarasis muziejus yra itin uždaras, kamerinis. Kalbant apie institucijos „veikimą“ konkrečiame mieste, muziejaus atvirumą, MMC potencialas akivaizdus. Sutinku, tas potencialas galėtų atsirasti ir kitur – žinant kiek yra apleistų urbanistinių erdvių, ypač toliau nuo centro, galima galvoti ne apie naują pastatą, bet mėginti regeneruoti kokį nors esamą kompleksą, pritaikyti jį kolekcijai. Sutikčiau ir su tuo, jog MMC tikslai šiuo metu primena Nacionalinės dailės galerijos tikslus; niuansai oficialiose deklaracijose mažai ką reiškia. Panašumai dar labiau ryškėja, žinant, jog nei NDG, nei MMC kol kas nesirengia kaupti ir eksponuoti užsienio menininkų kūrybos. Tačiau greta esantys visiškai skirtingo administracinio pavaldumo muziejai gali “bendrauti”, t.y. formuoti naują tam tikrų rajonų įvaizdį; pvz., vykstant MMC architektūriniam konkursui buvo kalbama apie galimai dešiniajame Neries krante susiformuosiančią „muziejų salą“; dideliuose Europos miestuose tokių pavyzdžių yra. Manau, jog Vilniuje šis dalykas pasiteisintų, jei ateity “susikabintų” nauji maršrutai tarp vietinių miesto muziejų ir kitokio kalibro kultūros įstaigų. Juk tiems, kas nori dalyvauti kultūros gyvenime, tai būtų patraukliausias dalykas.
Tačiau ar greta gan kukliai finansuojamos valstybinės institucijos įsikursiantis ne vien parodinę veiklą siūlantis privatus centras nekurs ir konkurencinių įtampų?
Be abejo, realybėje du panašaus pobūdžio muziejai ne tik „draugiškai koegzistuos“ – matysime ir šių institucijų konkurenciją (neformaliai jau dabar galima tai justi kalbose apie kolekcijas). MMC aiškiai save pozicionuoja kaip būsimąjį atraktyvų „šeimos muziejų“, pagrindinis prasminis kirtis čia greičiausiai bus edukacinės ir laisvalaikio programos, visgi apie kolekcijos pristatymo pobūdį ar istorinius kontekstus kol kas tegalime spėlioti. Taip pat šiandien sunku atspėti, kiek ta nauja vieta, kurioje svarbus atviras įvairias funkcijas, ypač kavinę, apjungiantis vestibiulis, bus patraukli lankytojams – planuojama, jog jie ten turėtų lankytis ne vien dėl parodų. Dar yra specializuotos publikos klausimas, tolimesnio MMC finansavimo dalykai ir daugybė kitų šiandien neįmanomų atsakyti klausimų. Mane asmeniškai šio tipo dailės muziejuose labiau „hipnotizuoja“ ne kavinės, bet efektingos parodos.
Kalbino Karilė Nefaitė. Interviu publikuotas „7 meno dienose“
