Dylantys pjūklai, lūžtantys kastuvai ir plaktukai keičiami naujais, o “Keliaujančios architektūros dirbtuvės”, jaunų architektų inicijuotas nekomercinis edukacinis projektas, važiuoja toliau per Žemaitiją į jaukų Milašaičių kaimelį. Čia vaikai žaidžia ir dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse su savanoriais kaip viena didelė šeima.

Ilga savanorių architektų kelionė iš Vilniaus ir liepos 28 dieną mus svetingai priima šių dirbtuvėlių vietinė kuratorė, Milašaičių seniūnaitė ir aktyvi bendruomenės veikėja Vitalija Gladiševa. Žaliasis projekto autobusiukas jau stovi Vitalijos kieme – čia jį atvežė prieš tai Alsėdžiuose dalyvavę savanoriai.  Patirtis iš miestelio į miestelį taip pat perduodama surašytais patarimų lapais, kurie lieka autobusiuke. “Architektūros fondo” savanoriai gali keistis, tačiau projekto misija išlieka ta pati: skatinti vaikus ir vietos bendruomenę naujai pažvelgti į savo aplinką. Kurti geresnes viešąsias erdves – panaudojant ir perdirbant vietines žaliavas, nelaukiant paskatinimo iš šono, imantis iniciatyvos pačiai bendruomenei. Kaip galima pastebėti važiuojant iš kaimelio į kaimelį – kiekviename galima rasti bendrai mąstančių žmonių, kurie, siekdami bendro tikslo, gali nuveikti didelius darbus aplinkai patobulinti. Užtenka ir žinių, ir įrankių ar medžiagų – reikia tik noro pokyčiams.

Pirmąjį vakarą susitinkame su vaikais Milašaičių centrinėje aikštėje, kuri apsupta parduotuvės ir lentpjūvės rąstų stirtų. Čia būriuojasi vidutiniškai 8-16 metų smalsūs veidai. Milašaičių kaimelio kuratorė Rasa Cėplaitė sveikinasi ir kviečia visus kartu į didelį ratą. Keletas žaidimų ir pradedame mokytis vardų. Kadangi kaimelis nedidelis – sukviesti vaikai ir iš aplinkinių sodybų, pasakoja Milašaičių kaimo šeimų bendruomenės “Sruoja” pirmininkė Rūta Endrijauskienė. Tuo metu mes jau leidžiamės į ekskursiją po vaikų mėgstamas vietas. Jie veda į naujai įrengtą universalų sporto aikštyną, prie upelio pamiškėje ir nedidelio krioklio prie atokios sodybos, o galiausiai į “Senolių parką”. Tai vieno žmogaus iniciatyva įrengtas landšafto projektas atsiimtoje tėvų žemėje: patvenktas upelis, išbetonuotos pakrantės ir sutvarkytas priėjimas su lauko stovyklavietėmis. Grįžtant mus užklumpa gaivus lietus, kuris tampa naktinių audrų pranašu.

Pirmoji oficiali dirbtuvių diena prasideda nuo mankštos ir žaidimų. Kartu keliame palapinės stiebą. Kraustome įrankius ir darbo priemones iš autobusiuko. Susitariame su vaikais, kokių taisyklių reikia laikytis dirbtuvių metu: būti atsakingiems ir drausmingiems. Pamažu rutuliojasi diskusija apie viešąsias erdves – sporto aikštyną, centrinę aikštę ir vadinamąją “žvyrduobę”, kur maudytis atvažiuoja net iš Plungės. Kartu su vaikais braižome Milašaičių žemėlapį: išskiriame kiekvienos vietos trūkumus ar privalumus. Sporto aikštynas visiems vaikams atrodo labai patrauklus, bet, kaip paaiškėja, nėra jokios vietos atsisėsti ar pasidėti daiktų šalia tinklu aptvertos aikštelės. Pamažu kalbantis apie vietos jaukumą – pavėsį ar tylą – atrandame “gobtuvo” idėją. Dirbtuves medžiagomis remia Milašaičių lentpjūvė. Senų padangų pažada atvežti vietinis automobilių servisas. Nešamės medžiagas ir pradedame projektą prie sporto aikštyno. Šalia jo suformuotas nedidelis kalnelis – diskusijų metu vaikai siūlo sukurti tokią vietą atsisėsti, kur vienu metu gali atsisukti į aikštyną arba į horizontą kitoje pusėje. Antrą dieną keliamės arčiau darbo vietos. Atnaujiname seną tinklinio aikštelę, šveičiame senas laipynes ir metalinius stulpelius. Senos padangos tapo pamatais, ant kurių rėmėme medinę konstrukciją – suoliukus ir šezlongus su reguliuojamu atlošu. Visa konstrukcija susijungė į vientisą elementą, pramintą kalnelio “šaliku”.

Kartu su vaikais mokėmės tvarkyti savo aplinką, tausoti tai, ką jau padarėme. Mokantis iš savo klaidų teko laipynes dažyti du kartus, nes nekantrieji lipo ant neišdžiūvusių paviršių. Impregnavome medieną, kalėme vinis – kiekvieną žingsnį pagrįsdami, kodėl darome vienaip ar kitaip. Neišvengėme ir oro išdaigų. Dirbtuvėlių metu saulę keisdavo lietus, kuris kiek pakoreguodavo darbų eigą. O pakilus stipresniam vėjui krito ir palapinė, bet vaikai juokėsi, krykštavo ir džiaugėsi dar vienu nuotykiu.

Trečios dienos pavakare pakvietėme žurnalistus, seniūnijos atstovus, bendruomenę ir vaikų tėvelius į pristatymo renginį. Vaikai kvietė visus išbandyti naują erdvę, prisėsti ir atsipalaiduoti. Gretimame garaže pastatėme projektorių ir kartu darėme nuotraukų ir filmuko peržiūrą, nors saulė dar buvo gana aukštai. Muzikinį pasirodymą surengė pakviesti atlikėjai.
“Jūsų sugebėjimas ramiai įtraukti mus į veiklą prisidėjo prie mūsų aplinkoje gyvenančių sąmonės lygio kėlimo, buvo gražiu pavyzdžiu,“ – po renginio atsiųstame laiške mums rašė bendruomenės centro vadovė Rūta Endrijauskienė.

Nuoširdi padėka bendruomenei ir jos atstovėms: seniūnaitei Vitalijai Gladiševai ir bendruomenės centro “Sruoja” pirmininkei Rūtai Endrijauskienei. Taip pat visiems, parėmusiems medžiagomis ar priemonėmis iš Milašaičių kaimo.

Milašaičiai (Plungės r.),
2013 m. liepos 28 – rugpjūčio 1 d.
REZULTATAS: sutvarkyta poilsio erdvė prie sporto aikštyno – perdažytos laipynės ir ribą žymintys stulpeliai, atnaujinti tinklinio stulpai. Ant kalnelio įrengta daugiavietė vieta atsisėsti, skirta stebėti žaidžiančius vaikus sporto aikštyne arba pusiau gulomis šezlonge šnekučiuotis su draugais.
SAVANORIŲ KOMANDA: Rasa Cėplaitė (kuratorė), Dalia Mečkauskaitė, Danguolė Ručinskaitė, Algimantas Grigas, Kamilė Milašiūtė (fotografija ir video).
VIETOS KOORDINATORĖ: Vitalija Gladiševa.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Aušra, Ieva, Gabrielė, Augustė, Emilija, Dovydas, Aiva, Eva, Kęstas, Titas, Aredas, Erika, Julius, Antanas, Agnė, Deimantė, Inga, Augustė, Viktorija, Guoda, Katia, Evaldas, Julius, Liveta, Evelina.

Tekstas – Algimanto Grigo, nuotraukos – Kamilės Milašiūtės ir Danguolės Ručinskaitės.

 „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmasis „Architektūros [vaikų] fondo“ organizuojamas didelio masto projektas, vykstantis vasaros atostogų metu, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis. Projekto metu bus aplankyta 16 Lietuvos miestelių.

„Architektūros [vaikų] fondas“ – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta “Architektūros fondo” iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.

Kamilės Milašiūtės ir Danguolės Ručinskaitės nuotr.