Lūžio sąvoka yra tokia plati, kad neišvengiamai būtina apibrėžti jos kontekstą. Atrodytų, kad lūžis privalo nurodyti į paradigminį pokytį, sukrėtimą, iš esmės transformuojantį aptariamo reiškinio esmę. Maža to, taško sąvoka sustiprina lūžio skambesį taip, kad ima atrodyti, jog lūžis privalo būti momentinis, akimirksninis. Vis dėlto, užuot įsivaizdavus lūžį kaip akimirksninį ir visa apimantį pokytį, pravartu jį traktuoti kaip tokį hibridinį darinį, kuriame momentinės transformacijos susipina su daug lėtesniais, o neretai ir beveik nepastebimais sąrangos pokyčiais. Kuris komponentas (momentinės transformacijos ar lėtaeigio poslinkio) dominuoja, priklauso nuo to, kuri lūžio dominantė yra akcentuojama. Kalbant apie lūžio kategoriją, svarbu ne tik tai, kaip lūžtama, bet ir tai, kas lūžta. Klausiant, kokius lūžius, kokias transformacijas patiria urbanistinis audinys, svarbu nusakyti ir tai, koks yra šis audinys ir kokia jo sąranga iki lūžio, iki transformacijos. Prieš keletą metų kartu su anglų urbanistu ir kuratoriumi Benjaminu Cope’u sudarėme rinktinę „P. S. Landšaftai: miesto tyrinėjimų optikos“. Šioje rinktinėje tyrinėtos vadinamosios post scriptum (P. S.) – posovietinės, posocialistinės, po Soroso – erdvės. Pati „P. S.“ metafora tarsi numano, kad posovietinės ir posocialistinės erdvės yra po sovietinių ir socialistinių erdvių taip, kaip pridėtinės pastabos yra po pagrindinio vientiso teksto. Vis dėlto niekada jokia vientisa sovietinė erdvė kaip savaiminė duotybė (vientisas tekstas) neegzistavo. Šiame esė reziumuosiu „P. S. Landšaftuose“ išdėstytus savo argumentus, kodėl egzistavo ne vientisa sovietinė erdvė, o skirtingos erdvės, tarpusavyje surištos nuolat tobulinamais ir atnaujinamais homogenizuojančiais ryšiais. Būtent tai turint omenyje, daug aiškesnė tampa ir posovietinių urbanistinių lūžių specifika – lūžis įvyksta ne tik tada, kai radikaliai keičiasi makrostruktūros, bet ir tada, kai savo galios ir efektyvumo netenka urbanistines erdves homogenizuojančios ideologijos ir praktikos.
Sovietinių miestų sinchronizavimo strategijos
Užuot tvirtinus, kad praeityje egzistavo vientisas sovietinis ir socialistinis landšaftas, neišvengiamai tenka pripažinti, kad būta daugybės skirtingų sovietinių erdvių, kurioms suderinti ir sinchronizuoti buvo sukurtas visa apimantis direktyvų ir praktikų tinklas. Būdą, kaip buvo suregztas šis skirtingas sovietines erdves sinchronizuojantis tinklas, padeda nusakyti perskyra tarp strategijos ir taktikos. „Vienintelė ir griežta partijos linija“, apie kurią nuolat kalbėta oficialiame diskurse, buvo paradinė, viešai matoma sovietinių erdvių sinchronizacijos strategija. Pasislėpusios po paradine užkulisiuose konkuravo gausybė kitų strategijų. Oficialios ir neoficialios sovietinių erdvių gyvenimą sinchronizuojančios strategijos sudarė galios piramidės viršūnę, iš kurios „vienintelė ir griežta partijos linija“ oficialiais – matomais ir neoficialiais – paslėptais būdais buvo brėžiama iki galios piramidės periferinių erdvių. Periferijoje – Kijeve, Taline, Ašchabade, Baku, Vilniuje, Tbilisyje ar Rygoje – strategijos apaugdavo mikroskopinėmis taktikomis, skirtomis įgyvendinti strategines nuostatas atsižvelgiant į specifines vietines sąlygas.
Tokio visa apimančio globalinių strategijų ir lokalinių taktikų tinklo rezultatas – specifinis gyvenimo sinchroniškumas skirtingose, dažnai, atrodo, istoriškai ir kultūriškai visiškai nesuderinamose erdvėse. Iš Talino ar Vilniaus į Alma Atą ar Dušanbė nuvykęs pilietis, savaime suprantama, patekdavo į radikaliai kitokią istorinę, kultūrinę, geografinę ir architektūrinę aplinką, tačiau egzistuojant sinchronizuotoms strategijoms ir taktikoms atrastą kitoniškumą buvo tikrai lengva konvertuoti į atpažįstamą sovietinio gyvenimo modelį. Tokį modelį sudarė ne vien ideologiniai sovietiniai naratyvai, bet ir kasdienės miestietiško gyvenimo praktikos.
Nors būta radikalių skirtumų, visos sovietinės erdvės turėjo vieną jas sinchronizuojantį bendrą vardiklį. Miestietiškas gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo vienodinamas visą jos egzistavimo laikotarpį. Raktą, kaip pasitelkus urbanizaciją buvo sinchronizuojamos sovietinės erdvės, yra pateikęs lietuvių architektas Vytautas Brėdikis. Privačiame pokalbyje paklaustas, kaip nusakytų sovietinę architektūrą skirtingose Sovietų Sąjungos respublikose, Brėdikis priminė posakį, kad sovietinė architektūra visur buvusi vienodo turinio, bet skirtingos formos.
Politinis ideologinis, socialinis, ekonominis, net ir technologinis sovietinių miestų architektūros turininis „įdaras“ buvo iš esmės toks pat. Netrūko miestų, kurių ir formos charakteristikos iš esmės buvo veik vienodos. Skirtingų respublikų pramoniniai miestai, pastatyti tuščioje ar beveik tuščioje – „nulinėje“ ar beveik „nulinėje“ – erdvėje, dėl turinio ir formos esmiško panašumo buvo konvertuojami vienas į kitą. Atsiradus stambiaplokščių namų statybos technologijai, pramoninių miestų ar senuose miestuose statomų naujų rajonų suvienodinimo galimybės pasiekė didžiulį mastą. Daugelyje miestų naujųjų urbanistinių erdvių skirtumai buvo padiktuoti tik kiekybinio faktoriaus – nevienodo miestų mastelio.
Realių skirtumų atsirasdavo tada, kai naujos sovietinės urbanistinės struktūros būdavo klojamos ne tuščioje erdvėje, o ant jau esamo urbanistinio tinklo pamatų. Nors tokiu atveju neretai būdavo radikaliai pertvarkomi net ir senieji miestų centrai, tačiau jau susiformavęs miesto koloritas nebūdavo visiškai sunaikinamas. Senieji istoriniai, ikisocialistiniai miestų sluoksniai savo ruožtu darydavo įtaką naujoms miestų erdvėms. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos vienos ar kitos Azijos respublikos daugiabučiai pastatai dažnai būdavo pagražinti vietinių rytietiškų motyvų ornamentais.
Vis dėlto nesunku pastebėti, kad tokie ornamentiniai pagražinimai negalėjo esmiškai suardyti naujosios architektūros Sovietų Sąjungoje vienodumo. O ikisiocialistinio laikotarpio miestų audinių skirtumus, kurie neišvengiamai egzistavo dėl senųjų miestų dalių nevienodų geografinių, istorinių, kultūrinių formavimosi sąlygų, nugludindavo ir sušvelnindavo sovietinė miestiečių kasdienybė.
Sovietinė kasdienybė yra mediumas, kuris pratęsia urbanizacijos darbą sinchronizuojant sovietines erdves. Palyginti su gigantiška industrine urbanizacija, kasdienės praktikos nukreiptos į mikroskopines erdves, mikroskopinius įvykius ir situacijas. Kasdienių praktikų reglamentavimas ir sinchronizacija – ilgai besitęsiantis procesas, tačiau kasdienėse miestiečių praktikose nusistovėję dėsningumai dažnai išsilaikydavo ilgiau nei fiksuotos materialios miesto struktūros.
Sovietinei kasdienybei galioja ta pati formulė, kuri lemia ir sovietinę architektūrą skirtinguose šalies miestuose. Kasdienybė Leningrade, Tbilisyje, Maskvoje, Kijeve, Alma Atoje, Kišiniove, Jerevane, Taline, Minske, Frunzėje, Vilniuje, Baku, Rygoje ir kituose Sovietų Sąjungos miestuose galėjo skirtis forma, bet kasdienybės turinys galėjo būti intensyviai ir agresyviai vienodinamas. Tiesa, daugelio kasdienių daiktų ir praktikų formos taip pat buvo agresyviai vienodinamos ir sinchronizuojamos. Ypač tai pasakytina apie europinę Sovietų Sąjungos dalį. Sovietiniuose butuose neretai stovėdavo beveik vienodi baldai – daug kur skirtumai būdavo nulemti tik buto ir atitinkamai baldų dydžio, o ne kokybinių charakteristikų. Butuose kabėdavo panašios užuolaidos, o žmonės būdavo apsirengę panašių ar visiškai vienodų modelių rūbais ir sėdėdavo prie vos kelių visoje Sovietų Sąjungoje televizorių modelių. Tų laikų kasdienybę gerai prisimenantys žmonės gerai prisimena ir milžiniškas eiles prie batų ar kepurių. Priėjus eilei, rinktis batų ar kepurės modelį nebuvo prasmės, nes jis tebuvo vienas, – reikėjo pasakyti tik dydį.
Natūralu, kad greta tokių suvienodintų erdvių ir standartizuotų kasdienių daiktų tekėjo ir standartizuotas laikas. Radijo taškai, ilgainiui pradėti masiškai diegti naujuose butuose; televizoriai, rodantys porą trejetą programų, kur viena laida – informacinė programa „Laikas“ – buvo beveik privaloma, o ir iš inercijos masiškai žiūrima; sąjunginiai laikraščiai, kuriuos dubliavo regioniniai jų atitikmenys, laikraščiai dieną, važiuojant ar einant į darbą, ir laikraščiai vakare, kai prie kioskų laukiant „Vakarinių naujienų“ driekdavosi miestiečių eilės, – visas šis informacinis srautas ne tik perteikdavo žinias, bet greta erdviškosios struktūros sovietinei kasdienybei suteikdavo ir stabilų laikiškąjį ritmą.
Tačiau ideologiniai mechanizmai, siekiantys reglamentuoti ir sinchronizuoti dabartį, niekada neapsiribojo vien kasdienės dabarties sinchronizavimu. Ideologinių mechanizmų kuriama dabartis siekia prie savęs priderinti ir ateities vizijas, ir tai, ko, atrodo, neįmanoma pakeisti, – praeitį.
Praeities pertvarkymas – visų egzistuojančių politinių darinių prerogatyva. Miestai, įsikūrę skirtingų konkuruojančių jėgų kryžkelėse, nuo seno yra tapę eksperimentų su praeitimi arena. Tačiau totalitariniuose režimuose praeities pertvarkymo mechanizmas tampa visa apimantis. Totalitariniai režimai praeitį kolonizuoja ir okupuoja taip pat, kaip okupuojamos geografinės fizinės erdvės. Kartu radikaliai pasikeičia ne tik santykis tarp sena ir nauja, praeities ir dabarties, bet ir pačios šios sąvokos. Totalitariniai režimai pakeičia viską – nuo gatvių pavadinimų ir iškabų iki memorialinių lentų ir paminklų. Tokiu būdu sukuriamas fizinis ir materialus „pasakojimas“ apie praeitį, kurios nebuvo. Totalitarinių režimų strategija perkuriant praeitį laimi tada, kai paprastas žmogus tą nebūtą praeitį pradeda „prisiminti“ taip, tarsi ją būtų išgyvenęs.
Miestuose, turinčiuose gilią praeities istoriją, nesocialistinė praeitis buvo priderinama prie socialistinės dabarties. Sankt Peterburgo pervadinimas į Leningradą – pats simptomiškiausias praeities perrašymo pavyzdys. Pakeisti ar nepakeisti sovietinių miestų vardai kartu su egzistuojančiais gatvių ir aikščių vardais, memorialinėmis lentomis ir paminklais sudarė revoliucinį ideologinį naratyvą – gal kiek skirtingų detalių, bet esmiškai vienodo revoliucinio ideologinio turinio.
Kokio masto buvo šis miestų praeities perkonstravimo procesas, galima suprasti iš Vilniaus pavyzdžio. 1980 metais iš 650 gatvių pavadinimų buvo likęs tik 21 per paskutinius 150 metų nepakeistas istorinis pavadinimas. Dauguma senųjų gatvių, kaip ir naujųjų, jau turėjo revoliucinius, vėlesnių laikų tarybinius, neutralius tautinius ar visiškai nepavojingus gamtinių procesų ar žvėrelių vardus. Pažiūrėjus į paminklus, žyminčius kertinius ideologinius miesto istorijos taškus, ir gatvių pavadinimus, sujungiančius miestą į vientisą ideologinį naratyvą, 1980-ujų Vilniaus miestas turėjo nedaug ką bendra su, tarkim, 1939-ųjų ikisovietinių laikų Vilniumi. Tokia sovietinių erdvių homogenizacijos bei sinchronizacijos projekto esmė ir pagrindinis tikslas – užtikrinti sąlygas, kuriomis sovietinė dabartis ir pagal sovietinius ideologinius naratyvus sukonstruota praeitis sunaikina ar bent į paraštes nustumia ir marginalizuoja bet kokią kitą alternatyvią miestų dabartį ir praeitį.
Anapus miestų sinchronizavimo principo
Net ir tokia trumpa sovietinių erdvių sinchronizacijos principo aptartis padeda išvengti reduktyvizmo, skatinančio situacijos lūžį iš socialistinės į posocialistinę aiškinti remiantis kokiu nors vienu socialiniu, ekonominiu ar politiniu principu. Kaip parodyta, vientisa sovietinė ir socialistinė erdvė niekada neegzistavo. Užuot kalbėjus apie vientisą sovietinę ir socialistinę erdvę, būtina kalbėti apie daugybę skirtingų erdvių, sinchronizuotų įvairiomis strategijomis ir taktikomis. Joms nusilpus, įvairių erdvių skirtumai išnyra į pirmą planą. Dabar jau vienos ar kitos vietinės erdvės specifika diktuoja savo sąlygas. Vienoje erdvėje sovietinius sinchronizuojančius ryšius ardė ir laužė politinės nacionalinės realijos, kitoje – senieji neužgožti praeities naratyvai, trečioje – ekonomika, ketvirtoje – socialinės problemos, o dažniausiai – visų šių veiksnių įvairialypės kombinacijos.
Miestų audiniui greičiausi ir akivaizdžiausi buvo atminties naratyvo lūžiai. Natūralu, kad žlungant viską sinchronizuojančiam totalitariniam ideologiniam režimui, ilgainiui imamas ardyti vientisas gatvių pavadinimų ideologinis naratyvas. Tarkim, Lietuvoje gatvėms imta grąžinti senuosius istorinius pavadinimus anksčiau, nei oficialiai subyrėjo sovietinė sistema. Nusilpus sovietinei politinei galiai, kaip praeities kolonizavimo ženklai imami griauti ir paminklai. Lenino skulptūros nukėlimas Vilniuje iki šiol funkcionuoja kaip išskirtinis simbolinis veiksmas, pradėjęs griauti visą sovietinį ideologinio pasakojimo apie miesto sovietinę dabartį ir praeitį pagrindą. Po šio lūžio ir įtrūkio miestą kolonizavusiame sovietiniame ideologiniame atminties naratyve buvo daugelis kitų, gal kiek mažiau pastebimų, bet ne mažiau reikšmingų atminties dekolonizavimo žingsnių.
Lūžius miestietiškuose atminties naratyvuose pratęsė kiti, daug lėtesni, o kartais beveik nepastebimi lūžiai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, lėčiausi pokyčiai yra ne fizinėse miesto struktūrose, ne architektūroje, o įvairiausiose miesto kasdienybės praktikose. Tam tikri sovietinės kasdienybės elementai išliko žymiai ilgiau už visas sovietines erdves sinchronizuojančias politines ideologijas. Sovietinės kasdienybės detalės ir praktikos dar ilgai funkcionuodavo, o kai kur dar tebefunkciuonuoja kaip tam tikros salos ar anklavai kapitalistinio miesto audinyje.
Žinoma, Centrinės ir Rytų Europos miestų ir jų urbanistinių lūžių problematika negali būti suvesta vien į šių miestų santykį su sovietine ar socialistine praeitimi. Tačiau šis santykis su praeitimi vis dar reikšmingas, o ypač dėl to, kad jis nurodo ir į lūžius kadaise dominavusiose miesto praktikavimo formose. Būti mieste ir praktikuoti miestą – kadaise visa tai buvo reglamentuota bendrosios formulės, pagal kurią ir miesto praktikos buvo „skirtingos formos, bet vienodo turinio“. Galima būtų ginčytis, kiek įvairovės į miestą įneša naujosios miesto praktikos, tačiau sunku būtų nuginčyti, kad homogenizuojančių sovietinių miesto praktikų atžvilgiu jos žymi rezistencinį lūžį.
