Lūžio taškų apmąstymas. Pragos rajono Varšuvoje atvejis

Šiame rašinyje pamėginsiu suderinti Pragos rajono Varšuvoje analizę ir savo apmąstymus apie miesto erdvių lūžio taškus. Čia tyrinėju lūžio taškų įtaką skaitmeninio ir išmaniojo miesto technologijoms. Mano plėtojamos idėjos paremtos Bruno Latouro darbais, nagrinėjama, kaip jo modernizmo persvarstymo projektas gali būti pritaikytas Rytų Europos miesto erdvių tyrimui.

Istoriškai Varšuvos Pragos rajonas Vyslos upės rytinėje dalyje visuomet buvo plėtojamas gana vangiai, palyginti su miesto centru, įsikūrusiu ant stataus skardžio vakarinėje upės pusėje. Socializmo sąlygomis ir jam sugriuvus toliau laikomasi šio modelio, nes abi politinės santvarkos, nors ir priešingos viena kitai, siekė pertvarkyti miesto centrą stengdamosi, kad jis atitiktų vyraujančios ideologijos architektūros normas. Pragos rajono buvimas greta sparčiai plėtojamo miesto centro pastaraisiais metais ėmė kelti įtampą, kuri, regis, dar labiau intensyvėja ir reikalauja esminių pokyčių. Toks socialinės ir urbanistinės infrastruktūros egzistavimas neišvengiamų pokyčių akivaizdoje leidžia mums apibūdinti šį rajoną kaip atsidūrusį „rizikingos urbanistikos“^[1]Cope, B. (2010), Report from Praga: mega-plans, micro-modernisation and precarious urbanism, Journal of Architecture, 15/1 (2010): 101–116. Esu dėkingas Siarhei Liubimau, pasiūliusiam šį … Continue reading padėtyje.

Per pastarąjį dešimtmetį įvyko nemažai įvykių, kurių kiekvienas atrodė jau būsiąs tas lūžio taškas, atnešiantis kokybinių pokyčių į Pragos rajoną, – į apleistus pastatus ėmė keltis menininkų studijos, įkandin jų atsirado keletas madingų barų, kai kurių namų fasadai buvo atnaujinti Europos struktūrinių fondų lėšomis, čia ėmė aktyviai reikštis vienas populistinių pažiūrų kultūriškai aktyvus miesto tarybos narys, 2012 metų Europos futbolo čempionatui rekonstruotas šiame rajone esantis nacionalinis stadionas, „Koneser“ degtinės gamyklos ir „Port Praga“ sklypuose statant poindustrinį gyvenamąjį būstą pradėta įsisavinti stambias investicijas, ir, galiausiai, prasidėjo Varšuvos antrosios metro linijos statybos, kurias planuojama baigti 2014 m. rudenį. Visgi, nors ir daug šių pranašiškų ženklų, padėtis rajone tebelieka nesaugi net ir gresiančio dar didesnio lūžio taško fone.

Šią nesaugią padėtį iliustruoja štai ši fotografija. Organinio stiklo iškaba ant apleisto gyvenamojo namo sienos skelbia, kad Varšuvos miestas gavo Europos struktūrinių fondų paramą šiam pastatui transformuoti į „Varšuvos technologijų erdvę – Kūrybos centrą Targowa g. 56.“ Nors lėšos gautos veiklos programoms 2007–2013 metais, vienintelis šio projekto vystymo 2014 metais įrodymas yra ši informacinė lenta, pritvirtinta virš mažesnės geltonos lentelės, skelbiančios apie pavojų, kad pastatas gali sugriūti. Taigi, vienoje lentelėje skelbiama informacija apie vis dar nesantį projektą (bet taip, lyg jis jau egzistuotų), o kitoje – apie pavojų, kad statinys gali sugriūti. Regis, tai pačiai erdvei gresia du, nors ir labai skirtingi, bet neišvengiami lūžio taškai. Šios dvi prieštaringos neišvengiamų pokyčių vizijos koncentruotai perteikia, kaip sunkiai man sekėsi analizuoti urbanistinių transformacijų procesą Varšuvos Pragos rajone, ir todėl paskatino lūžio taškų klausimą apmąstyti kur kas plačiau. 

Svarstant šių prieštaringų lentelių fenomeną ir priešingas jų lūžio taškų vizijas plačiau, siūlau pamąstyti, kokią įtaką pokyčiams daro skaitmeninės technologijos. Sparti jų plėtra leidžia vis tiksliau išmatuoti kiekybinius duomenis ir kaskart jų vis daugiau tam, kad pagerėtų ir taptų išsamesnis mūsų supratimas apie supančią aplinką. Padėta lovoje ir fiksuojanti miegančio žmogaus judesius, mobiliojo telefono programėlė leidžia geriau suprasti jos naudotojo miegojimo įpročius. Fiksuodama / matuodama šių judesių pokyčių modelius, programėlė leidžia apskaičiuoti tam tikras gilaus miego fazes ir įvertinti miego efektyvumą. Taip miegas virsta ne tik miegu, bet ir kur kas sudėtingesniu reiškiniu, kurį galima stebėti ir tobulinti. Programėlė gali pažadinti naudotoją pačiu palankiausiu momentu – būtent tada, kai jis arba ji išeina iš gilaus miego stadijos. Tą pačią paradigmą pritaikius lūžio taškams, jie tampa labai svarbūs – jie yra toji ribinė situacija, kurioje kiekybinė statistika (pavyzdžiui, miegančio organizmo judesių skaičius) tampa prisotinta kokybinės reikšmės (miegantysis pereina į kitą miego fazę). 

Šią logiką pritaikius miestui, rezultatas gali būti kažkuo panašus į „Miesto prietaisų skydo“ projektą (City Dashboard Project), kurį parengė Londono universitetas (UCL).^[2]Šį pavyzdį Robas Kitchinas aptaria savo pamąstymuose apie išmaniąją urbanistiką: Kitchin, R. (2013), The Real-Time City? Big Data and Smart Urbanism”. Galima peržiūrėti: … Continue reading Jame duomenys apie įvairius miesto aspektus, pavyzdžiui, orą, transporto tinklus, kelių eismo vaizdo kamerų filmuota medžiaga, informacija apie finansų rinkas ir elektros tiekimo linijų apkrovas, pateikiami realiu laiku. Įdomiausia šiame projekte yra informacijos apimtys ir miesto erdvių įvairovė – šiuolaikiniai miestai yra sudėtingos energetikos sistemų, orų, finansinių rinkų ir t. t. sankaupos, o ne paprastos fizinės erdvinės formos. 

Visgi, paėmus šiuos kiekybinius duomenis ir juos pavertus informacija apie miesto erdves, atsiranda tam tikro netikslumo, kuris itin ryškus Mappiness atveju. Mappiness, angliškų žodžių map (žemėlapis) ir happiness (laimė) darinys, atspindi Londono nuotaiką, remiantis nuolat atliekamos skaitmeninės apklausos duomenimis, kurie yra lyginami su statistiniais vidurkiais, užfiksuotais per ilgesnį laikotarpį ne tik Londone, bet ir likusioje šalies dalyje. Nors į Mappiness patikimumo laipsnį galima žiūrėti labai skeptiškai (ir, žinoma, ne be pagrindo), tačiau vis dėlto pastangos skaičiais išreikšti ir įvertinti erdvės nuotaiką kelia įdomų klausimą apie tai, kaip duomenys gaunami, panaudojami ir išleidžiami į apyvartą. Nors galbūt Mappiness yra labai neįprastas pavyzdys, iš tiesų tokios duomenų imtys tampa įmanomos tik dėl nepaprastai įdomaus sudėtingumo ir supaprastinimo, techninio tikslumo ir kasdienės praktikos (kas, kada, kur ir kaip atliko vertinimus), kiekybinių ir kokybinių prielaidų, lūžio taškų ir aproksimacijos suderinimo kuriant informaciją apie miestą.^[3]Plg. Law, J.; Mol, A. (2002), Complexities. Social Studies of Knowledge Practices, Durham and London: Duke University Press.

Bruno Latouras ir Emilie Hermant savo projekte „Paryžius: nematomas miestas“ (Paris: Invisible City) tyrinėja šį miestą per tinklų, supaprastinimų, perėjimų ir kitų duomenų, kurie būtini miestui funkcionuoti, transformacijų prizmę.^[4]Latour, B.; Hermant, E. Paris: Invisible City, galima pažiūrėti: http://www.bruno-latour.fr/virtual/EN/index.html Latouras ir Hermant savo projekte įrodinėja, kad Paryžius yra nematomas todėl, kad jokios fotografijos, net realaus laiko duomenų išvestys negali padaryti miesto matomo. Bet koks miesto vaizdas yra dalinis (šią idėją patvirtina susipynusios fragmentinių vaizdų, žemėlapių ir tekstų sekos, pateiktos projekto interneto svetainėje). Įvairios matavimų praktikos, pavyzdžiui, meteorologinės, kelių eismo, netgi rinkos kainų nustatymo (pavyzdžiui, kopūstų kainų), arba praktikos, naudojamos paprasčiausiai perkant kavą, daug ko neapima, ir būtent dėl to, ko jos neapima, taip pat dėl to, kas matoma, ir leidžia sugeneruoti bet kurio matavimų proceso duomenis. Tada tie duomenys perduodami ir transformuojami panaudojant daugybę įvairiausių ryšių bei tinklų ir sukuriant cirkuliuojančią informaciją, kuri netgi leidžia miestui funkcionuoti – pavyzdžiui, man ir tūkstančiams kitų užkaisti virdulį reiškia perduoti atitinkamus duomenis elektros tiekėjui, o toliau jie greičiausiai virsta kitais veiksmais, būtinais tam, kad būtų pagaminta daugiau elektros energijos; arba galima viso to nedaryti ir nusipirkti kavos kavinėje – čia monetos paverčiamos sąskaitos čekiu, kuris vėliau virs kavinės ataskaita mokesčių inspekcijai ir t. t.

Čia svarbūs du Latouro ir Hermant nagrinėjamos temos aspektai. Pirma, svarbiausias skaitmeninimo bruožas nėra padaryti miestą matomą – tokį, koks jis „iš tiesų yra“, bet greičiau pabrėžti ir atskleisti tinklų, daiktų, infrastruktūrų ir kasdienių procesų, iš kurių susideda gyvenimas, įvairovę. Tai esminės svarbos klausimas, kadangi modernieji žmonės, pasak Latouro, buvo klaidingai įsitikinę, kad per mokslą jie iš tikrųjų palaiko ryšį su realiu pasauliu, ir tuo pat metu netekę vilties svarstė, ar toks ryšys iš tiesų įmanomas, nes būtent mokslas įvaizdino pasaulį, pavertė jį vaizdu.^[5]Žr. Kolektyvinį internetinį modernistinio mąstymo alternatyvų tyrimą, kuriam vadovavo Bruno Latouras: An Inquiry into Modes of Existence, galima … Continue reading Latouras tai vadina klaidinga dichotomija – pasaulis gali būti ir sukurtas, ir realus. Tai veda prie antrojo aspekto, teigiančio, kad būtent tinklų sukūrimo ir jų funkcionavimo, „perdavimų“ ir tarpininkavimo veiksnių (mediating factors), kuriais pagaminama ir transformuojama informacija, stebėjimas yra esminis dalykas, norint iš naujo pagrįsti tyrimus apie tai, kaip funkcionuoja erdvės.

Latouro teiginys man atrodo labai padrąsinantis, tačiau stebina ganėtinai kitoks regimybės ir neregimybės žaismas posocialistiniuose modernistiniuose miestuose. Grįžtant prie neegzistuojančio Kūrybos centro Varšuvos Targowa gatvėje pavyzdžio, ten esančius tinklus būtina studijuoti, siekiant susidaryti vaizdą, kaip jie ėmė funkcionuoti; šių studijų objektas turėtų apimti procesus, kuriais įgyvendinamos Europos Sąjungos politinės direktyvos finansuojant vienas ir atsisakant finansuoti kitas investicijas Varšuvos rajone: tinklus, sukurtus vieno Varšuvos vicemero, kuris anksčiau vadovavo šio miesto Europos lėšų panaudojimą užtikrinančiai institucijai; praktikas, per kurias kūrybinės urbanistinių erdvių idėjos plinta visame pasaulyje, – šiuo atveju per Britų tarybos remiamą diskusiją, palaikančią Kūrybos centro projektą Pragos rajone; Varšuvos architektūrinio paveldo nustatymo procedūras, su jomis susijusias kliūtis bei įvairias jų apėjimo miesto plėtroje praktikas; šio rajono socialinio audinio tinklus; taip pat netgi architektūrinės infrastruktūros materialaus irimo procesus. Visi šie tinklai yra labai platūs ir reikalauja kantraus tyrimo, bet jų studijavimo metodikos iš esmės turėtų būti panašios į siūlomas Latouro.

Esminis skirtumas šiuo atveju yra tai, kad mūsų aptariamas ženklas neturi referento. Išskyrus ant sienos kabančią lentelę ir projekto aprašymą internete, rašant šį tekstą nepavyko rasti jokių kitų požymių, rodančių, kad šis projektas [Varšuvos rajone] galiausiai bus įgyvendintas. Tam tikra prasme, žvelgiant per Latouro prizmę, tai pranašumas – būtent tada, kai sugenda kompiuterio programa, tinkamai nebeplaka širdis ar nustoja veikusi transporto sistema, aiškiausiai matoma tampa kompleksinė sąveika visų įvairiarūšių komponentų, įgalinančių veikti technologines sistemas, kūną arba miestus. Tačiau, kita vertus, jeigu tinklai ar sistemos neveikia itin dažnai, kaip, regis, nutinka posocialistinio miesto erdvėse, kaip miesto teoretikai gali sukurti prasmingus konceptualius algoritmus, kurie padėtų suprasi miesto pokyčių modelius? Kitaip sakant, būtent todėl, kad sistemos lūžta pernelyg dažnai, lūžio taškai Pragos rajone atrodo neišvengiami ir be galo atidėliojami, o gal jie vis dėlto jau įvyko, tačiau kad jų pasekmės išryškėtų, dar turi praeiti šiek tiek laiko?