Apie „Why Factory“

Per keliolika metų darbo patirties architektūros srityje iki šiol vis iškyla klausimas, kiek ir kokių žinių reikia gauti studijuojant architektūrą? Ar universitete reikia mokytis realių ir praktiškų dalykų, kuriuos galėtumei tiesiogiai pritaikyti pradėjęs dirbti? Ar priešingai. Gal universitetas turėtų būti vieta, kurioje išlaisvini fantaziją ir projektuoji svajonių miestus, nes pradėjusi dirbti, to nebedarysi niekada? Prieš septynerius metus, tik prasidėjus urbanistikos studijoms Delfto technologijos universitete Olandijoje, buvau realybės ir praktiškumo pusėje. Analizavau tikrus miestus, jų problemas, ieškojau realių jų sprendimo būdų. Tada pirmą kartą ir susidūriau su „The Why Factory“ – ryškia, kitaip mąstančia ir kitaip dirbančia studija, kurioje kuriami utopiniai miestai, neįgyvendinami ir nerealūs ateities projektai. Iš visų fakulteto programų „The Why Factory“ išsiskyrė savo darbo erdve (oranžinė tribūna – fakulteto simbolis), nestandartiniais darbo metodais (duomenų bazių kūrimas, programos, žaidimai) ir rezultatais (storiausios knygos, įspūdingos vizualizacijos). „The Why Factory“ studiją fakultete žino(jo) visi, tačiau gerbėjų ji turi turbūt tiek pat kiek ir kritikų.

Tada nebuvau „The Why Factory“ gerbėja, tačiau per pastaruosius keletą metu ja tapau. Šios studijos projektų eiga, turiniu ir rezultatais pradėjau domėtis, kai 2016 metų rudenį kartu su VšĮ „Architektūros fondas“ organizavau projekto „Vertical Village“ parodą bei profesoriaus ir architektų biuro MVRDV vadovo Winy Maas paskaitą. Kas tai per studija ir kokie jos veiklos principai bandžiau išsiaiškinti kalbindama dėstytoją Adrieną Ravon bei buvusią studentę Dalią Uogintę.

Su Adrienu Ravon susipažinau Delfte, jam atvykus dėstyti „The Why Factory“. Pastaruosius šešis metus dirbdamas čia dėstytoju ir tyrėju, Adrien dirbo su skirtingais projektais, dalyvavo įvairiuose jų etapuose. Kaip nuolatinis dėstytojas, jis gerai žino ne tik ideologinę „The Why Factory“ viziją, bet ir visą „virtuvę“, pradedant temų generavimu ir metodologijos formavimu, darbu su studentais, baigiant publikacijų rengimu. Adrien yra architektas, gebantis derinti skirtingas disciplinas, teorines ir technologines žinias. Jis baigė architektūrą FADU-UBA Buenos Airėse ir ENSAPM Paryžiuje, tai pat studijavo programavimą, multimedijas ir interaktyvius žaidimus. Studijoje Adrienas vadovavo kuriant „Ateities modelių“ (ang. Future Models) kursą, kuriame studentai į architektūrinį projektavimą pasitelkia kompiuterinį programavimą.

Tuo tarpu Dalia Uogintė yra architektų biuro „Paleko archstudija“ architektė, prieš tai dirbusi „Shift Architecture Urbanism“ biure Roterdame.  2009 metais Dalia baigė VGTU architektūros bakalauro studijas, 2013 – architektūros magistrą Delfto technologijos universitete. Jos darbai yra apdovanoti A. Dineikos ir E. Vitkaus stipendijomis. Dalią pažįstu ne tik kaip gabią ir kūrybingą architektę, bet ir kaip labai racionalią asmenybę. Netuščiažodžiavimas, konkretumas ir logika – tai žodžiai, apibūdinantys Dalią. Gal todėl ir šiek tiek nustebau, kai 2011 metais studijuodama Delfto technologijos universitete, ji pasirinko pusę metų mokytis „The Why Factory“ studijoje „Anarcity“, kurios tema buvo anarchija.

Kalbindama Dalią Uogintę norėjau sužinoti apie studentų motyvus rinktis šią netradicinę studiją bei ten įgyjamą patirtį. O iš Adrieno Ravon norėjau išgirsti apie studijos metodiką, tikslus, rezultatus.

Dalia, kodėl pasirinkai studijuoti „The Why Factory“ ir ką tau davė pusmetis eksperimentinėje, utopinius miestus kuriančioje studijoje? Ko išmokai ir kaip tai pritaikei vėliau studijuodama ir dabar dirbdama architekto darbą, ar tiesiog gyvenime?

Išvažiavau į Olandiją jau turėdama gan stiprius VGTU bei darbe įgytus techninius architektūros pagrindus ir tikėjausi magistro studijomis praplėsti teorines žinias,  ugdyti mąstymą. „The Why Factory“ vertinama gan dviprasmiškai dėl labai vizualių (suprask – paviršutiniškų) darbų, bet aktualių ir netikėtų temų bei nestandartinio studijų proceso. Man pasirodė įdomu pabandyti architektūrinį projektą pradėti ne nuo vietos ir programos, bet nuo ideologinių ir labai teorinių problemų. Nusprendžiau, kad nepabandžiusi savo jėgų šioje MVRDV kuruojamoje studijoje, paskui gailėsiuosi.

Patirtis įgyta „The Why Factory“ vėliau labai tiesiogiai pravertė kitais metais darant baigiamąjį magistro darbą. Tai – darbo tempas, nauji sugebėjimai dirbti įvairiomis vizualizavimo ir modeliavimo programomis ir netgi žinios apie skirtingas ideologijas. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, vertingiausias dalykas, mano nuomone, buvo pati galimybė pamatyti architektūrinio projekto vyksmą. Jis man atrodė netipinis ir neįprastas. Tai leido suvokti, kad kiekviena problema gali turėti ne tik skirtingus sprendimus, bet ir galybę visiškai skirtingų kelių tų sprendimų ieškoti. Manau, kad tai praplečia matymą ir leidžia vėliau daug plačiau žiūrėti į architektūrines ir šiaip gyvenimiškas problemas, taip sukuriant ir kažkiek kitokius ir turtingesnius jų sprendinius.

Adrien, kas yra “The Why Factory”? Kuo ji skiriasi nuo kitų, tradicinių architektūros mokyklų, studijų, kursų?

„The Why Factory“ yra tarptautiniu mastu veikiantis tyrimų institutas (ang. think tank) įsikūręs Delfto technologijos universitete ir vadovaujamas profesoriaus Winy Maas, kuris taip pat yra garsaus architektų biuro MVRDV įkūrėjas. Winy Maas dirba kartu su komanda, kurią sudaro architektai, tyrėjai, dėstytojai, rašytojai, redaktoriai, grafikos dizaineriai bei įvairūs kitų sričių ekspertai. „The Why Factory“ kiekvieną semestrą organizuoja kūrybines dirbtuves, magistro studijų kursus bei baigiamąsias magistro studijas. Mes esame įsikūrę Delfto technologijos universitete, tačiau dirbame įvairiose pasaulio šalyse. Bendradarbiaujame ir vedame studijas kituose universitetuose, tokiuose kaip IIT Chicago, GSAPP New Yorke, IAAC Barselonoje, ETH Ciuriche, RMIT Melburne ir Bezalel Academy Jeruzalėje.

Ką mes darome? Mūsų nagrinėjama tema yra ateities miestai. Mes analizuojame, kuriame teorijas, vizijas, jas išvystome ir plėtojame, bandydami įsivaizduoti ir pagrįsti, kaip atrodys miestai tolimoje ateityje. Apie miestus kalba daug mokslo institucijų, architektūros mokyklų, tačiau mes tai darome kitaip. Nors miestai yra labai kompleksiškos struktūros, tačiau „the Why Factory“ į juos žiūri tik per vienos temos prizmę. Pasirinkę temą, ją išsamiai analizuojame, bandydami suprasti  visas tos temos problemas ir galimybes.

Mūsų darbo metodologija taip pat yra netradicinė. Ateities scenarijų kūrimas yra esminis jos elementas. Kiekvieną projektą mes pradedame klausdami „kas būtų jeigu…?“. Kaip pavyzdį galiu pateikti projektą „Transformeris Barba“ (ang. Barba – The Transformer). Jį pradėjome klausdami, kas nutiktų jeigu visa aplinka būtu padaryta iš medžiagos, kuri gali keistis, judėti, prisitaikyti: pavyzdžiui kambario erdvė susitraukti ir vėl didėti, transformuotųsi baldai.  Mes klausėme, koks būtų jausmas gyventi nuolat besikeičiančioje aplinkoje, kaip mes prisitaikytume? Tai hipotetinis, įsivaizduojamas scenarijus, kuris galėtų įvykti už šimto, kelių šimtų ar tūkstančių metų. Tačiau kartais mes kuriame projektus ir vizijas, kurios galėtų būti įgyvendintos ir artimesnėje ateityje.

“The Why Factory” analizuoja labai skirtingas temas. Kokios jos yra ir kaip jas pasirenkate?

Mes visada koncentruojamės tik į vieną temą. Analizuojamas temas pasirenkame, iš taip vadinamo „debesies“ – mums įdomių ir aktualių temų debesies. Jau analizavome tokias temas, kaip biologinė įvairovė, pralaidumas, judėjimas ir mobilumas, automatika, laisvė, tankumas, tvari plėtra, lankstumas ir prisitaikymas, laisvalaikis, išradimai. Visos temos yra tarpusavyje susijusios, ir tai padeda judėti nuo vieno projekto į kitą. Jei matome, kad kažkokios temos trūkta, įtraukiame ją į „debesį“. Tema gali būti parinkta pagal komandos narių pomėgius, tyrinėjamas sritis.

Kokia yra “The Why Factory” studijų metodologija? Ką mokosi studentai ir ką iš to gauna?

„The Why Factory“ veikia jau beveik 10 metų. Studijų metodologiją mes apibrėžėme pačioje pradžioje ir nuo tada ją atnaujiname, tiksliname, plečiame. Kiekvienas naujas projektas – tai galimybė metodologiją persvarstyti iš naujo. Tačiau visada pagrindu lieka „kas būtų jeigu…?“ scenarijus.

„The Why Factory“ projektai susideda iš trijų skirtingų dalių. Visų pirma tai modelis – įsivaizduojamas, abstraktus, teorinis miestas, kuris yra sukuriamas išryškinat vieną temą ir jos galimybes ateityje. Šiame ateities mieste apsijungia mokslas ir fantastika. Antra – tai bandymas tokį miestą perkelti į realią situaciją, palyginti jį su tikrais miestais, gyventojų, valdžios institucijų poreikiais. Trečia – tai  programavimas. Tai gali būti duomenų bazė apibendrinanti visą apie miestą sukauptą informaciją, poreikių skaičiavimas, gyvenimo kaip žaidimo modeliavimas. Studijoje mes turime „Ateities modelių“ (ang. Future Models) kursą, kuriame studentai gauna specifinių programavimo žinių, supranta programavimo logiką, tai padeda pristatyti ir vystyti projektus, realizuoti idėjas, tai gali būti parametrinis modeliavimas, įvairių interaktyvių įrankių naudojimas.

Kiti itin svarbūs studijų „The Why Factory“ aspektai – tai grupinis darbas ir dialogas tarp analoginių ir skaitmeninių metodų. Projektas, galintis tai iliustruoti, yra „Poringas miestas“ (ang. The Porous City), kuriame reikėjo projektuoti pastatus-bokštus iš Lego kaladėlių. Kiekvienas pastatas turėjo būti 50 cm pločio, 50 cm ilgio ir 250 cm aukščio. Studentai turėjo išbandyti įvairias geometrines bokštų transformacijas ir įvertinti, kaip tai veikia pastato porėtumą, pavyzdžiui kaip pastato svirimas į vieną šoną keičia pastato balkonų, terasų, atsiveriančių vaizdų skaičių. Mes pastebėjome, kad studentai pradėjo kurti įvairias taisykles, kaip transformuoti pastatus, todėl pasiūlėme perkelti šias taisykles į parametrinį modelį. Tai padarėme per „Ateities modelių“ kursą. Parametriniame modelyje pradėjome žaisti su duomenimis, keisti įvairius kriterijus ir žiūrėti, kaip tai keičia pastato dizainą. Tada grįžome prie Lego maketų ir išbandėme tai, ką sukūrėme. Tada ir prasidėjo įdomybės, nes maketai pradėjo skilinėti. Vadinasi tai kas veikė parametriniame modelyje, neveikė tikrame makete. Projekto gale maketai buvo eksponuojami fakultete. Visi sustatyti vienas šalia kito atrodė išties įspūdingai, buvo įdomu juos lyginti ir vertinti, nes visi buvo sukurti pagal tas pačias taisykles. Kitais metais nusprendėme tęsti projektą, tačiau šį kartą skaičiuoti pastato porėtumo įtaką konstrukcijoms ir kainai. Statybos konstrukcijų ir technologijų žinias mes gauname iš  Statybos technologijų departamento dėstytojų, kurie baigiamajame magistro kurse prisijungia prie mūsų komandos.

Ar studentams patinka tokia metodologija?

Grupinis darbas kelia nemažai iššūkių. Tačiau nuo pat pradžių, kai studentai atvyksta, mes jiems pasakome žaidimo taisykles. Jei nori mėgautis studijomis, turi, iš tiesų, pasinerti į šį žaidimą. Kursai turi gana griežtą formatą, tačiau rėmų viduje, studentai gali vystyti savo idėjas, išlaisvinti fantaziją, kuri, tai kas jiems įdomu ir patinka. Kai pasiūlymai ir projektai yra pateikti tuo pačiu formatu, yra labai lengva juos lyginti, analizuoti, vertinti. Jau po pirmųjų peržiūrų studentai pamato grupinio darbo, vienodo formato privalumus, galimybės lyginti projektus. Visas grupės tyrimas tampa kiekvieno darbu.

Dalia, tu mokeisi „The Why Factory“ studijoje „Anarcity“ ir kartu su studentų grupe nagrinėjai anarchijos atspindžius architektūroje bei jos principų taikymą gyvenamos aplinkos kūrime. Kokia buvo tavo patirtis? Kaip vyko studijos „The Why Factory“?

Pusės metų kursą pradėjome darbu grupėse. Pasiskirstę poromis analizavome ideologinius ir istorinius anarchijos ir kitų politinių sistemų aspektus, praktiškai įgyvendintas ir neįgyvendintas anarchistinių valstybių ir kitų darinių atvejus, garsiausių ir įtakingiausių anarchijos mąstytojų ir veikėjų darbus ir biografijas, ir galiausia – jų minčių atspindžius atskirų architektų darbuose ar urbanistinėse struktūrose. Paskutinė analizės dalis buvo anarchijos apraiškų New Yorko Manhattano rajono statybos kode (ang. building code) tyrimas.

Tiriamoji dalis truko pusę semestro. Antra pusė semestro – projektas – buvo suorganizuotas kaip žaidimas.  Mes, 25 studentai, poromis ar individualiai turėjome sukurti gyvenamas struktūras, leidžiančias teritorijos gyventojams kokybiškai išgyventi anarchijos sąlygomis: be jokių išankstinių taisyklių. 

Visa proceso eiga buvo paskirstyta savaitėmis: pirmą savaitę kiekvienas mūsų bendroje teritorijoje turėjome apgyvendinti po vieną gyventoją, antrą savaitę – dešimt, trečią – šimtą ir t.t. Septintą, paskutiniąją savaitę, kiekvienas studentas duotoje teritorijoje sutalpino po milijoną gyventojų.

Viena dalis projekto buvo architektūrinė, vizualioji dalis – turėjome atsakyti, kaip kiekvieno iš mūsų struktūra atrodo, kokiu būdu ji gali plėstis ir prisitaikyti prie gausėjančio gyventojų kiekio, kaip užtikrina kiekvieno individo laisves ir teises. Visa tai buvo modeliuojama ir talpinama į bendrą 3D modelį. Kita projekto dalis – derybos dėl maisto, vandens, atliekų bei teritorijos, bandymas pasitvirtinti taisykles, kurios turėtų leisti augant miesto gyventojų skaičiui užtikrinti jiems išgyvenimo sąlygas. Visa tai vyko atskiroje Facebook grupėje. Savaitės gale visas šis procesas, naujos idėjos, vykusios derybos, buvo sudedamas į trumpus filmukus, kurie būdavo pristatomi dėstytojams ir sulaukdavo jų komentarų ir kritikos.

Galutinis projektas taip pat buvo kiek neįprastas – greta be proto didelės apimties 25 milijonų būstų 3d modelio buvo taip pat parengti dvidešimt penki poros minučių trukmės filmukai, pristatantys visas tas septynias savaites kilusias mintis ir vykusias dramas.

Toks keistas ir architektūros studijų neprimenantis procesas reikalavo labai daug naujų įgūdžių – nuo darbo animacijos kūrimo programomis iki visiškai kitokio požiūrio į grupinį darbą. Procesas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs kaip žaidimas, tapo labai realiu architekto darbo simuliatoriumi.

Visi “The Why Factory” projektai virsta knygomis. Tai turėtų labai motyvuoti studentus. Adrien, kodėl jūs leidžiate knygas ir kiek prie to prisideda studentai?

Mūsų idėja yra dalintis idėjomis ir tyrimų rezultatais su plačiąja auditorija. Todėl mes organizuojame diskusijų renginius, parodas, leidžiame knygas. Šios viešinimo kompanijos ašis yra knygų serija „Ateities miestai“ (ang. Future Cities Series) kurią leidžiame kartu su nai010 leidėjais iš Roterdamo. Studentai yra daug įsitraukę į knygų leidimą. Jie kurią pasakojimą, galvoja idėjas kaip perteikti istoriją, pristatyti skirtingus knygų skyrius. Tačiau pačios knygos studentai nedaro, jas leidžiame mes. Papildome knygas įvairiais “The Why Factory” ir partnerių tyrimais, interviu, straipsniais ir projektais. Mūsų tikslas yra išleisti po knygą kas metus. Viena tema vienai knygai. Jau esame išleidę devynias knygas. Kaskart išleidę knygą organizuojame jos pristatymo renginį – viešą diskusiją, į kurią kviečiame visus prisidėjusius prie leidinio bei temos ekspertus.

Taip pat “The Why Factory” organizuoja parodas. Mūsų tyrimai yra pristatyti įvairiose bienalėse, dizaino savaitėse, muziejuose. Visai neseniai atidarėme parodą Madride, kur pristatėme dešimties metų “The Why Factory” retrospektyvą. Buvo pristatyti maketai, leidiniai, video filmai.

Dalia, ar gali palyginti kaip „The Why Factory“ studijos metodai, darbas, tempas, turinys skiriasi nuo architektūros studijų Lietuvos universitetuose?

Studijos tikrai skiriasi. Tiek projektų turinys, tiek pats darbo metodas, kurį mačiau VGTU buvo gana nusistovėjęs, realus ir sudėliotas pagal kasdienes architekto darbo rutinas: gaunama užduotis su pastato programa, dydžiu ir vieta, tuomet nagrinėjama jam numatyta teritorija, eskizuojami keli variantai ir vienas jų vystomas iki detalesnio ar abstraktesnio pastato projekto. Tokia rutina, manau yra naudinga susipažįstant su pačiais architektūros pagrindais ir architekto darbo principais, tačiau nėra skirta toliau lavinti vaizduotei ar kūrybiniam mąstymui.

Tuo tarpu studijos „The Why Factory“, manau, lavino visiškai kitus smegenų vingius. Papuolęs į nepažįstamą procesą ir problemą, žinoma, labiau pavargsti, bet taip pat prieini ir turiningesnį rezultatą. Nebuvo nei programos, nei konkrečios vietos. Ribas šiam projektui sudarė tik pašėlęs tempas ir vieno semestro trukmės žaidimo taisyklės.

Šiandien būsimam architektui nebepakanka išmokti universitete nubrėžti liniją ir erdviškai mąstyti. Itin svarbiomis kompetencijomis tampa gebėjimas suprasti kitas disciplinas, projektų ir problemų kompleksiškumą, mokėti dirbti komandoje, kūrybiškai ieškoti sprendimo būdų. Visas šias savybes ugdo „The Why Factory“. Nors „The Why Factory“ kritikuojama, kad siūlo utopinius, dažnai ekonomiškai nepagrįstus sprendinius ir architektūrinėmis priemonėmis bando išspręsti ne architektūra sprendžiamas pasaulio problemas (tokias kaip skurdas ar maisto stygius), tačiau studijos metodologija ir analizuojamos temos ugdo savybes, kurios tampa vertingomis ne tik studijuojant, bet ir pradėjus užsiimti profesionalia praktika. Griežti projektų rėmai išlaisvina kūrybiškumą, nes skatina interpretuoti ir ieškoti atsakymų. Galiausiai, manau, yra itin svarbu, kad „The Why Factory“ analizuoja aktualias temas ir ieško sprendimų rytdienos problemoms, kurias dažnai pamiršta tradicinės architektūros mokyklos su per retai atnaujinamomis, ir nuo pasaulio problemų ir aktualijų nutolusiomis studijų programomis.

Justina Muliuolytė – yra architektė urbanistė, įmonės „Pupa – Strateginė urbanistika“ įkūrėja.  Justinos tyrimų ir projektų objektas yra miestai, urbanistinės struktūros ir viešosios erdvės. 2007 metais Justina baigė architektūros bakalaurą VGTU,  2010 m. apsigynė urbanistikos magistrą Delfto technologijos universitete, studijavo pagal mainų programas ir dirbo  Italijoje, Argentinoje, Ispanijoje, Olandijoje. Nuo 2013 metų Justina dirba su „Pupa – Strateginė urbanistika“ Lietuvoje, konsultuoja savivaldybes, rengia projektus apie esamų miesto dalių atnaujinimą, tvarią miestų plėtrą, bendruomenių įtraukimą į miesto planavimą. Nuo 2013 metų dalyvauja įvairiuose edukaciniuose Architektūros fondo projektuose.