Berlynas tampa normalus?

Gal skamba paradoksaliai, bet didžiausias Berlynui kylantis pavojus yra tai, kad jis gali tapti įprastu Europos miestu. Šiuo metu pastebimas nedidelis jo gyventojų skaičiaus augimas tapo puikia dingstimi reikštis politikams, teigiantiems, kad kitas – „naujasis Berlynas“ jau pakeliui. Šį kartą daugybė naujai įsteigtų įmonių, kūrybinių susivienijimų ir biotechnologijų centrų išgelbės šį metropolį ir pavers jį tikru Rytų Europos kultūrų katilu. Jau esate tai girdėję?

Tačiau po visiems žinoma Berlyno megalomanija ir troškimu įgauti metropolio įvaizdį slypi visai kitokia tikrovė. Griūvančios mokyklos ir vaikų darželiai, nuolat didėjantis visuomenės susiskaldymas ir destruktyvus turizmas tapo kasdiene tikrove, o ne paviene šiaip jau stabilios visuotinės gerovės sistemos spraga. Maža to, dar viena (statistiškai) nematomų ekspatriantų bendruomenių (pavyzdžiui, jaunimo iš ES pakraščių ar ieškančiųjų prieglobsčio) banga, priviliota žiniasklaidos kuriamo Berlyno įvaizdžio, čia ieško nišų ir trumpiausių kelių, nes tai vieta, kurioje viskas įmanoma.

Bet kuri Europos sostinė norėtų turėti Berlyno šarmo, jam būdingą jaunų, madingų, meniškų žmonių ir gerų universitetų derinį. Politinis elitas, priešingai, daro viską, kad paverstų Berlyną nuobodžia ir ekonomiškai stabilia Vokietijos sostine su švariais fasadais ir laiku važinėjančiais metro traukiniais. Pastebėtina, kad du prieštaringi Berlyno įvaizdžiai – proletariško miesto be tapatybės ir modernaus kultūrinio metropolio^[1]Lanz, S. (2013) Berlin Diversities: The Perpetual Act of Becoming of a True Metropolis, Berlin Reader, Transcript Verlag, Bielefeld. – ir toliau išlieka kaip svarbios daugybės skirtingų rodiklių ir patirčių sąlygos.

Blogiausios praktikos tęstinumas Berlyne

Prie daugybės šiaip jau darnaus miesto užstatymo proceso pertrūkių, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo ar Berlyno sienos laikais, prisidėjo nauji pastarųjų metų lūžio taškai, pavyzdžiui, spekuliatyvi finansinė veikla (Bankgesellschaft skandalas) ir reakcingi mėginimai pertvarkyti miesto paveldą (Humboldt Forum ir simbolinis Palast der Republik pašalinimas), dėl kurių Berlynas tampa sunkiai suprantamas ir neįmanomas sutvarkyti. Šios struktūrinės nesėkmės kelia nuolatinę vidinę įtampą tarp politinio elito ir eilinių gyventojų, kurie paprastai yra kur kas labiau suinteresuoti konkretaus rajono politika ir tiesioginiais veiksmais.

Berlynas atrodo it nepertraukiama radikalių pokyčių, politinių, ekonominių ir socialinių lūžio taškų seka, reikšmingai pakeitusi miesto kultūrinį kraštovaizdį ir erdvinį planavimą. Pastaruoju metu senąją nacionalinę Berlyno kritinės pertvarkos dramą papildė dar viena serija, kurioje Berlyno internacionalizavimas vaidina kur kas didesnį vaidmenį nei tradicinių gatvių modelių ar pastatų aukščio problemos. Ištisi kvartalai mieste statomi finansuojant skandinavų ir japonų pensijų fondams, vis daugiau įmonių į Berlyną perkelia savo būstines, sparčiai auga užsienio studentų skaičius. Kasmet intensyviai didėjantis turistų skaičius jau nieko nebestebina. Simbolinių formų kūrimas^[2]Scott, A. J. (2001) Capitalism, Cities and the Production of Symbolic Forms. Transactions of the Institute of British Geographers. Vol. 26.1: 11-23. ir masinis jų eksportas pamažu tampa dominuojančia miesto valdžios komunikacijos strategija, miesto rinkodarą grindžiančia atsainiai, tačiau itin greitai – per naktį pastatytų objektų skaičiumi.

Trumpai peržvelgus nesėkmingų miesto megaprojektų ir kitų blogiausios praktikos valdymo formų^[3]Krätke, S. (2004) City of Talents? Berlin’s Regional Economy, Socio-spatial Fabric and ‘Worst Practice’ Urban Governance, International Journal of Urban and Regional Research 28.3: … Continue reading istoriją, pastebėtinos dvi nesėkmingos miesto plėtros tendencijos – tariamų urbanistinių mazgų ir plataus vartojimo objektų, tokių kaip Potsdamer Platz^[4]Lanz, S. (2013) Berlin Diversities: The Perpetual Act of Becoming of a True Metropolis, Berlin Reader, Transcript Verlag, Bielefeld. ir nebaigtas BBI oro uostas, kūrimas. Regis, darnus ir sklandus ekonominiame, socialiniame bei politiniame sektoriuose veikiančių subjektų darbas^[5]Krätke, S. (2004) City of Talents? Berlin’s Regional Economy, Socio-spatial Fabric and ‘Worst Practice’ Urban Governance, International Journal of Urban and Regional Research 28.3, … Continue reading niekada nebuvo stiprioji Berlyno pusė. Nors ir yra pavienių sėkmingos plėtros atvejų, kuriems nuolatinis netikrumas ir permainos kelia grėsmę, šiuo metu vyrauja nekilnojamojo turto spekuliacijos, valdomos šios rinkos dėsnių ir logikos.

Miesto pionierių evoliucija

Įvairios gyventojų iniciatyvos, nors ir atsidūrusios megaprojektų, turizmo pakilimo ir nekilnojamojo turto spekuliacijų šešėlyje, vis dėlto rado dirvą, palankią eksperimentams ir pasidaryk pats tipo miesto plėtrai. Įsiterpusi oficialiosios miesto plėtros plyšiuose ši neįprasta menininkų, smulkiųjų verslininkų, aktyvistų ir studentų biosfera eksperimentuoja su naujomis gyvenimo ir darbo kartu formomis, nepriklausoma kultūrine produkcija ir net naujomis politikos formomis. Apibendrintai galėtume išskirti tris pagrindinius laikotarpius, kuriais miesto pionieriai taikė skirtingas taktikas savo santykiams su oficialiąja miesto plėtra.

1. Laikotarpis nuo Berlyno sienos griuvimo iki 2004 metų – audringas XX amžiaus dešimtasis dešimtmetis: tuo metu Berlynas atranda laikinus erdvių panaudojimo būdus, nes egzistuoja erdvės perteklius ir valdžios trūkumas. Šiame laikinųjų statinių mieste, besikuriančiame suvienytos Vokietijos sostinėje, radosi nauji erdvių pritaikymo modeliai, ėmė reikštis visai nauja mieste veikiančių subjektų karta, iš esmės kilusi iš subkultūrinio sluoksnio (daugiausia klubinės kultūros). Pagrindiniai šio laikotarpio pasiekimai buvo pasitikėjimas savimi, specializacija ir žiniasklaidos dėmesys.

2. 2005–2010 metai: konsolidavus valstybinės valdžios aparatą ir pastebėjus pirmuosius miesto rajonų administracinio restruktūrizavimo rezultatus, kurių pasekmė buvo sumažėjęs erdvės perteklius, ėmė burtis pirmosios miesto pionierių ir nekilnojamojo turto savininkų sąjungos. Erdvių panaudojimo ir smulkiosios ekonominės veiklos diversifikaciją valdžia pripažino vienu iš būdų miesto plėtros spragoms užkamšyti, investuojant kuo mažiau valstybės (savivaldybės) lėšų. Kartu su mokestinių galimybių pripažinimu pionierių strategijos įkvėpė daugybę pilietinio sektoriaus veikėjų, siekiančių aktyviau panaudoti skiriamas lėšas, pavyzdžiui, SozialeStadt. Jau egzistuojantis planavimo dokumentas Quartiersmanagment, kuriuo siekta padidinti socialinę sanglaudą ir įgalinti veikti visuomenės atstumtuosius, deja, tapo parankus tik išsilavinusiai vidurinei klasei, kuriai rūpėjo kūrybinė ekonominė veikla ir naujos paslaugos, ir tai ilgainiui ėmė kelti grėsmę smulkiajam verslui, bedarbiams ir emigrantų bendruomenėms.

3. Nuo 2010 metų iki dabar: galutinis pionierių ir įvairių jų inicijuotų programų, pavyzdžiui, StEK2020, pripažinimas kelia visai logišką klausimą: o kas tie „pionieriai“ yra šiandien, turint galvoje pakitusias sąlygas mieste. Nors apsidraudę įvairiais dokumentais miesto plėtros pionieriai (Tempelhofer Freiheit) jau tapo kone norma, egzistuoja didelė veikti Berlyne suinteresuotų pasidaryk pats, įvairių bendruomenių iniciatyvų ir tarptautinių pilietinių iniciatyvų šalininkų diversifikacija. Be to, ir pati „miesto pionierių“ sąvoka labai išsiplėtė – dabar jau gali reikšti net vietos savivaldos vadovą, jaunimo organizacijas ar socialinį verslą.

Atidus miesto atkūrimas ir dalyvavimo krizė 

Atidaus miesto atkūrimo programa, kartu su atitinkamais socialiniais, ekologiniais ir ekonominiais dokumentais parengta Tarptautinės statybos parodos IBA 84 metu, sukėlė diskusiją apie dalyvavimą miesto plėtroje ir buvo skirta produktyviems santykiams tarp pagrindinių miesto planuotojų ir gyventojų iniciatyvų atstovų užmegzti. Iš dalies ji padėjo išspręsti būsto krizę ir įtvirtino tam tikrą mechanizmą, kaip tvarkytis su skvoterių judėjimu, be to, ji sukūrė prielaidas veikti iš apačios. Nuo to laiko aplinkybės pasikeitė abiejose suinteresuotųjų pusėse. Ne tik sumažėjo valstybės finansavimas, bet pastebimos ir tam tikros pastangos atsakomybę už komunalines paslaugas (pavyzdžiui, valymo) iš valstybės perkelti gyventojų iniciatyvoms, įteisinant jas kaip iniciatyvų pilietiškumą. Be to, gyventojų iniciatyvos (iš apačios) sudaro naujas sąjungas, tam tikrais atvejais netgi politines, ir iš esmės dėl prieinamų [įperkamų] technologijų visai pakeitė žiniasklaidos struktūrą. Miesto rajonų politika tapo kur kas intensyvesnė – tai rodo akivaizdūs gentrifikacijos ir privatizacijos požymiai viešajame sektoriuje. Vietos savivaldos vadovas tapo svarbia figūra, balansuojančia tarp politikos Berlyno senate ir vietos ypatumų.

Vis dėlto esami visuomenės dalyvavimo [miesto planavime] modeliai nėra tinkamai pritaikyti sudėtingiems šių dienų iššūkiams, kuriems būdinga įvairiapusė priklausomybė nuo pasaulio ekonomikos, kultūrinės produkcijos ir valstybės politikos. Gyventojų dalyvavimą dabar kvestionuoja ne tik kritiškai nusiteikę mokslininkai, bet ir patys gyventojai, akcentuojantys skaidrumo stoką, nepakankamą bendradarbiavimą ar net kai kurių bendruomenių neįtraukimą. Neretai dalyvavimas tėra planinis įvykis, kuriuo ieškoma pasiteisinimų, ir miestai atkuriami silpnesniosios visuomenės dalies kaina. Į šalį nustumtai bendruomenei nelabai suprantamos pernelyg biurokratizuotos miesto planavimo procedūros, ji neturi galimybių (o dažniausiai – laiko) bei priemonių nuomonei apie savo poreikius pareikšti, išskyrus skundų teikimą.

Iš naujo atrastas rajonas Moabiter Mix

Nuolat didėjantis savarankiškai veikiančių visuomeninių veikėjų ir jų susivienijimų sąmoningumas ne tik miesto apylinkės, bet ir keleto apylinkių tinklo lygmenyje (pavyzdžiui, Goetheʼs instituto inicijuotas Weltstadt projektas) rodo didelį akademinės bendruomenės poreikį studijuoti įvairius vietinių veikėjų santykių aspektus ir kitų kultūrų dominuojamų miesto dalių ypatumus. Kur kas veiksmingiau nei sudarinėti spalvingus miesto plėtros planus yra į konkretaus miesto rajono automobilių statymo problemą žvelgti per socialinių mokslų prizmę – analizuoti turizmo plėtrą (regiono lygmenyje), susisiekimo mieste ir jo prieigose problemas (automobilių ir viešojo transporto panaudojimą) ir su tuo susijusius socialinius pokyčius (pavyzdžiui, į rajoną keliasi gyventi šeimos su vaikais ir nuosavu automobiliu).

Be to, pastaruoju metu itin populiarėja miesto studijų programos ir jų daugėja – nuo miesto geografijos iki gyvenimo būdo studijų. Ši tendencija spartina naujos profesinės tapatybės, darbo vietų kūrimą ir veiklos organizavimo būdų kaitą. Kadangi miesto rajonų valdžia ir esami dokumentai (Quartiersmanagement) nepajėgia prisitaikyti prie vykstančių pokyčių tempo bei pobūdžio ir neužtikrina pakankamo stabilumo, kurio reikia tam, kad pilietinių iniciatyvų subjektai galėtų įgyvendinti projektus, būtina ieškoti naujų bendradarbiavimo formų. Tiek idėjų, tiek erdvių kūrimas kartu šioje situacijoje yra kur kas tinkamesnis negu tradiciniai dalyvavimo [miesto plėtros procese] modeliai, susiformavę dar XX amžiaus septintajame ar aštuntajame dešimtmečiais.

Moabiter Mix projektas buvo parengtas, nes dėl žlugusios pramonės reikėjo skubiai transformuoti tipinius Berlyno rajonus, kuriuose gyveno didelis emigrantų ir socialinės paramos gavėjų procentas, tvyrojo įtampa nekilnojamojo turto sektoriuje. Projektu, kuriame pritaikyta erdvės komunikacinės statybos teorija (theory of the communicative construction of space), sujungianti veiklą, žinias ir bendravimą,^[6]Christmann, G. (2006) ‘Urban Pioneers’ and their Social Networks – A Remedy Against Social Exclusion in Urban Neighbourhoods? The Case of Berlin-Moabit. siekiama spręsti pagrindines socialinės atskirties problemas ir ieškoma galimybių naujai bendrauti su visuomenės atstumtųjų bendruomenėmis, kuriant jų erdves.

Moabiter Mix taip pat siekiama atgaivinti vietos savitumą (Berliner Mischung), kai gyvenama ir dirbama tame pačiame rajone, tačiau projekte įdiegtas ir bendradarbiavimo tarp skirtingų sektorių – vietos valdžios atstovų, smulkiųjų verslininkų ir nepriklausomų kultūros institucijų – eksperimentas. Pagrindinė mintis – kviesti vietinius gyventojus įsisavinti neseniai suformuotą parką ir vieną iš visuomeninių erdvių, itin retų šiame rajone, panaudojant inovatyvias kultūros formas. Šiam bendradarbiavimui sukurti pasitelkiami tradiciniai sambūvio būdai (kartu žiūrėti futbolo rungtynes, organizuoti mugę, kartu valgyti ir gaminti maistą), kai susiskaldžiusios bendruomenės (parku besinaudojantys gyventojai) patenka į nenuspėjamas (neplanuotas) situacijas ir užmezga naujus socialinius ir ekonominius santykius. Tokios kultūrinės intervencijos padeda užmegzti įvairius horizontalius santykius ir atrasti bendrų interesų, kurie ilgainiui gali išsivystyti į struktūriškai patikimą organizacinį modelį. Pavyzdžiui, supažindinus amatininkų bendruomenę su vietos menininkais ir mokslininkais ir padėjus jiems per mugę sukurti tam tikrus tandeminius santykius, jie greičiausiai norės organizuoti panašią mugę kitais metais, tik šį kartą jau turės daugiau galių ir prisiims daugiau įsipareigojimų.

Taigi, į įgaliojimų suteikimą projekte žiūrima kaip į laipsnišką procesą, kuriame vietos veikiantieji subjektai gali patys planuoti tam tikrus pokyčius mieste, užuot dalyvavę iš anksto parengtuose projektuose, kuriuos paprastai kuria suinteresuotos grupės, atitrūkusios nuo kasdienio gyvenimo tikrovės. Galiausiai, vietos lygmenyje atrastos naujos aktyvizmo formos yra labai svarbus aspektas esamomis tradicinės politikos saulėlydžio sąlygomis,^[7]Swyngedouw, E. (2009) The Antinomies of the Postpolitical City: In Search of Democratic Politics of Environmental Production. International Journal of Urban and Regional Research 33.3. turint galvoje neoliberalistinio miesto lankstumą ir didėjančias galimybes tiesiogiai veikti valstybės silpnėjimo akivaizdoje.