Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) atvirumo principą atliepia ne tik bibliotekos darbo filosofija, bet ir pastato architektūra. Tai pastatas, kuriame iš kiekvienos darbo vietos galima matyti šalia esantį mišką, stebėti besikeičiančią dienos šviesą, čia būdamas jautiesi viso pastato dalimi – aukštus jungia įspūdingo dydžio holas ir laiptai, matosi toli, tad erdvės banguoja, persišviečia ir atsiveria.