Nebūčiau architektas jei darant eksperimentą nekirbėtų kažką suprojektuoti. Nuo pat eksperimento pradžios savęs klausiau „koks bus jo rezultatas?“ – turėjau metodą, bet metodo produktai buvo neaiškūs. Kas gavosi, sakyčiau, yra kaip galutinis teiginys, bet ne žodinėje formoje. Supratau, kad biblinė išmintis ne veltui taip giliai yra įsišaknijusi vakarų filosofijoje, vis dėl to kūrėjas negali nekurti pagal savo įvaizdį, taip gimė instaliaciją, savotiškas nurengtas „architektūros kūnas“ – apibendrinimas mano patirčių apleistuose, pamirštuose pastatuose, transliuojantis jų žinutes klausytojam ir verčiantis liestis, uosti, susidurti su architekturos/urbanizmo kaip ekosistemos savybėm tiesiogiai.

Dar viena metodo išeiga, meditacija apie gyvenimą – jo šviesumą, energiją, nuostabą, kad esi, kad judi, kad bendrauji, kaip vienas begalinėje daugumoje tokių pačių gyvybių, besisukančiu viena aplink kitą.