Žmogaus kūriniai reflektuoją patį žmogų, ne tik iš personifikacijos ar bio-mimikos, bet ir taip, kaip formuojam santyki su savimi. Šis eksperimentas – ekstrapoliacija kūniškųjų architektūros ir kūrybos aspektų, kaip paieška, kokį santykį modernus žmogus turi su savo kūnu ir hipotetinis teiginys, kad būtent dėl šio santykio mūsų kūryba yra destruktyvi. Kiekvienas kūnas, ar jis būtų biologinis, ar urbanistinis/architektūrinis – pastatas ar miestas, yra gyvas organizmas, kuris turi tiek pat teisės į egzistencija kaip ir mes. Galų gale, pagal ką mes sprendžiam, kas yra kūnas/gyvas organizmas, kas ne? Žiūrint plačiai, tie patys miestai, pastatai, mūsų visa aplinka yra ekosistemos lastelių, kaip ir mes patys, veikiančiu kartu išgyvenimo vardan. Dėl to eksperimento metu bandau dekonstruoti kūna – kūna kaip ne įrankį, skirta tik tikslui pasiekti ar palaikyti smegenim – tam, ką mes įsivaizduojam kaip save, “vessel of the consciousness”, bet kaip lygų su mūsų sąmonei, ir ne tik mūsų kūną, bet visas ekosistemas ir pateikiu jas dialoge su mumis, mus, klausančius jų kalbos, prarytus ekosistemos, egzistuojančios joje, ne virš jos.