Aštuntasis Architektūros [pokalbių] fondo ciklas pristato antropologinį žvilgsnį į architektūrą ir kartu kviečia patyrinėti architektūrą kaip socialinį reiškinį, atkreipti dėmesį į socialines jos atsiradimo priežastis, veikimą ir įtakas. Pirmiausia architektūra yra erdvės modeliavimas, o erdvė – esminis patirties matmuo, todėl svarbu suvokti, kokios konkrečios fizinės, juslinės, istorinės ar socialinės savybės mus supa bei perprasti, kaip jos verčia mus elgtis, judėti, jaustis ir mąstyti. „Erdvė“ nuo Dekarto Vakarų kultūroje suvokiama kaip abstrakti idėja. Ji įsivaizduota tarsi tąsi tuštuma, kuri gali būti pildoma įvairiais fiziniais ir socialiniais parametrais. Realybėje ši abstrakcija neegzistuoja, nes kiekviena reali erdvė neatskiriama nuo daugelio konkrečių savybių. Kartu su modernistinio mąstymo kritika, nukreipta prieš abstraktų ir universalų architektūros kaip formos ir funkcijos apibrėžimą,  pastaraisiais dešimtmečiais šiuolaikinėse erdvės studijose vis labiau įsigali „vietos“ terminas. „Vieta“ – tai konkreti, lokali, spalvota ir veikli erdvė, kuri riboja ar skatina, kontroliuoja ar įgalina, įkvepia ar slegia, taip pat ji gali būti triukšminga, guodžianti, džiugi ar tyli.

Susidomėjimas socialiniu erdvės vaidmeniu į architektūros studijas įtraukė ir socialinių mokslų disciplinas. Kaip viena ar kita vieta sukuriama ir kodėl ji vienaip ar kitaip veikia – bando atsakyti antropologiniai erdvės tyrimai. Šiame paskaitų cikle pakviesti pranešėjai iš skirtingų perspektyvų žvelgia į architektūrines vietas, nagrinėdami jų socialinę įvairovę, nusikaltimų geografiją, vaikų mobilumą, architektūros socialumą bei vaizduotės architektūrą – architektūros įvaizdžius fotografijoje.