Populiarioji urbanistika ir egalitarizmo problema

Siekiant parodyti dabartinės urbanistikos ir miesto plėtros praktikų lūžį, pats laikas į urbanistiką pažvelgti iš išorės, o ne iš vidaus. Tai reiškia, kad turime ne vien identifikuoti naujus žemės panaudojimo būdus mieste ir su tuo susijusius naujus socialinius vaidmenis, bet ir užduoti klausimą, ką naujo galime išskirti tuose būduose, kuriais urbanistika palaiko ir įteisina esamą socialinę tvarką. Jei jau klausiame, kas šiandien aktualu urbanistikos studijose, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kodėl jos tapo tokios aktualios pastaruosius du dešimtmečius. Užuot aiškinęsi miestų savivaldos ir jiems skirtų išteklių paskirstymo skirtumus, turime suprasti, kodėl urbanistika tampa pagrindine inovacijų vieta valdymo ir išteklių prieinamumo srityse. Šiuo aspektu kyla itin didelis noras hipotetiškai pasvarstyti, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui idealios visuomenės linko prie demokratinės valstybės politikos ir technokratinės miestų plėtros politikos modelio, tačiau šiuo metu viskas yra atvirkščiai – valstybinė politika tampa vis technokratiškesnė, o miestų plėtros politika – vis demokratiškesnė.

Žvelgiant išoriškai, tai reiškia, kad tautinės valstybės modelis darosi vis mažiau tinkamas politiniam atstovavimui, kadangi nacionalinio lygio politikus sistemingai varžo keleto valstybių (ar jų blokų) kontroliuojama politika ir tam tikros interesų grupės. Tuo pat metu į miestų plėtrą vis dažniau žvelgiama kaip į teikiančią vilties sukurti naują piliečių tipą. To pavyzdžiai galėtų būti šie: miestų biudžetai, prie kurių prisideda visuomenė (galimas daiktas, jie yra nuolat didėjančių trukdžių atstovauti piliečių valiai nacionaliniuose biudžetuose simptomas); institucijų, dalyvaujančių planuojant miestus, skaičiaus didėjimas ir kokybinė jų diversifikacija; faktas, kad miesto planavimo sprendimai kelia vis didesnį politinį nepasitenkinimą ir aršius ginčus. Taigi, esminis išskirtinas nūdienos lūžis yra tai, kad, palyginti su kitomis vieno ar kito masto žmonių veiklos praktikomis, miestų plėtros praktikos įgyja simbolinį perviršį ir naują simbolinę dimensiją. Paprasčiau tariant, dalyvavimo [miesto plėtroje] vertė dabar kur kas dažniau nukreipiama į žemėnaudos planavimą ir aplinkos užstatymą. Klausimas tik, kaip esama miesto būklė keičia dalyvavimo sampratą? 

Tokiame kontekste dalyvavimas neturėtų reikšti lygiaverčio dalyvavimo. Akcentas turėtų būti kitur: miesto žemės panaudojimas ir aplinkos užstatymas tampa vis svarbesni valstybės suverenitetui įtvirtinti ir palaikyti. Dėl globalizacijos, kuri reiškiasi augančiomis užsienio investicijomis, intensyvėjančiais tarptautiniais ekonominiais santykiais ir sudėtingėjančia tvarka nekilnojamojo turto rinkose, žemė ir ypač miesto aplinka tampa strategine arena, kurioje susidaro ir kristalizuojasi įvairios suvereniteto formos. Šiuo metu galima pastebėti, kad klausimas visai ne tas, suvereni valstybė, ar ne, tačiau kokios suvereniteto formos egzistuoja vienoje ar kitoje valstybėje. Žvelgiant iš konkrečios šalies pozicijų, tai reiškia, kad šalys konkuruoja ir savo vietą globalioje rinkoje nustato būtent pasitelkdamos savo miestus ir vietoves, kur miesto plėtros projektai, kaip žmones ir kapitalą pritraukiantys ir filtruojantys veiksniai, tampa esmingiausia detale visame jų suvereniteto mechanizme. Žvelgiant iš piliečių pozicijų, tai reiškia, kad urbanistika vis dažniau yra laikoma visiems bendru politizuotu dalyku ir bendros kolektyvinės veiklos (ar judėjimo) prielaida. Štai kodėl šiandien galime kalbėti apie populiariąją (tiek visiems prieinamą, tiek masinę, liaudies, ne technokratinę) urbanistiką, tik kartais turinčią populizmo prieskonį. Mat urbanistikos populiarėjimas reiškia galimybes rastis visiškai naujos rūšies politiniam populizmui.

Toks urbanistikos vaidmuo reiškia naujos gyvenamosios vietos atradimą ją suprekinant ir suteikiant jai pridėtinės vertės. Jei pažvelgtume į vadinamąją post-shelter visuomenę ne tik per finansinę prizmę, pastebėtume, kad žmogaus veiklą vis labiau veikia įvairūs miesto aplinkos aspektai. Miesto infrastruktūros ir minkštoji urbanistika (įvietinimas) šiuo metu iš esmės yra nukreiptos į socialiai išskirtinį gyvenimo būdą ir prieigas prie įvairių išteklių. Kaip rodo keletas gentrifikacijos tyrimų, urbanistinių praktikų pionieriai ir populiarieji urbanistai yra pagrindiniai šio proceso veikėjai. Reikšminga tai, kad urbanistikos populiarinimas sukuria prielaidas naujai profesinei tapatybei ir profesiniam etosui formuotis. Pateikiami pavyzdžiai galėtų būti būtent urbanistinės politinio aktyvizmo formos, specifines miesto gyvensenos problemas nušviečianti žurnalistika, su konkrečia vieta susijusi rinkodara kaip priešprieša produkto ir teritorinei rinkodarai, daugybės laisvalaikio leidimo formų, susijusių su tam tikra erdve, sukūrimas ir pan. Rezultatas – naujas buvimo piliečiu ir buvimo profesionalu derinys, sukuriamas nuolat populiarinant urbanistiką. Šiuo aspektu vienas iš kertinių pokyčių, kuriuos atneša ši situacija, yra kokybinis darbo pasidalijimo persiskirstymas, taip pat iš to kylanti socialinės struktūros transformacija. Ši naujovė yra susijusi su masiniu darbo imitavimu – tuo, kad daugybė piliečių tiesiog imituoja technokratų, miesto planavimo specialistų darbą.

Ši tendencija įgyja daugiau atspalvių, kai priešpastatoma dar vieno angliško termino – prosumption (production (gamyba) ir consumption (vartojimas) darinio) populiarumui, kuris būdingas šiuo metu egzistuojančioms darbo rinkoms. Netiesiogiai jis taip pat turi geografinį lygmenį ir jį galima paaiškinti didele profesinio etoso kaita išsivysčiusiose šalyse, įvykusia dėl darbo jėgos pasiskirstymo tarptautiniu mastu. Prosumption reiškinys dažniausiai siejamas su naujomis skaitmeninėmis ryšio technologijomis, į kasdienį gyvenimą atnešančiomis vis daugiau vartotojų sukurto skaitmeninio turinio, ir šiomis technologijomis jis gali būti paaiškintas. Taip skaitmeninis profilis – asmeninių duomenų organizavimo mazgas ir terpė reikštis naujajam ego – tampa naujos individualumo formos infrastruktūra. Tokioje technologinėje aplinkoje individualumas skatinamas ir mobilizuojamas skaitmeniniam vartotojo turiniui sukurti, neva siekiant tvarkyti reikalus ar dirbti darbus, tačiau, deja, tik imituojant realiai egzistuojančius etosus – pradedant garsenybių, politikos aktyvistų, baigiant miestų planuotojų.

Kaip žinome, bet kokia technologija sėkmingai veikia tol, kol atsiskleidžia jos trūkumai. Socialiniai tinklai atrodo patrauklūs, nes skaitmeninio profilio forma jie kiekvienam naudotojui tariamai suteikia tam tikras ribas jo (arba jos) asmeniniam ego. Minėtas slaptas socialinių tinklų trūkumas yra būtent tos žmogaus ego ribos, leidžiančios lengvai imituoti bet kokią veiklą – net ir tą, kurios žmogus iš esmės nesupranta. Šia prasme socialiniai tinklai yra technologija, leidžianti vartotojams sistemingai imituoti jų socialinius vaidmenis ir profesinį statusą, peržengti ir ištrinti bet kokias juos skiriančias ribas. Populiarioji urbanistika kuriama būtent šiomis sąlygomis, o jos pozicijas tik dar labiau sustiprina vis didėjanti miesto aplinkos priklausomybė nuo įvairių asmenų ir institucijų prisiimto tos aplinkos atstovavimo. Kadangi skaitmeninis profilis struktūriškai skatina asmenis kurti naują informacinį turinį tapatinantis su įvairiais socialiniais vaidmenimis ir etosais, populiarioji urbanistika iš esmės paremta per dideliu žmonių veiklos daugiafunkciškumu, kylančiu iš imitavimo praktikos.

Daugeliu aspektų populiarioji urbanistika ir jos sukeltos politinės pasekmės kuria naują socialinio gyvenimo tvarką, kuri labai primena Platono apibūdintą teatrokratiją. Platono raštuose ši koncepcija iliustruoja vietų ir vietovių hierarchijos sunykimą, kurį sukėlė minėtas veiklos žanrų imitavimas. Kai sakome, kad nūnai miestų planavime pastebima mažiau technokratiškumo, turime galvoje, kad ši [imitavimo] veikla gali būti stipriai plėtojama. O sakydami, kad nacionalinė politika dabar vis labiau technokratiškėja, turime galvoje, kad valstybės valdyme vis dažniau susiduriama su jo padalijimo ir išskaidymo problema. Technokratinėje politikoje neleidžiama turėti pernelyg daug valdančiųjų funkcijų ir padėčių.

Šioje šviesoje urbanistika, kaip bendros veiklos programavimo sritis ir kaip tai, ką ji valdo (miesto audinį ir miesto vidaus ryšius), suponuoja naują socialinio dalyvavimo modelį. Urbanistinės sistemos medžiaginė kaita ir skaitmeninio atstovavimo plėtra eliminuoja senas ir kuria naujas solidarumo struktūras, kitaip tariant, visuomenės susivienijimo struktūras tam tikros siejančios tvarkos sąlygomis. Toji tvarka, regis, panaši ir į senovės Atėnų teatrą su tenai minios turėta galia valdyti, ir į Platono olą su ant jos sienų krentančiais šešėliais, iškreipiančiais tikrąją dalykų prigimtį. Ji taip pat, regis, panaši į tai, kaip nūdienos ryšio technologijų terpėje veikia socialiniai tinklai. Šioje naujoje skaitmeninės teatrokratinės visuomenės versijoje kuriama ir nauja egalitarizmo koncepcija. Priešingai nei tikrose demokratinėse valstybėse po Antrojo pasaulinio karo, kur egalitarinis mąstymas buvo susijęs su kiekvieno piliečio indėliu į šalies ekonomiką, nūdienos egalitarizmas, atrodo, kyla iš galimybės imituoti profesinį ar tariamai profesinį statusą, o tai lemia vis didėjančią urbanistinių situacijų ir dispozicijų įvairovę, kuri savo ruožtu šiuos imituojamus santykius įteisina.