Gyvenamųjų rajonų regeneracija, kurią Vakarų Europos miestai praėjo prieš 4 dešimtmečius Lietuvoje šiuo metu išgyvena pradinę stadiją. Pastatų atnaujinimas nesprendžia esminių masinės statybos gyvenamųjų rajonų – kultūrinės monofunkcijos ir atskirties, viešosios erdvės apmirimo ir bendruomeniškumo trūkumo – problemų. Tam trūksta tarpdalykinio požiūrio, įrankių ir realių sprendinių pritaikymo skatinant vietos bendruomenę įsitraukti ir šių procesų nuolatinio viešinimo. Projekto rengėjų manymu, iniciatyva, kylanti iš apačios (bottom-up), tiesiogiai įtraukianti bendruomenę, turėtų lemti produktyvesnius gyvenamosios aplinkos atgaivinimo rezultatus ir naujus, inovatyvius sprendimus. Viena iš galimybių – tai iniciatyvos ir veiksmų skatinimas urbanistinės akupunktūros bei kultūrinių taškų kūrimo principu. Tai yra suaktyvinant kelis svarbius taškus rajone ir inicijuojant kultūrinę  jungtinę bendruomenės bei tarpdalykinės specialistų komandos veiklą juose. Kaip pradinė pozicija pasirenkami skausmingų nusistovėjusių stereotipinių problemų taškai, būdingi daugumai rajonų. Vėliau realiais veiksmais parodoma, kad šie stereotipai kaip barjeras pokyčių pradžiai tėra mitas, kurį dekonstruoti nėra sunku. Pavyzdžiui – stereotipo „Gyvenu eiliniame miegamajame rajone“ dekonstrukcija  galima skatinant pasididžiavimą gyvenamąja vieta. Rajono išskirtinumo pažinimas ir pristatymas gyventojo, architekto, sociologo, fotografo, filosofo ir kt. specialisto  požiūriu. „Viešoji erdvė merdi“ stereotipas dekonstruojamas skatinant iniciatyvą tvarkyti ir suasmeninti viešąsias erdves pagal gyventojų poreikius (1 dienos kūrybinių dirbtuvių „Pasidaryk pats“ serija). Stereotipo „Rajone trūksta kultūrinių renginių“  dekonstrukcija sukuriant kultūrinių renginių erdvę daugiabutyje name, kurioje rengiama diskusijų, paskaitų, parodų, filmų peržiūrų serija. „Bendruomenės susvetimėjimas“ stereotipas dekonstruojamas  skatinant bendruomeninių susibūrimų per menines akcijas ir maisto kultūrą. Klišės „Turistams – tik centras“ dekonstrukcija skatinant miesto pažinimo ir pristatymo ribų išplėtimą. Kelių pažintinių maršrutų rajone skirtingomis temomis parengimas. Tokia eksperimento eiga vietoje parodoma, kad rajonų atgaivinimas gali vykti mažais žingsniais, kuriems tereikia bendruomenės iniciatyvos, tarpdalykinio požiūrio ir kultūrinių institucijų paramos. Kaip centrinė šių eksperimentinių tyrimų ir veiksmo erdvė rajone įkuriama „[…] architektūros laboratorija“. Tai bendravimo erdvė, kurioje vietos gyventojai bei tarpdalykinė specialistų komanda susipažįsta, bendrauja, diskutuoja, formuluoja problemas ir jų sprendinius. Tam, kad pritraukti vietos gyventojus, atlikti realius tyrimus, platformoje-laboratorijoje rengiami įvairūs įvykiai –  nuo bendro maisto gaminimo, kūrybinių dirbtuvių vaikams, domino partijų senjorams, diskusijų aktualiomis temomis. Taip betarpiškai susipažįstama su vietos gyventojais. Informacija apie kultūrinius įvykius ir eksperimentinio proceso eigą nuolat fiksuojama laboratorijos internetiniame dienraštyje (blog‘e) – ir kaip kvietimas prisijungti, ir kaip analogiškų procesų kituose rajonuose skatinimas. 2013 m. eksperimento lauku pasirenkamos Karoliniškės, kuriose itin ryškūs stereotipinių problemų kontūrai. Pavyzdžiui, aukšto gyvenamosios aplinkos vertinimo trūkumas. Karoliniškės- vienas seniausių masinės statybos rajonų Vilniaus mieste, kuriam (skirtingai nuo legendinių plačiai įvertintų Lazdynų  kaip prestižinio gyvenamojo rajono),  nuo pat jo statybų pradžios teko atlaikyti prasidėjusios kritikos dėl urbanistinės-architektūrinės monotonijos laviną. 1/4  šiandieninių karoliniškiečių įsikėlė vos rajoną pastačius ir gyvena čia iki šiol, todėl šios kritikos lemtas pesimistiškas gyvenamosios aplinkos vertinimas kaip stereotipas gajus ir šiandien. Rajone nebuvo įgyvendinti visuomeninės-kultūrinės paskirties centrai, tai lėmė intensyvesnį monofunkciškumo rajone bruožą. Dėl socialinio mobilumo trūkumo šiandien rajonas įvardijamas kaip vienas realiausių kandidatų, kurio atskirose zonose greičiausiai atsiras socialinės segregacijos požymiai.  Rajone ryški viešos erdvės gyvybingumo, suasmeninimo ir paskirties diversiškumo trūkumo  problema, nepaisant to, kad viena pagrindinių idėjų formuojant rajoną sovietmečiu buvo sukurti pusiau uždarų erdvių „kiemų“ sistemą, kuri skatintų bendruomenių kūrimąsi. Visa tai įvertinę projekto rengėjai pirmajam eksperimento etapui renkasi Karoliniškes kaip  vieną problemiškiausių vietų Vilniuje ir  tikisi, kad vėlesnis eksperimento/projekto tęsimas kituose rajonuose bus efektyvesnis.