Miestų gyventojai, kaip erdvių kūrėjai

„Miesto charakterį geriausiai atspindi jo viešos, o ne privačios erdvės”, – teigia Jungtinių Tautų „Habitat” iniciatyvos vadovas dr. Joan Clos ^[1]https://www.pps.org/article/ten-strategies-for-transforming-cities-through-placemaking-public-spaces. Projektas „Piknikas (ne) vietose” kviečia pažvelgti į pamirštas miestų viešąsias erdves, kurios apleistos ilgainiui tampa nematomos. Projekto tikslas – išbandyti pikniką kaip įrankį pakviesti miestiečius į ne vietas pokalbiui ir taip atkreipti jų bei praeivių dėmesį į pamirštas mūsų miesto erdves.

Erdvę suprantame kaip terpę, kuri jungdama viešas, pusiau viešas ir privačias miesto erdves į visumą, kuria miesto jutiminę patirtį. Kiekviena neapibrėžta erdvė – tai iššūkis miesto darnai ir gali būti apibūdinama kaip „prarasta erdvė” (angl. lost space). „Paprastai tariant, prarastos erdvės yra nepageidaujamos miesto zonos, kurias reikia pertvarkyti – anti erdvės, kurios nedaro teigiamo indėlio aplinkai ar gyventojams. Tai – neapibrėžtos, neturinčios aiškių ribų ir nesugebančios nuosekliai sujungti elementų erdvės”^[2]Roger Trancik Finding Lost Space: Theories of Urban Design (New York: John Wiley & Sons, 1986) pp 3-4. Tokių erdvių ypač gausu sovietmečiu suplanuotuose mikrorajonuose, kur pastatus izoliuoja gatvės ir automobilių stovėjimo aikštelės, o viešoji erdvė tapo tranzitine erdve, aptarnaujanti kelius. Taip pat, mikrorajonų monofunkcinis pobūdis slopina viešųjų erdvių gyvybingumą. Galiausiai, apsupti „prarastų erdvių” mikrorajonų gyventojai neturi palankių sąlygų kurti gyvybingo vietos socialinio gyvenimo, kuris galėtų įveiklinti ir humanizuoti mikrorajonų gatves.

Kita vertus, viešosios erdvės gyvybingumas priklauso tik nuo asmeninio ir laisvo pasirinkimo – sprendimo veikti viešai ^[3]Mark Chidister ‘PUBLIC PLACES, PRIVATE LIVES: Plazas and the Broader Public.‘Places. Volume 6, Number 1(1989) p 36.. Iš esmės viešosios erdvės charakteris ir prasmė formuojasi ir apibrėžiama pagal tai, kaip žmonės pasirenka ją naudoti ^[4]Karen Franck A., Quentin Stevens Loose Space: Diversity and Possibility in Urban Life (New York: Routledge, 2007) pp 10-11.

Taigi pagrindinė užduotis – tai bendruomenės įgalinimas perimti aplinkos kontrolę į savo rankas. Viešosios erdvės skirtos žmonėms būti kartu, bendrauti, keistis, kurti, mokytis, prekiauti ir bendradarbiauti.

Piknikas (ne) vietoje – tai eksperimentinis projektas, kurio siekis yra sukurti vieną iš metodologijų tolimesniems „Vietos studijos” tyrimams pasitelkiant pikniką kaip įrankį vietos tyrimui. Projekte piknikas suprantamas kaip provokacija, kurios metu vietos gyventojai kviečiami kurti ryšį su gyvenamojo rajono erdvėmis, kurios iš pirmo žvilgsnio nepriklauso niekam, yra apleistos, nematomos. Šia laikina aktyvacija siekiama kėsintis į vietos gyventojų susvetimėjimą ir, pasinaudojant žaidimo forma, kviesti praeivius į pokalbį/diskusiją. Piknikas tampa kvietimu kalbėtis apie tai, kaip vietos gyventojai gali kurti naują santykį su miesto erdvėmis ir jų lankytojais.

Projekto vystymas ir eiga.

Tyrimo metu atradome pikniko reiškinio daugiasluoksniškumą. Nagrinėjome įvairius jo aspektus kultūriniuose ir meniniuose reiškiniuose. Pradedant nuo sekmadieninio pikniko parke su šeima bei visa pikniko atributika iki pikniko kaip protesto forma gatvėse. Suorganizavome keturis piknikus skirtinguose rajonuose su šių rajonų gyventojais: Pilaitėje, Šeškinėje, Rasose ir Naujojoje Vilnioje. Pokalbiai su vietiniais padėjo apibrėžti aktualias ir siauresnes temas, bei tiriamuosius laukus, kuriuos pavaizdavome pikniko pleduose: VIETOS ĮPROČIAI; VIETOS IDENTITETAS; VIETOS CHARAKTERISTIKA; VIETOS POTENCIALAS. Sukurtas pledas yra vienas tradicinio pikniko pledo ornamento (angl. gingham) modulis. Kiekviena jo dalis yra 1mx1m dydžio. Šie pledai bus naudojami tolimesniuose „Vietos studijos” miesto tyrimuose.

Sukurti keturi atskiri pledai leisiantys efektyviau ir lanksčiau kurti diskusijas ir/ar išlaikyti saugius atstumus pandemijos metu.

Apie projekto autorius:

„Vietos studija” – tarpdisciplininė architektės ir komunikacijų specialistės komanda, kurių aistra kūrybiška vietokūra, tvarumas ir socialinės naujovės. Laura ir Beatričė 2019 m. įkūrė urbanistinį daržo projektą Pilaitėje „Idėjų lysvė Pilaitėje“. Šiuo eksperimentu jos išbando miesto daržą kaip kultūrinio planavimo ir vietokūros įrankį bendruomenės kūrimui bei erdvės atgaivinimui. „Vietos studija” – tai platforma apjungianti Lauros ir Beatričės projektus vietokūros srityse